V. Prėskinytė-Diawara. Dvylika pasakojimų apie vieną gyvenimą

Prėskinytė–Diawara, Viktorija. Dvylika pasakojimų apie vieną gyvenimą: gyvenimo romanas/ V.Prėskinytė-Diawara. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 429 p.

Istorinių peripetijų nulemta biografija

Į autobiografinius pasakojimus žiūriu atsargiai: viena, pats žanras gana komplikuotas – pasakoti apie save, reiškia žvelgti į save per atstumą ir lyg svetimo žmogaus akimis. Ir labai gali būti, kad tai kas matosi, nėra tik patrauklu, na, bet yra trintukas, retušas ir pan. Ir dar artimieji – gerai arba nieko, o ir pasinerti ir kapstytis vaikystės, jaunystės prisiminimuose, tarsi meškerioti prieš tūkstantį metų nesužvejotas žuvis nuolat tekančioje upėje. Ką mato kelio gale žmogus atsigręžęs į pradžią? Turbūt save ir ne save – miražą, kuris gali keistis netgi tam priešinantis, bet greičiausiai kartais atminčiai sureikšminant vieną detalę sušvinta visa vienokia spalva, kitą kartą lyg žaidžiant, lyg priešinantis logikai – kitas rakursas ir kita paletė.

RAŠYTI SAVO GYVENIMO ISTORIJĄ – sudėtingas dalykas. Prisėdus prie kompiuterio apima jausmas, tarytum praeitis tuoj atgis savaime. Bet iš tikrųjų viskas kiek kitaip – ji tai šmėsteli tarsi šešėlis, tai užvirsta lyg griūtis, tai atsėlina iš slaptų atminties kertelių, prisiminimai maišosi, kaitaliojasi, slepiasi. Nei mano, nei kitų žmonių atmintis nėra filmavimo kamera, tiksliai fiksuojanti praeities įvykius. Kiekvienas ją atkuria iš lakių ir trapių fragmentų ir sudėlioja savaip. Toks buvo ir mano gyvenimas. Įsivaizdavau ėjusi tiesiu keliu, bet jis netikėtai nuvingiuodavo į šalį, atsikvošėjusi suprasdavau, kad išklydau, o grįžti – per toli ir per vėlu. p. 7

Kitas pavojus – nepasiduoti savigailai, savigyrai, atkakliam vyksmų vertinimui. V. Prėskinytei-Diawarai, atrodo, pavyksta išbalansuoti: papasakoti gyvenimą paprastai ir neperspaudžiant. Žmogus gimsta, auga, bręsta tam tikrose istorinėse aplinkybėse, ir tai ypač ryšku šioje knygoje. Gal kad autorei tų valdžių ir santvarkų teko visokių patirti, ir ne per atstumą, o savo kailiu jų kartumą išbandyti, taigi istorija tarsi įasmeninta, gyvai atspindi epochą per individualius išgyvenimus. Tikėjęs socializmo skelbiamais idealais tėvas ne tik aktyviai prisidėjo prie „gerovės“ valstybės kūrimo, bet ir patyrė tą vadinamąją „teisybę“ – kaip tėvynės išdavikas, kaip daug to meto lietuvių, na, ne tik – priešai buvo įvairių tautybių žmonės – atsidūrė Sibire, o likusi su dviem mažais vaikais motina atleista iš darbo Vilniuje, persekiojama, bandė išgyventi, apsiginti nuo bado Kaune, bandydama įsidarbinti kur tik įmanu.

Taip mes augome – girdėdami apie išvežtus, nuteistus, nužudytus, nukankintus žmones. Šiandien jie čia – kalba, šypsosi, skaito eilėraščius, vaišina saldumynais, o rytoj jų jau nebėra. p. 38

Jau pavadinime apibrėžiama konkreti struktūra: dvylika pasakojimų apie vieną gyvenimą, pradedant vis nauju lūžiu patirtyse, įvardijant ir konkrečiais laiko rėmais: 1942–1949; 1948–1950 (gyvenimas pas senelius kaime); 1950–1956 (Stalino mirtis ir tėvo grįžimas iš Sibiro); 1956–1965 (jaunystė ir pirmoji meilė) ir t.t. Skirsnių atskaitos taškais tampa lemtingi išgyvenimai, įtakojantys ne tik matomus pokyčius, bet ir dvasines metamorfozes, charakterio kismą.

Autorės biografija neeilinė: galima sakyti, su gana plačia geografine erdve – nuo Lietuvos iki Malio – ir įvairiapusėmis patirtimis. Skaitant pirmąją knygos pusę vis mintiji: kaip viskas girdėta ir daugybę kartų: persekiojimai, trėmimai Sovietų Lietuvoje, maisto ir kiti, tiksliau sakant, visokie trūkumai, gebėjimas žmonių prasisukti sudėtingiausiose situacijose – per pažįstamus ir kyšius ir… keistai stebinanti iš laiko atstumo neįtikėtina psichologinė atspara ir gebėjimas atskirti spalvas. Nors, atrodo, nieko naujo ar egzotiško, bet knyga įtraukia ir sužavi nuoširdžiu pasakojimu, santūriu praeities aprėpties žvilgsniu. Autorė nesiima nei liaupsinti, nei teisti: į Sibirą išvežtą tėvą Viktorą įvardija kaip pasakų veikėją su puošniu apsiaustu; Akmenės rajone gyvenančių senelių iš motinos pusės būtis penkiametei mergaitei atrodo tokia patraukli, šilta ir nepaprasta, kad net pati neskiria, kur tikrovė, o kur senelio pasakojamos legendos ir nutikimai. Turbūt atsiminimai apie praleistą laiką kaime ir yra bene šviesiausir mažiausiai komplikuoti, su aiškiomis senosios kartos tradicijomis ir tvirtomis pažiūrų nuostatomis.

Nepriteklių mįslė ir kaip fiziškai išlikti, įsigyti būstą, maisto, drabužių, be abejo, rūpi tėvams, šiuo atveju – pirmiausia autorės motinai, bandančiai ne tik įvairiuose darbuose sugraibyti pragyvenimui, kaip nors užglaistyti vis komplikuotesnius santykius šeimoje – tėvas grįžo iš Sibiro psichologiškai palūžęs, bet, pamatęs, kad ir socialistiniai idealai, už kuriuos jaunystėje kovojo, išvirtę jų parodija ir nusikaltimais, niekaip negalėjo su tuo susitaikyti, netgi patikėti: rašinėjo skundus į Maskvą, ieškojo teisybės, užpildamas kasdienybės sunkį degtine, raminamaisiais ir draskymusi namuose. Karalius su puošniu apsiaustu pasiliko mažos mergaitės svajonėse, o auganti ir į pasaulį mėginanti savarankiškai žengti jaunuolė tematė itin probleminį žmogų, apsunkinantį ir taip nelengvą motinos, o ir jų, vaikų, kasdieną.

Autorę traukė laisvė ir kūryba: Neringos kavinės aplinka ir ten besirenkantys žmonės iš įvairių sferų atrodė geresnio ir nevaržomo pasaulio ženklai. Anksti susižavėjusi kino industrija – svajojo tapti scenariste – patyrusi artimų draugų išdavystes po brolio nelaimės – buvo teisiamas už žmogžudystę – bėgo nuo Vilniaus, pažįstamų ir, ko gero, nuo savęs. Ko tik neišbandžiusi: darbas gamykloje, įvairių rajonų redakcijose, Dailės instituto bibliotekoje, bandymai įstoti į GITISą, pagaliau studijos Gorkio literatūros institute, pažintys su auksiniu Maskvos jaunimėliu, tenykštė bohema ir… vėl Lietuva, vėl įvairios redakcijos.

Esminis lūžis, perskyręs V. Prėskinytės-Diawaros biografijos puslapius, suskaidęs laiką į šiapus ir anapus – pažintis ir santykiai su Maskvoje studijuojančiu maltiečiu Gaoussou, meilė jam, o ir drąsa tais laikais, be abejo, planuoti bendrą ateitį išsvajotoje laisvėje, na, kur nors Paryžiuje, Vokietijoje, bet kur, tik ne Sovietų Sąjungoje. Tuomet mintijo, kad tikrai ir ne Malyje. Likimo ironija, bet trisdešimt šešerius metus rašytoja pragyveno būtent Malyje.

Malis – tik tarpinė stotis, maniau, paskui bus Šveicarija arba Prancūzija, o gal Amerika. Mes nesiruošėme gyventi Afrikoje. Apie tai nebuvo nė kalbos. Kai literatūros instituto bendrabutyje Gaoussou užsibūdavo iki paryčių, jis kalbėdavo, kad galėsime gyventi bet kurioje šalyje. Jis buvo garsus poetas, apdovanotas solidžiomis premijomis, jo poezija išversta į daug kalbų, jis buvo apvažiavęs visus kontinentus, bendravo su pasaulio garsenybėmis, tokiomis kaip Louisas Aragonas, Jeanas Paulis Sartre, Arthuras Milleris ir kitomis. p. 233

Kokia toji išsvajotoji laisvė ir meilė tolimoje, absoliučiai nepažįstamoje šalyje?

Čia viskas buvo svetima – dangus ir raudona žemė. Ne juoda kaip pas mus. Tik smėlis prie upės buvo geltonas, panašus į mūsiškį, bet labai smulkus. p. 246

Iš skurdo šalies į kitą skurdo šalį: tiesa, jei Lietuvoje buvo tiesiog tuščios parduotuvės, o prekės gaunamos iš po prekystalių ir turguj, tai Malyje ir drabužių, ir maisto produktų įvairiomis kainomis stebino atvažiavusiąją pilnos lentynos. Deja, trūko pinigų. O buitis, kitos paslaugos tiesiog žemiau bet kokio lygio. Nauji namai pasitiko skurdžioje gatvėje, šiukšlėmis ir griuvenomis viduje. Kaip kur nors nuvykti – atskira problema.

Viešojo transporto funkciją čia atliko nedideli sunkvežimiai su brezentiniu kėbulu, juose ant suoliukų tilpdavo iki penkiolikos keleivių, o dar du įsitaisydavo šalia vairuotojo. <….> Toks viešasis transportas egzistuoja iki šiol, o bet koks bandymas paleisti gatvėmis modernius autobusus trunka neilgai ir baigiasi bankrotu. Didžioji šio transporto dalis priklauso įtakingiems valdininkams ir neša nemenką pelną. p. 266

Na, nežinau, bet skaitant tikrai stebėjausi autorės stiprybe ir ištverme, ir galbūt tikrai kažin kokiu nepaprastu jausmu, siejančiu su su vyru, jei gebėjo nepalūžti ir nepabėgti. Gal tiesiog nebuvo kur trauktis? Lietuvoje siautėjo pabaisos, kaip įvardija autorė, o vykti į išsvajotas šalis tiesiog nesutiko vyras, ir, matyt, tai sulaikė ir temperamentigą moterį, pasirūpinusią vaikus išsiųsti į Vokietiją Vasario 16-osios gimnaziją, kad tiesiog netaptų, jeigu jai, motinai, kas atsitiktų, vyro giminių nuosavybėmis. Nepasimesti ir su mažais vaikais gyventi ne tik skurde, bet ir visiškai kultūriškai kitokioje šalyje, kur, kaip pati ne kartą užsimena, papročiai ir požiūris į darbą – viduramžiški, etikos ir įsipareigojimų suvokimas irgi toks, tikrai misija ne kiekvienam/ai įmanoma.

Afrikietiškas solidarumas toks: vienas dirba – dvidešimt valgo. Įskikibę atgyvenusių tradicijų jie puoselėja veltėdystę patys to nepripažindami. Išlaikytinius praminiau parazitais – juos reikia ne vyti, o per slenkstį neįsileisti. Vos tik vyriausias sūnus, baigęs mokslus, grįždavo namo ir įsidarbindavo, tėvas tuoj mesdavo darbą ir su savo keturiom žmonom ir krūva vaikų užsikraudavo vyrukui ant sprando. p. 254

Nors liūdėti ir save graužti, atrodo, tiesiog nebūdinga autorės charakteriui. Veržtis į priekį, siekti gerovės vaikams, netgi bandyti realizuoti savo kūrybinius polinkius. Gal dėl to nemažai vietos skirta su studentais statytų spektaklių pristatymams, entuziastingai aprašomos įdėtos pastangos gauti pinigų kostiumams, gastrolėms.

Sovietinėje Lietuvoje autorę ir jos šeimą slėgė ir apsunkino gyvenimą KGB persekiojimai ir grasinimai, susipažinusi su Gaoussou, pagimdžiusi dukrytę Gabiją, o ir sūnų Viktorą, gana ilgą laiką gyveno Lietuvoje ir retkarčiais pavykdavo susitikti su vyru ir vaikų tėvu, kai jis atvykdavo į Maskvą. Ir tik po aštuonerių aktyvių veržimosi iš Sovietinės Lietuvos metų, 1979 m. pavyko palikti Sovietų Sąjungą. Deja, tikroji laisvė pasirodė ne tokia ir tikra. Bamakas, Malio sostinė, kur apsigyveno Diawarų šeima, buvo virtusi šnipų centru, nors tas miestas tapo jos namais, kur augino vaikus, bandė perprasti svetimą pasaulį, šalia visada buvo inteligentiškas vyras, bet atakavo ir KGB, ir CŽV agentai.

Gaoussou buvo vienas iš tų savo šalies patriotų, kurie vis tikisi pakeisti į gera savo šalies žmonių gyvenimą. Kaip kadaise mano tėvas. Be to, savoje šalyje jis buvo nors ir nedidelis, bet ponas. Studentų gerbiamas dėstytojas. O svetur jo laukė nežinomybė, tam jis nesiryžo net dėl manęs. p. 281

Į Lietuvą gyventi V. Prėskinytė-Diawara grįžo tik 2015 metais. Apie patirtis nepriklausomoje gimtinėje gana trumpai ir lakoniškai, vis dėlto akcentuojant, kad pabaisos gyvybingos ir kibios, jos lenda ir šiais laikais ir dažnai grėsmingai, taigi, atrodo, amžinas ir neraminantis klausimas pabaigai:

O aš teturiu vienintelį norą – kad nei mano vaikams, nei anūkams netektų su jomis susidurti.

Bet ar įmanoma nušluoti pabaisas nuo žemės paviršiaus visiems laikams? p. 429

„Dvylika pasakojimų apie vieną gyvenimą“ patraukia ir sužavi nuoširdumu, tikrumu ir paprastumu, gebėjimu politinių sistemų manipuliacijas perteikti per individualias patirtis. Įdomu skaityti pažintine prasme, ypač Bamako istorijas, tai tarsi nukėlimas skaitytojo į tolimą, visiškai kitokią erdvę ar pabuvimas pas Viktoriją Prėskinytę-Diawarą jos namuose Malyje, pavaikščioti didelio ir keisto miesto gatvėmis, kur kitokia ne tik išorinė ir kultūrinė aplinka, bet ir požiūriai į žmonių santykius, pasaulio sąrangą. Bet… net nežinau, emociškai labiau paveiki, ko gero, pirmoji knygos dalis apie tėvus, senelius, vaikystę kaime, jaunystės blaškymusis, atradimus ir praradimus, tai lyg pasikartojimas savos to laikotarpio istorijos, žmonių išlikimo formulės – kaip išminties ir stiprybės paradigmos. Malio pasakojimai įdomiausi tie, kur susiję su tradicijomis, žmonių charakterių ir požiūrių savitumais, pačios Viktorijos psichologiniais išgyvenimais ir gebėjimu suktis sudėtingose situacijose. Pabaigoje atsiminimai tarsi tampa savotiška politine nuotykių kronika: užverbuoja Amerikos žvalgyba, susitikinėja su rusais ir pan. ir pan, ir pan. Na, tokios buvo aplinkybės, bet man pasirodė tai daugiau nukrypimas į išorinio judesio koncentraciją, paliekant individualistinę būtį nuošalėje.

Vertinimas: 4, 3/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s