V. Juknaitė. Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra

Juknaitė, Vanda. Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra: netikėta apysaka/ V. Juknaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 78 p.

Yra knygų, apie kurias, manyčiau, geriau nerašyti: tai šauksmas visatoje. Dvasios, skausmo, kaip bepavadintume, galime tik asmeniškai stengtis suvokti to šauksmo viltį ir neviltį, sugauti jį, sulyginti su savyje slypinčiomis nuojautomis ar patirtimis ir taip įsilieti į neišvengiamą kentėjimo ir trapumo visumą.

Šauksmas iš čia ir anapus. Paliečiantis jautriausius klausos mechanizmus ir pasiliekantis aidu mumyse ir mus supančiame pasaulyje: nes tas balsas ne tik įžodintas, tarpinė būsena ne tik įrašyta, bet ir sutalpinta tarp eilučių nematomoje, bet jaučiamoje erdvėje, perduota kitiems, galintiems tyloje reflektuoti ne tik knygą, bet save esamą ir būsimą/nebūsimą.

Man tokios neaprašomos knygos: J. Ivanauskaitės „Odė džiaugsmui“, „Viršvalandžiai“, A. Nykos–Niliūno paskutinė Dienoraščių dalis, V. Juknaitės „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa“.

Nerašau. Tai kas, kad užrašau, ką kalbu. Kalbu iš tylos. Šešerių metų ligos ir negalios tylos, kuri visa užbaigia. Kas esu čia ir dabar psichiatrijos klinikos laukiamajame, kur Alzhaimeriu serganti močiutė retkarčiais šaižiai sušunka:

– Kur mes?

Niekas neatsako.

Po pauzės:

– Kur mes atvažiavom?

Tyla. p. 7

Pati didžiausia gyvenimo skriauda buvo atsiskyrimas nuo šeimos. Dešimties metų buvau patikėta valstybės globai. p. 19

Kodėl pradėjus pertvarkyti pasaulį pagal „proto planą“ buvo užsimota prieš šeimą? Kam ir kodėl mes buvome reikalingi be namų, be kilmės, be tautybės, be artimųjų? Šeima žmogui yra viskas. Joje prasideda ir joje baigiasi žmogiškojo gyvenimo pasija. Įkvėpdamas pirmą kartą orą, išplečiantį plaučius, vaikas pravirksta iš skausmo. Dėl senatvės negalių tapęs bejėgiu kūdikiu žmogus pasidaro reikalingas artimųjų globos. Artimųjų rūpesčio ir atjautos. p. 21

TĖVAS. Dėl dviejų priežasčių jo nepalietė civilizacija. Būdamas mažaraštis jis neskaitė knygų nei laikraščių. 1944–aisiais, atėjus antriesiems rusams, buvo mobilizuotas į armijos rezervą ir išvežtas į Rusiją. Karo nualinta Rusija rezervo nebeturėjo kuo maitinti. Visa, kas likę, buvo skirta frontui. Rezervo kareiviai sutino iš bado. Jauni vyrai tykodavo prie skerdyklos išmetamų skerdienos liekanų, žarnagalių ar kanopų. Taip elgtis buvo griežtai uždrausta, kad nepradėtų plisti infekcijos. Kai sužaliavo liepos, rezervistai valgė liepų lapus ir pumpurus. Jokių pratybų nebegalėjo būti. Būsimiems kareiviams nuo ryto iki vakaro rodė kiną. Tėtis pasakojo, – „dar taip ką rodo, žiūri žiūri, bet kai ima rodyti, kad valgo“… Po armijos jis nė karto nėra buvęs kine. Ir net nežvilgterėjo į televizorių, kai tas jau atsirado kiekvienuose namuose. p. 35

MAMA. Priešingai visoms lyčių studijų teorijoms, tėtis mūsų šeimoje buvo jausmas, dažnai nevaldomas, o mama – racionalus protas. Ji buvo baigusi tik keturias pradinės mokyklos klases, bet turėjo retą intelektą, labai norėjo mokytis, tačiau šeima išleido mokytis vyriausiąjį sūnų. Ji visiškai nesidomėjo buitimi. Lovos galėjo būti nepaklotos, indai neplauti. Ji ramiai sau skaitė knygą, kuri jai buvo labai įdomi. Mus su seserim ji auklėjo spartietiškai, be sentimentų. p. 58

Po autokatastrofos jau niekas nebuvo duota savaime, tik didelių, kartais pranokstančių jėgas pastangų dėka. p. 46

Visada varžysies tų, kurie sakys – aš užaugau tėvo knygų spintoje. Tik kelio pabaigoj išdrįsi ištarti – aš užaugau beribėje erdvėje, beribėje tyloje, po debesynais ir žvaigždžių lietumi. „Kelio pabaigoj“ – šiuos žodžius, pasikeitus formacijai, gergždžiančiu balsu nuolat ištardavo GPS, nurodantis tolimesnį maršrutą. Kelio pabaigoj keturiolikmetė neregė mergaitė tau pasakys – už gyvenimą nieko daugiau nėra. p. 55

Dabar, kai jau žvelgi iš anapus, žinai, kad mirštantysis tik kitiems yra mirštantysis. Tik kitiems ta diena yra jo mirties diena. Jam pačiam ir paskutinioji diena yra gyvenimo diena. p. 56

Kuo baigsis šis tekstas? Kur jis veda?

Jį užbaigs ta, kuri užbaigia visus tekstus ir visas biografijas. p. 60

Išnyko laikas. Liko tik šviesos ir tamsos mūša. Pro vienus langus išaušta, pro kitus sutemsta. p. 67

3 komentarai “V. Juknaitė. Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra

  1. Egoizmas. Maitvanagiai, iš kenčiančio /mirštančio žmogaus tikisi vos ne aiškiaregysčių. Ir apsimeta, kad gauna, kas logiškai neįmanu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s