M. L. Rijneveld. Vakaro nejauka

Rijneveld, Marieke Lucas. Vakaro nejauka: romanas/ M. L. Rijneveld; iš olandų k. vertė Aušra Gudavičiūtė. – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – 283 p.

Tamsūs vaikystės užkaboriai

Daug mirties, kankinimų, kūniškų bandymų, tikėjimo ir kančios, neapykantos Dievui ir sielos šauksmo – gelbėkit. Troškimo pažvelgti į save ir kartu pabėgti nuo savęs.

Niekas neperpras mano širdies. Ji glūdi paslėpta giliai po jope, oda ir šonkauliais. Motinos pilve mano širdis devynis mėnesius buvo svarbi, bet kai jau išlindau iš pilvo, niekas nebesuka sau galvos, ar ji per valandą suplaka užtektinai kartų, niekas nenusigąsta, kai ji trumpam sustoja arba ima taip greitai daužytis, kad tikrai galėtum kalbėti apie baimę ir įtampą. p. 58

Kas neįprasta šiais laikais, bent jau literatūroje lietuvių kalba, gal skamba paradoksaliai prisimenant tradiciją, jaunų autorių pasirinkta – ar iš tikrųjų taip reikia įvardinti dvejomis lyčių tapatybėmis save vadinantį žmogų? – kaimo tematika, tiesa, be ditirambų žemei, paukšteliams, žiedeliams, bet veiksmo erdvė – pieno ūkis ir veikėjai aktyviai susiję su gyvūnais, tarsi atskirame pasaulyje savotiškoje atskirtyje įsikalinusioje reformatų tikėjimą išpažįstančioje šeimoje.

Be jokios abejonės, kaip ir daugelis įvairių rašytojų fiction knygų, „Vakaro nejauka“ paremta asmeninėmis patirtimis, klausimas, jei kam tai labai svarbu, – kiek, nors atskirti autentišką išgyvenimą ir vaizduotės pakištą, po kiek laiko gal net rašytojui bus sunku.

Kas čia tokio, gali neskaitęs pasakyti, paporinti apie kaimo gyvenimą, karves, atskirtį, fanatišką religingumą, ar tai naujos temos? Bet kaip aplinkos specifiškumą ir kokią gelmę geba įžvelgti M. L. Rijneveld – tikrai netradiciška žemės literatūra.

O rašo užtikrintai ir negailestingai. Atrodo, kad apie savo patirtis ir nevengiant slidžiausių dalykų. Provokuojant, manipuliuojant, išbandant ribas. Vykusiai įžodinant tarpinėse būsenose įstrigusios mergaitės pajautas: tarp mergaitės ir jaunuolės, praradimo skausmo ir atradimų smalsos; vienatvės ir aplinkinių nesupratimo; naivumo ir paaugliškų gudrybių; išorinio pasaulio, kūniškų pojūčių ir dvasios diskomforto; niūrios kasdienybės ir netramdomos vilties.

– Vieną dieną norėčiau nuvykti į save, – tyliai sakau ir duriu smeigtuką per minkštą savo bambos odą.

Įsikandu į lūpą, kad necyptelėčiau, kraujo srovelė nuteka po kelnaičių juosta, susigeria į medžiagą. Nedrįstu ištraukti smeigtuko bijodama, kad kraujas ištryks į visas puses ir visi namie sužinos, kad aš noriu ne pas Dievą, o į save. p. 97

M. L. Rijneveld (1991), be jokios abejonės, ryški asmenybė (nežinau, ar rašyti viską daugiskaita?, gal turėtų būti ir specialūs įvardžiai įvardinti dvigubų tapatybių asmenis?) Nyderlandų literatūroje, gim. 1991 m., pasirinkę būti pristatomi daugiskaitos trečiojo asmens įvardžiu, augę ūkininkų reformatų šeimoje Šiaurės Brabanto provincijoje. Už poezijos rinkinį „Veršelio plėvė“ 2015 pelnę „Cornelis Buddingh“ literatūros premiją, o už debiutinį romaną „Vakaro nejauka“ – „International Booker Prize“ ir tapo jauniausiais šios premijos laureatais.

Pasakojama dešimtmetės mergaitės balsu ir, atrodo, be skrupulų, natūralistine maniera leidžiamasi į skausmingą naujomis emocijomis nusispalvinantį pasaulį. Pasimetusios protagonistės galvoje tikrovė ir vaizduotė sukuria savitą poetišką, tamsų, skausmingą, viltimi ir šviesa vis dėlto tarpais sublyksintį vaizdinių mišinį. Persipina per pamokas išgirsti faktai, vaikų „išmintys“ ar suaugusių ir tėvų pasakyti žodžiai su nuojautomis ar baimėmis, fantazijos su vizijomis – žydai vis dar slepiasi jų rūsyje, o motina karts nuo karto neša jiems maisto; mokytojai papasakojus apie Hitlerį, mergaitė tuoj pat prisitaiko kai ką ir sau, randa bendrybių: gimę tą pačią balandžio dvidešimtą dieną, „Hitleris buvo netekęs trijų brolių ir sesutės, nė vienas nesulaukė šešerių. Aš panaši į jį, pamaniau, niekas negali to sužinoti.“ p. 61 Ir, aišku, religingoje šeimoje augančio vaiko proto ir vaizduotės stimuliacija neapsieina be Dievo, gyvenimo ir mirties kontempliacijų. Nes Dievas visur, viską girdi, mato, bet elgiasi pagal nesuprantamą scenarijų.

Iš jopės kišenės išsitraukiu suglamžytą laišką, kurį mokytojos paliepimu turėjome parašyti Annei Frank. Man ši užduotis pasirodė beprotiška. Anne Frank mirusi, o aš žinojau, kad pašto dėžutės kaime turi tik du plyšius: vieną – kitiems pašto kodams, o kitą – pašto kodams nuo 8000 iki 8617 imtinai. Dangaus tarp jų nėra. Be to, būtų tikras pakvaišimas, nes mirusių ilgimasi daug labiau nei gyvųjų, juos ten laiškais užverstų. p. 62

Ir juodasis humoras: taiklus, naivus ir originalus, koks būdingas vaikų anekdotams, dar nesugudrautiems pasaulio atradimams.

Šeimą valdo tiesiogine (kartą per savaitę atvyksta atstovai ir aptaria su motina, tėvu tikėjimo reikalus, o kartą į mėnesį „egzaminai“ ir vaikams) prasme Dievas ir jo administratoriai, ir netiesiogiai – Dievo baimė ir vis (nesu)laukiama Dievo malonė.

Skaitant lyginosi su „Mažuoju gyvenimu“ – vis labiau tirštėjančia tamsa apsigaubiančiais veikėjais, neviltimi ir kraštutiniais ribų bandymais. Tiesa, veikėjai nei amžiumi, nei rašytojų suteiktais išgyvenimais nė kiek nepanašūs, bet skaitytojui perduodamu sunkiu – kuo daugiau perverti puslapių, tuo labiau nyksta viltis, kad gali būti išganymas, tiesiog suteikta medicininė pagalba, saujelė antidepresantų, ir gyvenimas lyg tvarkinga vandens srovelė pradės tekėti lyg niekur nieko.

Trauminė patirtis, vyriausio vaiko žūtis – nuskęsta čiuoždamas ledu – visiškai išderina ir taip netvirtą – ` išoriškai tariamai apramstytą biblijos citatomis ir reformatų bažnyčios lankymu bei griežtais reikalavimais – ar tai gali būti šiais laikais? – šeimą: motina nugrimzta į depresiją, tėvas užsitrenkia ūkio darbais, o įsimetus snukio-nagų virusui į fermą ir sunaikinus visus galvijus, – galutinai palūžta. Jie pamiršta vaikus, tiesa, minimaliai prisiverstinai lyg ir pasirūpina: šiek tiek pamaitina, prisimena, kad reikia nubausti, jei pasielgia ne pagal taisykles, tėvas įgrūda muiluotą pirštą mergaitei į užpakalį, kai šiai užkietėja viduriai – ar tikrai dar taip būna? – bet visiškai nepagalvoja, kad trauma palietė ir vaikus, ne tik juos, tėvus. Uždrausta minėti mirusio berniuko Matiso vardą, apie jį kalbėti ir lyg slegiantis rūkas prasiskverbiantis į kiekvieną ląstelę liūdesys ir neviltis visus skandina: visus, bet kiekvieną atskirai – vienišą, užsidariusį, pergyvenantį dėl kitų, bet negebantį kapstytis.

Staiga sumąstau, kad tėvas turbūt nulupa priklijuojamąsias žvaigždes ne tik nuo mano kambario lubų, bet ir nuo dangaus, todėl visas pasaulis darosi juodesnis, o Obė blogesnis, – mes pametėme kelią ir nėra ko paklausti, kur eiti. p. 85

Kaip bebūtų, vaikai vis tiek žaidžia, juokiasi, kalba tarpusavy kas tik šauna į galvą. Suaštrėjusių seksualinių potyrių išbandymai, dažnai net nesuvokiant, ką tai reiškia (mažoji Hana), nesuvokiant, kad gali sužaloti save, patyrę žiaurų išbandymą iš gyvenimo, patys atsilygina tarsi keršydami smurtaudami prieš gyvūnus. Na, fanatiškus gyvūnų gynėjus ši knyga tikrai turėtų šokiruoti, nors, kaip bebūtų, tai ką rodo tv, už ką įnirtingai kovoja dažnai jaunuoliai, jaunuolės – nesakau, kad nereikia gelbėti vargšo šunelio ar katės – yra tokios smulkmenos palyginus kas darosi iš tikrųjų. Atrodo, kad esmę tiesiog nepatogu kabinti arba visi tie veislinių šuniukų gynėjai tiesiog trumparegiai. O elniai, stirnos, netgi netoli sodybų šokinėjantys kiškiai, aišku, nebūtų tabu, jeigu pamatytų kokį švelniakailį ir kieme – kas sako, kad medžiotojai kraugeriai ir legalūs gyvūnų skriaudikai? Tokarciuk sako, bet ne Lietuvoj. Na, jie gamtos puoselėtojai ir mylėtojai. Panašiai kaip kova prieš klimato šilimą: kur gi ne, naujesni automobiliai tokioje šalelėje kaip Lietuva ar anglių nenaudojimas vargšų krosnims išgelbės planetą – ne didžiausių gamintojų ir teršėjų Kinijos, Rusijos, Indijos užmojai. Kodėl visada afišuojama ir kalbama apie rakšties teikiamą skausmą panagėje, nors nukirstas pirštas. Aha, nuvažiavau į šoną, o norėjau tik pasakyti, kad miesto ir kaimo žmogaus požiūris į gyvūną gerokai skiriasi, tai kas vienam atrodo tiesiog natūralus procesas, kitą, į gyvūną žiūrintį kaip į žaislą, draugą, aksesuarą, aišku, šokiruos.

Triušiai, paukščiai, veršiukai pjaunami maistui, vaikams baisu ir gaila, dešimtmetė protagonistė Jopė (jai nesuteiktas vardas, vaikų pravardžiuojama jope (striuke), kurios po brolio mirties niekada nenusirengia) norėdama nuo žūties išgelbėti savo triušį net prašo Dievo geriau pasiimti brolį Matisą, o palikti jai mylimą gyvūną. Kaip gali jaustis mergaitė, kai, jos siaubui, Jis išgirsta ir išpildo norą? Kaltės sunkis nepakeliamas, kad ir norėtum susiderėti iš naujo, tiksliau persiderėti, per vėlu – brolis jau tenai, po žemėmis, jo pačiūžos su batais išdžiovintos ir pakabintos ant sienos kaip relikvija. Raudona jopė – šarvai, regis, turi saugoti nuo pasaulio, nors vaikai mokykloje tyčiojasi, kad tiesiog slepia savo kūną, mergaitiškų atributų trūkumą, kaip bebūtų, bet pasimetimas ir kūniškas, ir psichologinis, nors būdingas ir pakankamai racionalus nerimas dėl tėvų, ypač motinos, sveikatos būsenos ir baimė likti našlaičiais, baimė pačios baimės, kylančios veik iš visko: Dievo, namų, žmonių, gyvūnų, vaikų.

Na, skaitant atrodo, kas beatsitiktų, vis tiek veikėjų gyvenimai risis blogyn visu pagreičiu. Autorius/ė žiūri į pasaulį pro juodus akinius, nesuteikdama/s progų jiems išsikabaroti iš duobės. Regis, uždaras skausmo nešiojimas apsunkina grįžimą į gyvenimą, vis labiau praminant taką į kitą pusę.

Knyga ir šokiruojanti, ir archaiška, ir moderni tuo pačiu. Nors pasakojimas atrodo paprastas: linijinė įvykių seka – dešimtmetės mergaitės brendimo istorija reformatų ūkininkų šeimoje, bet stebina pirmiausia, be abejo, teksto gyvybė, gebėjimas vaiko akimis skverbtis į pasaulio ir žmogaus esmę, autorių drąsa išsakyti savo matymus ir abejones, daiktus ir reiškinius įvardinti natūralistiškai ir poetiškai tuo pačiu. Puiki poezija ir grubi proza tuo pačiu. Atrodo, nėra blefavimo, yra tik tiesa. O fiction kūrinyje tai pasiekimas. Vietomis užstringama ties vienos ar kitos detalės krapštinėjimu (ypatingai užpakalių skylutėmis), vietomis atrodo, kad perspaudžiama siekiant tamsos, šleikštumo, bjaurasties efekto, bet visumoje kūrinys perteikia – neįtikėtina šių laikų pertekliaus Europoje – sunkiomis aplinkybėmis gyvenančių vaikų fizinį nepriteklių (maisto trūkumas, supelijusių atlikusių duonos gaminių valgymas, drabužių stoka) ir psichinį pasimetimą, pavojingus bandymus įsilieti į pasaulį: gyvenimą ir mirtį – perleisti per save tvylantį tylos ir naikinimo (šiurpūs karvių žudymo vaizdiniai) virusą, stengiantis suvokti nors ką – pasaulis sudėtingas ir nesileidžia sugaunamas vaikų akims nei ausims – ir taip padėti išgyventi, neišeiti tėvui ir motinai. O labiausiai surasti save. Arba pasitraukti į kitą pusę.

Nueidama sniege palieku pėdsaką. Vis dažniau tikiuosi, kad mane kas nors suras. Kas nors padės man surasti save ir ištars: šalta, šalta, drungna, šilta, dar šilčiau, karšta. p. 274

Niūrus kasdienybės siužetas – lyg nuolat trūkinėjanti vaizduote, smalsa ir bauguliu perpildytos mergaitės svarbiausia kūno kraujagyslė – įžodintas natūralistinėmis detalėmis ir filosofinėmis poetinėmis ištaromis atveria sudėtingą vaikų ir suaugusių išgyvenimų erdvę, kur, rodos, reikia tiek nedaug, kad vienas kitam padėtų: paglostyti, prisiglausti, pakalbėti nors apie ką – bet lemtis, sunkis, praradimas ir Dievas su kaltėmis ir reikalavimais juos daro savo pačių belaisviais.

Paprasta, nepaprasta, realistiška ir filosofiška, įtraukianti ir įstringanti (turbūt nepamirštamai), specifinę aplinką ir bendražmogiškas temas apimanti knyga, nuo pirmo puslapio stebinanti išskirtinai vaizdinga, orientuota į apčiuopiamas smulkmenas, susijusias su gyvenimu ūkyje, kalba, puikiai išversta A. Gudavičiūtės. Knyga, kuri… manau, vieniems – panašiai kaip „Mažas gyvenimas“ – bus tikrai įdomi skaitymo patirtis, kitiems gal ir ne itin priimtina.

Vertinimas: 4,8/ 5

3 komentarai “M. L. Rijneveld. Vakaro nejauka

  1. Dvidešimt pirmas a. turtinga šalis ir išlenda knyga pusiau autob. apie vos ne viduramžių kaimą, elgesiu, bendravimu – tai, kas man labiausiai smogė. Ir parašyta jauno žmogaus. Jeigu taip LIetuvoje… iš karto būtų atmesta kaip nusibodusi agrarinė. Ko gero. Ir lietuviams ši knyga tikrai bus ne prie širdies.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s