S. Žadan. Internatas

Žadan, Serhij. Internatas: romanas/ S. Žadan; iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys. – Vilnius: Kitos knygos, 2021. – 292 p.

Negailestingi karo vaizdai

Du esminiai dalykai – tematika ir stilius – prikausto prie kūrinio ir neleidžia ne tik atsitraukti, sukelia visą paletę emocijų – nuo empatijos iki pasibaisėjimo. Nepasakysi, kad įdomi romano tema, greičiau aktuali. Karas Donbase, tiksliau sakant, eilinio paprasto, netgi naivaus žmogelio kelionė per fronto linija perkirsto miesto erdves, patiriant ir matant savo akimis, kas yra karas.

O stilius – mišinys įvairiausių raiškų: kaip operatoriaus fiksuojami elementarūs karo peizažo ir buities, daiktinės dimensijos ir žmonių išvaizdos elementai trumpais, tiksliais sakiniais; nuostabūs ilgi sakiniai įterpiant reminiscencijas, gamtos peizažus (ypač apie dangų – Dangus virš pastato žemas ir ūkanotas, atrodytų, kad rūkas traukiasi tiesiai iš langų, kyla aukštyn, pinasi į mazgus ir kilpas, nusidriekia pavėjui į pietus, jūros link. p. 109; Lietus ir rūkas užtvindo žemę vandeniu, ir dangus nuo tokios drėgmės gausos primena pakrantėje išmestą skenduolį – išbrinkęs pilkas melsvu atspalviu kūnas. p. 70), – susižavėjimas ir pagarba vertėjui V. Dekšniui); kraujui, nevilčiai, benamystei, nežiniai įvardinti – grubi kasdienė šneka, kontrastuojanti poetinei raiškai; skalsūs, atžarūs, absurdu dvelkiantys karo nuotaiką atitinkantys dialogai: žargonas, keiksmai, užuominos, nutylėjimai, visuotinio nesusišnekėjimo paradoksai. Gyvas, nelygus, bet tiesiog kaip kraujas gyslose pulsuojantis kalbos audinys.

Rašytojui, akivaizdu, svarbu pateikti realistinį karo vaizdą. Ir pasimetusius, be namų ir tarsi be savasties likusius žmones.

Ir kiti čia panašūs – jie nudelbia akis, susivynioja į antklodes, susisupa į savo drabužius, tarsi į dumblą sulindusios žuvys. Tolumoje, kitame kampe, ant kėdutės sėdi senukas. Žaliu moterišku paltu, permirkusia ausine kepure. Kėdutę tikriausiai atsinešė iš namų. Laiko rankose kažkokias apvyniotas pagalves. Visi bėgdami ką nors išsinešė, o jis, regis, nutarė, kad nėra jokios prasmės keliauti kur nors be pagalvių. p. 65

Stotyje, rūsiuose vien moterys, vaikai ir senoliai. Susisupę į savo greičiausiai nugriebtus drabužius, atsiduodantys prakaitu ir neskalbtais rūbais: auksą po liežuviu stumdanti moteriškė; lagaminą su savimi tempianti blondinė; kailinius ant nuogo kūno užsimetusi moteris; vandens butelių ir drabužių prigrūstą vaikišką vežimėlį stumianti mergaitė‘ moterys, išklypusiais aukštakulniais, nulūžusiais nagais, dar su buvusių šukuosenų žymėmis ir pan.

Apgriauti namai, apdegę medžiai, išnykę paukščiai, alkani šunys (Tarp medžių pastato link brenda benamiai šunys, trys – liesi ir atsargūs. Žvilgsniai tokie atkaklūs ir neviltingi, tarsi pastarąsias dienas būtų mitę lavonais. Tarytum žinotų, kad blogiau nebegali būti, blogiau ir nebus, ir apskritai – nebebus jau niekaip. p. 109). Pažliugęs sniegas, perpildytos stotys ir rūsiai, kažkas sukapota ir paslėpta šaldytuve be šviesos, sugriautos ligoninės, išdužusiais langais, apgriautomis sienomis namai, vandens kaip išsigelbėjimo naktį slenkantys prie užsilikusios miesto pakraštyje kolonėlės, o naktį miestas tylus ir tamsus, neišnykęs, bet ir nesamas – nerimas ir nežinia. Miestas – tai , tūkstančiai namų, tūkstančiai medžių, tūkstančiai urvų ir rūsių, kuriuose būtent dabar slapstosi tūkstančiai šio miesto gyventojų. p. 117.

Paša žiūri į miestą ir visai jo nemato. Regi tik juodą ertmę, virš kurios tarsi aitvarai tvyro didžiuliai juodų dūmų tumulai ilgomis uodegomis. Tarsi kas nors siurbtų iš miesto sielas. Tos sielos – juodos, kupinos kartėlio – kabinasi už medžių, įleidžia šaknis rūsiuose, niekaip jų neišrausi. Ir dar tolumoje, kitoje miesto pusėje, kažkas liepsnoja ir plinta horizonte, lyg iš žemės veržtųsi įkaitusi lava. Iš miesto ataidi automatų serijos, nors ne itin gausios, regis, šiandien jau baigta, galima eiti miegoti. p. 100

S. Žadanas – šiuolaikinis ukrainiečių prozininkas, poetas, publicistas, literatūros renginių, roko koncertų, teatralizuotų performansų ir pilietinio nepaklusnumo akcijų organizatorius. Dažniausia rašytojo kūrybos tema – jo kartos brendimas postsovietinės Rytų Ukrainos mieste. Būdinga savita absurdiško komizmo ir socialinio patoso, lakoniškų buitinių dialogų, popkultūros detalių ir ryškaus, metaforiško aplinkos aprašymo. Plačiau

Serhijus Žadanas gimė 1974 m. Starobilske, Luhansko srityje, šiuo metu gyvena Charkove. Baigė ukrainiečių ir vokiečių filologijos studijas, apgynė disertaciją apie ukrainiečių futurizmo poeziją. 2015 m. aktyviai dalyvavo protestuose Charkove ir Kijeve, buvo sužeistas. Yra išleidęs keturiolika poezijos rinkinių ir šešis romanus. Lietuviškai išleisti romanai „Depeche Mode“ (Kitos knygos, 2008) ir „Anarchy in the UKR“ (Kitos knygos, 2010).

„Internato“ protagonistas – toks, kaip čia pasakius, pilkas, niekieno nemėgstamas ir nemylimas, spaudžiamas skurdžios buities, rėksnių namiškių: senio tėvo ir dvynės sesers, kuri, regis, viskuo nepatenkinta ir bendrauja riksmu, ir dar… internatan atiduotas sūnėnas, buvęs nepaklusnus, o dar ir ligą įsitaisęs (regis, ne kažkokia šeima). Savi, svetimi, o gal tik negebantys bendrauti ir neįpratę rodyti šilumos vienas kitam. Ukrainiečių kalbos mokytojas Paša, paliktas žmonos, nemėgstamas mokinių, o ir jis jokių jausmų jiems nepuoselėjantis (Diktuoju jiems visus tuos kiaušiškus diktantus, kalu į galvą sudėtingus ir nesuprantamus pavyzdžius, mokau taisyklių, kurių jiems niekad gyvenime neprireiks. Mokau kalbėti be klaidų. O tiesiog kalbėti, taip, kad būtum tiesiog girdimas ir suprantamas – nemokau. Ir pats nemoku.) Maloniausias jam kasdienių vyksmų etapas – kelias nuo namų iki mokyklos ir atgal. Kai lieka vienas.

Trisdešimt penkerių metų Paša gyvena Donbaso srities miestelyje, yra vietinis, ten gimė ir užaugo, baigė pedagoginį. Taigi ukrainiečių kalba jam nesvetima, bet pats bendrauja rusiškai ir tik su mokiniais kalba ukrainietiškai. Kalbinis susidvejinimas pagilina ir jo ideologinį, politinį ir, plačiąja prasme, egzistencinį susidvejinimą. Ir namas, kuriame jis gyvena, – ties fronto linija, todėl ryte išeidamas iš namų jis iš vienos pusės mato Ukrainos armiją, o iš kitos – separatistus; iš vieno šono sklinda ukrainiečių kalba, iš kito – rusų. O jis tarp viso šito bando rasti save, nes aiškios pozicijos neturi. Vis dar tikisi, kad kažkaip nuleidęs galvą ir sulenkęs nugarą liks niekieno nepastebėtas ir išliks nekliudytas

Keisti laikai: nieko neišlaikysi šalia savęs, į nieką neįsikibsi. Pirmą kartą jis pajuto tai prieš kelis mėnesius, rudenį, kai miestas pakliuvo į gniaužtus, geležinkelis sustojo, stotis nutilo. p.70

Kelionė į karo nuniokotą miestą pasiimti iš internato sūnėną veik nereali, jeigu pavyks nuvykti iki internato, tai kažin ar seksis parvykti, nes tai kelionė už horizonto, kur nėra nieko, vien purvas ir mirtis p. 18. Kodėl jis pasiryžta į tokį pragarą? Na, tiesiog neįsivaizduoja kas ten, sugriautame mieste, kas darosi prie ir už fronto linijos: tegirdi sprogimų, šaudymų garsus, mato kariškius ir tiek. Juolab, kad nesveika ranka ir niekas neapkaltins, kad nekariauja ar kad kam nors priešas.

Autorius nesiblaško, nepristatinėja kitų veikėjų, jų potyrių, koncentruojasi į vieno žmogaus Pašos patirtį. (Tiesa, romano pabaigoje prisideda pasakojimas iš sūnėno perspektyvos, na, manyčiau, perteklinis, tiesiog prilipintas, norint užtvirtinti veikėjų keitimosi procesą, nors ir taip viskas aiškiai buvo parašyta ar numanoma.) Ir nors, regis, Paša emociškai per daug nereaguoja į matomus karo akcentus, bet pamažu jame kaupiasi skausmas ir neviltis – žmogus likimo žaislas, niekas nuo jo nepriklauso.

Visas tekstas gali būti suvokiamas kaip savotiškas ieškojimas, kur pagrindinis tikslas – išgyventi ir grįžti namo. Likti stotyje ar išvykti? Laukti rūsyje ar išeiti? Pernakvoti internate ar išvykti?

Įdomus Pašos ir sūnėno santykis: iš pradžių vaikas atrodo gan skeptiškai nusiteikęs jo atžvilgiu: gebėjimais prasisukti kebliose situacijose, o ir susigaudymu realybėje. Kur eiti, kaip rasti kelią iš internato, regis, vaikas žino geriau negu Paša. Bet pamažu, susiduriant su karo išbandymais, naivusis dėdė naiviais, bet nesavanaudiškais sprendimais pelno ir paauglio palankumą.

Protagonistas visur prisistato kaip mokytojas, tiesa, puse lūpų prasitardamas koks mokytojas, arba tiesiog nutylėdamas, kad ukrainiečių kalbos, ypač jei nežino, kaip bus sureaguota – juk tai gali būti traktuojama kaip priešo profesija. Kita vertus, mokytoju įvardijimas skamba ne tik (ne)kaltai politiškai, bet ir gerokai ironiškai, žinant, kokią simbolinę reikšmę turi mokytojo įvaizdis slaviškoje kultūros tradicijoje – tai vedlys, švietėjas, žadinantis visuomenę naujam, kitokiam gyvenimui. Paša gi, žiūrintis, kaip išlikti jam pačiam.

Būdamas pasyvus karo stebėtojas – nei su vienais, nei su kitais – per tris dienas dramatiškai tarsi į jį besiveržiantis apgriautas, tamsus, tylus, tik šūvių ir kulkosvaidžių salvių trikdomas miestas, pasimetę, baimės apimti, be namų likę žmonės, nuolat persekiojantis šlapio šuns kailio kvapas – taip kvepia mirtis – protagonistą priverčia suvokti, kad neutraliu galima tik apsimesti, o ne būti iš tikrųjų.

Kaip taip nutiko? Kaip nepastebėjau, kad mano mokiniai dabar kariauja prieš mane? Kaip aš praleidau tai? Tiesa, mėgina jis raminti save, kodėl prieš mane? Ne prieš mane. Kuo aš čia dėtas? Na, kur jau ne prieš mane. Kuo aš čia dėtas? Na, kur jau ne prieš tave, vis dėlto nesutinka jis su savimi, juk žinoma, kad prieš tave, konkrečiai prieš tave. Prieš visa tai, kas su tavimi susiję. „O kas su manimi susiję?“ – nesupranta pats savęs Paša. Taigi viskas, atsako pats sau: ir tavo mokykla, ir virš jos kabanti vėliava. p. 222.

S. Žadan knygoje perteiktas ne kariškio, ne politiko, ne patriotiškai aktyvaus piliečio ar atvirkščiai, priešiškai savo šaliai nusiteikusio likimas prasidėjus karui, o niekuo dėtų, paprastų žmonių, kurių dauguma, o dalis jų tikrai mintijo, ypač nepatyrusių karo baisumų, kad jie gali gyventi prie bet kokios valdžios, jie juk nei su tais, nei su anais, ir karas jų nepalies. Taip dauguma mąsto ir Lietuvoje: ai, aš nė prie ko, man tas pats, bus tas karas ar ne. Tai S. Žadan akivaizdžiai parodo, kad bombos, raketos nesirenka nei tokių, nei anokių: be namų, be maisto, drabužių, absoliučioje baimės ir nežinios tuštumoje lieka visi, ir ačiū die, jei lieka nesužeisti, gyvi, o gatvėse ar kiemuose pasitaiko ir lavonų (kas gi juos rinks?), kurių prisiriję benamiais tapę šunys, lakstantys būriais pavirtę sugriauto miesto siaubu, puolantys ir draskantys žmones.

„Internate“ sukurtas realistinis neviltį ir šiurpą keliantis karo sugriauto miesto vaizdas, su jame įstrigusiais pasimetusiais žmonėmis. Trijų dienų protagonisto Pašos ir jo dešimtmečio sūnėno kelionė suniokotomis pavojingomis gatvėmis, slapstymasis rūsiuose, susidūrimas su įvairiausiais alkio ir baimės apimtais žmonėmis, sužeistais ir mirštančiais ukrainiečių kariais – ne tik kelionė erdve ir prasmę praradusiu laiku, bet ir kelionė į kitą save, į savivoką, kad karas paliečia kiekvieną labiau nei įmanu įsivaizduoti, ir neutraliu išlikti neįmanu. Ar tai moralas? Galbūt. Kaip ir B. Pasternako klaidžiojančio veikėjo „Daktare Živage“ bandant tiesiog išlikti žmogumi, o ne kokios nors politinės jėgos asmeniu.

Vertinimas: 4,6/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s