A. Makine. Mano draugas armėnas

Makine, Andre. Mano draugas armėnas: romanas/ A. Makine; iš prancūzų k. vertė Akvilė Melkūnaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2021. – 126 p.

Paliesti dangų

A. Makine skaitytuose kūriniuose šviesos paieškos, atrodo, neišvengiamos: kur begyventų žmogus, koks sudėtingas bebūtų laikas ir egzistencinės komplikacijos – vis tik net beviltiškoje situacijoje įsvysta nors spindesio atšvaitas, pakeičiantis gyvenimo sampratą ar įžiebiantis viltį ir jėgų pakelti sunkį.

<…> mes patys nuleidžiame rankas ir neieškome tų kitokių, kokie esam; tai mus nužudo dar gerokai prieš mirtį bruzdančiame ir žodingame šešėlių žaisme, kuris laikomas vieninteliu įmanomu gyvenimu. Mūsų gyvenimu. p. 7

Gyvenimo patirtį įgijusio senstančio pasakotojo žvilgsnis į trumpai bendryste paauglystėje su juo susietą armėnų berniuką Vardaną („Jis išmokė mane būti visai kitokį“). Buitinė ir socialinė aplinka vargana ir negailestinga: internatas, nuolatinė kova už savęs apgynimą, muštynės, smurtas, nepritekliai, primityvus bendravimas ir iškreiptas praeities, dabarties, o ir ateities laiko traktavimas – po dvidešimt penkerių metų visi laimingi gyvens palaimingoje komunizmo valstybėje. Netikra saulė virš tikro purvo.

Tolimame Sibire socializmo idėjos nė kiek ne mažiau eksploatuojamos viešajame gyvenime negu didmiesčiuose: farsiškas tikrovės ir skelbiamų „tiesų“ neatitikimas visiems įprastas ir net nepastebimas. O neįvardintas protagonistas pasakotojas, autoriaus alter ego, gyvendamas internate už savo būvį kovoja kumščiais ir kuo šiurkštesniais žodžiais. Ir tai normalu, kol nesusiduria su toje pačioje mokykloje, viena klase aukščiau besimokančiu armėnų berniuku. Vardanas – fiziškai silpnas, kamuojamas „armėniškos“ ligos, susilaukęs iš karto patyčių ir smurto. Bet būtent jis, tas silpnasis, puola padėti ant bėgių griuvinėjančiai girtai prostitutei (norom nenorom mintiji, itin būdinga rusiškai klasikai detalė). Kitą kartą apgynęs naująjį pažįstamą pasakotojas patenka į stebuklingą, vietinių vadinamą „Armėnijos karalystę“, kur laikinai apsigyvenę ištremtus artimuosius, belaukiančius teismo, atlydėję armėnai. Ir tas naujasis pasaulis užburia ne prabanga, – nors lyginant su internato skurdu, netgi atsitiktinio audeklo užuolaidos atrodo kažkas tokio – bet visiškai kitokia atmosfera: tarpusavio pagarba, orumu, net iš keleto smulkmenų dvelkiančia istorine senove („tolimą Kaukazo šalį, apie kurią beveik nieko nežinojau, galėjau įsivaizduoti iš kartaus kvepalų aromato ir dar labiau – iš flakonėlį gaubiančio sidabrinio tinklelio patinos“) ir žmonių šiluma. Ligotas silpnas Vardanas atsiskleidžia kaip ypatinga asmenybė: jautri, stipri dvasiškai, kupina idealų. Jis kaip kelrodė žvaigždė laukinį berniuką pakreipia kitokia gyvenimo prasmės supratimo kryptimi.

Nors pasakojimas trumpas, bet itin talpus: nuo asmenybės raidos ir moralinių klausimų iki plačių istorinių politinių įžvalgų. Vos vienu kitu sakiniu patyręs rašytojas geba taikliai apibūdinti tiek psichologines žmonių būsenas, tiek pateikti keliais štrichais ištisos epochos bruožus. Ir kismą. Susidūrus su armėnų berniuku ir jų bendruomene Velnio galo gatvėje, atrodo, kad pasakotojas ne tik atrado visai kitą žmogų glūdintį savyje, bet ir pasaulis praplėtė ribas:

Svarbiausias to, ką išgirdau, poveikis buvo panašus į žaibišką išsiplėtimą – staigų pasaulio, kurį maniau pažįstantis, padidėjimą. Nedidelė pietinė, prasmegusi kažkur kalnuotoje Kaukazo glūdumoje ir vos įžiūrima mūsų geografijos žemėlapiuose teritorija – kukli „Sovietų Socialistinė Armėnijos Respublika“ – staiga išsiveržė iš sienų ir savo šlovės apogėjuje išplito milžiniškoj teritorijoj: apėmė Viduržemio pakrantę, nusitęsė iki Juodosios jūros, ribojosi su Kaspijos jūra. Toji didžiulė karalystė vyravo Kaukaze ir Užkaukazėje, plytėjo iki Sirijos ir Palestinos, į ją įėjo tai, kas vieną dieną taps Osmanų imperija. p. 37

O fizinės jėgos ir galios svarbos akcentus išstūmė, atrodytų, tokie paprasti ir visiems prieinami dalykai, deja, nepastebimi ir nevertinami: suvokimas, jog kiekvienas gali pasiekti dangų – norėti ir veržtis už apibrėžto rato; išgirsti nevaržomų paukščių klyksmą ir netgi… senatvėje prieita išvada, kad net paauglystėje matytos meilės scenos pakanka, kad žinotum, kas yra meilė, tokia talpi ir tikra iš laiko perspektyvos dviejų pasmerktų žmonių artybė.

Tai, ką išvydau, buvo ir labai paprasta, ir visiškai neapsakoma. Viename mūsų slėptuvės kampe nugara atsirėmusi į sieną stovėjo moteris. Užsimerkusi, veidas pakeltas į plevenančias snaiges. Aukštas, vasariniais marškiniais ir pilkomis kelnėmis vyras laikė apkabinęs ją per liemenį ir sustingęs, lyg apkerėtas žvelgė į jos veidą. Moters paltas buvo praskleistas ant, regis, nuogo kūno. Atrodė, kad vyro glėbys siekia apsaugoti tą nuogumą nuo žvilgsnių, šalčio… Ar net nusinešti aukštyn, į baltą dangų, skrendant kiaurai per snaigių sūkurį. p. 98

Kūrinyje A. Makine akcentuoja, kiek nedaug kartais reikia, kad pasikeistų pasaulėžiūra ir pradėtum ieškoti gyvenime šviesos. Atsitiktinai susitikę paaugliai įtakoja vienas kitą ir papildo niūrią kasdienybę draugystės teikiamomis privilegijomis. Rusiškajai tradicijai būdinga mokytojo svarba asmenybės brandos etape A. Makine perkeliama į brandaus vaiko asmenį. Nors dvasinio mokytojo vaidmuo tenka ir armėnų bendruomenės Sibire lyg ir svarbiausiam asmeniui Sarvenui, tiesiog gebančiam išklausyti visokio plauko – buvusių kalinių, girtuoklių, vienišių ir pan. – istorijas. Tolerancija ir neskirstymas luomais, svarbiais ir marginalais, regis, esminė ne tik suartėjimo, bet ir dvasinio sveikimo prielaida. Sarvenas tampa ir nestandartinio matematikos mokytojo, apkaltinto kosmopolitizmo skleidimu tarp mokinių, pašnekovu, draugu, atrama vienas kitam, netgi daugiau – Sarvanas tampa slenksčiu į naują gyvenimą ir meilę.

Tiesiog paprastas įvykis – pažintis su žmogumi, su Sarvenu, kuris nepertraukdamas jo klausėsi ir pritardavo pasakojimui daug kartų linktelėdamas galva – jautriai ir nuoširdžiai; taip, vien tas klausymas jam buvo tikrų tikriausia reabilitacija. p. 54

Kūrinys nesibaigia išsiaiškinus pagrindinių veikėjų lemtis: pasakotojas bando sugrįžti į buvusį laiką ir erdvę. Deja, kismas toks stiprus, kad likę tik niuansai vis labiau su amžiumi atmintyje atsinaujinančio erdvėlaikio: vietoj vienuolyno buvęs kalėjimas vėl virtęs vienuolynu, buvęs internatas reinkarnavęs į prekybos centrą. Kismas lyg ir į gera. Paviršutiniškai žvelgiant. Bet iš esmės pasakotojo nedžiugina metamorfozės. Stebėdamas pirkėjus, išgirsta vyro ir moters ilgą ir smulkmenišką dialogą, netgi ginčą, kokį plaktuvą pirkti.

Viena itin gerai apsirengusi pora gaižiai ginčijosi aiškindamasi, kokio modelio plaktuvą pasirinkti. Jauni sutuoktiniai vartojo tikslius techninius terminus, rodė puikiai išmanantys visas geidžiamo prietaiso funkcijas – buvo smagu klausytis tos nesuprantamos šnekos, o juo labiau galvoti – bet jau pasibaisėjus, – kad didelė jų gyvenimo dalis gali būti skirta panašioms dilemoms ir kad visos Rusijos revoliucijos, karai ir neseniai įvykę sukrėtimai baigėsi štai šia menkute buitine scena. p. 122

Dviejų paauglių draugystė truko visai trumpai, bet jos metu, o vėliau atmintyje iššokančios ir vis verčiančios iš naujo reflektuoti praeitį, atrastos ir įžodintos akimirkos – gyvenimo druska. Savasties atradimo pradžia. Lemiamas žingsnis iš primityvios buitinės suvokties į būties plotmes.

Pasakojime apie lemtingą paauglių draugystę itin ryškūs ne tik pagrindiniai veikėjai: pasakotojas ir Vardanas, bet ir kiti asmenys: – o tokiame glaustame kūrinyje – jau minėtas kertinis armėnų bendruomenės asmuo Sarvenas, Vardano motina Šamiram (pasirodo, kad ji berniuką tiesiog priglaudusi, jis, atrodo, net ne armėnas) – aukštos kultūros ir geros širdies, tolerancijos moteris (kaip vaikas iš internato nustemba, kai į jį kreipiasi jūs); jauna ir kunigaikštytės manieras įkūnijanti nuteistojo žmona, verčianti iš jaudulio paauglius drebėti, gražuolė Giulizar (pasikartojanti skaitytuose A. Makine kūriniuose – tolstanti ori moters figūra); nuo sovietinės sistemos nukentėjęs ir fiziškai ir moraliai sulaužytas (irgi tradiciška tapusi kančią įkūnijanti represijų nualinta Ulickajos, Soldženycino ir kt. rusų rašytojų figūra) mokytojas Roninas. Kiekvienas neša savo likimo istoriją ir išlieka gyvais ir užvertus knygą.

Bet tai nėra įprastas daugiasluoksnis romanas su humanizmo idėjomis ir istorijos peripetijomis. Autorius nėra pasyvus pasakotojas – jis vertintojas: aiškina, pateikia suvirškintas išvadas, na, ir tai šiek tiek trikdo: atrodo, kad net kvėpuoti ir mirksėti tuoj pradėsi pagal rašytojo nuorodas. Kita vertus, tai iš viso gyvenimo laiko perspektyvos pasakojami ir reflektuojami įvykiai. Taigi, atrodo, kad svarbu pačiam autoriui sudėlioti esminius ženklus ten, kur jiems ir priderėjo būti iš pat pradžių ar vėliau bręstant, įsiliejant į suaugusių žmonių pasaulį. Lyg pavėluotas apgailestavimas, kad „gyvenimiškasis cirkas greit priverčia tekėti pagal bendrą srovę ir kiek įmanoma šluoti iš savęs jautrius ir skaudžius dalykus.“

Vertinimas: 4,6/ 5

2 komentarai “A. Makine. Mano draugas armėnas

  1. Man tai jo pastaroji kūryba absoliučiai rusiška, kaip kokio užpraeito a. klasiko. Bet įžvalgų graudžiai tikslių tikrai nenuneigsi, kaip ir jūsų cituota apie plaktuvus ir revoliucijas – geriau nepasaikysi. Malonu, kad rašote, ačiū

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s