D. Ugrešic. Lapė

Ugrešic, Dubravka. Lapė: romanas/ D. Ugrešič; iš kroatų k.vertė Julija Gulbinovič. – Vilnius: Vaga, 2021.- 366 p.

Apie tai, kaip randasi pasakojimai

<…> pasakojimas, kuris stengiasi papasakoti pasakojimą, kuris savo ruožtu stengiasi pasakoti pasakojimą apie tai, kaip randasi pasakojimai. p. 37

Literatūrinių pasakojimų daugiažanrės specifikos pynė: nuo esė iki dienoraščio – perkelianti skaitytoją kartu su be(si)kaitaliojančia, nors ir ta pačia pasakotoja, vis į kitas erdves: Italija, Kroatija, Nyderlandai, Rusija, Anglija, Japonija ir t.t.  jau nekalbant apie tų šalių realias ir literatūrines geografijas.

<…> į miestus žiūrėdavau kaip į veidrodį, juose kaip kokiuose elektros skaitikliuose išskaitydavau savo būklę, juose lygindavau jų ir savo vidinius žemėlapius, tikrindama miesto pulsą, tikrinau ir savąjį, o į metro linijų raizginius žvelgiau kaip į savo kraujotakos sistemą. Kiti turėjo psichoterapeutus, aš turėjau miestus.“ p. 143

Neveltui pavadinimas Lapė – nepatikimas, neperprantamas, folklore apgaudinėjantis ir gebantis pergudrauti gyvūnas

„Lapė įkūnija suktumą ir išdavystę. Jei lapės dvasia apsigyvena žmoguje, to žmogaus giminė bus prakeikta. Lapė yra rašytojų totemas”, – rašo Pilniakas, p 12 . negirdėtas neregėtas dvidešimto a. pradžios rusų rašytojas savo „Pasakojime apie tai, kaip randasi pasakojimai“. D. Ugrešič pasakoja apie Pilniaką, pasirodo, „Pilniako būta mėgstamo ir nekenčiamo, garsaus ir įtakingo, jo literatūrinis braižas daug kieno mėgdžiotas, jo kūriniai buvo išversti į užsienio kalbas, jis turėjo laisvę keliauti į tokias vietas, apie kurias kiti galėjo tik pasvajoti“. p. 19, pasakoja apie jo kūrinį apie vieną japono ir rusės porą, apie literatūrinę išdavystę, kuri gal net skaudesnė nei žemiškoji, pasakoja tai, kas autorei kaip slavistinės kūrybos tyrinėtojai gerai žinoma, ką geba supinti su šiandiena, sujungti laiką ir erdves, fiksuodama visa ko kismą, greitėjimą ir (pa)prastėjimą. Literatūrą virstant rašymu, o ne kūriniais, ar kūriniais įvardijant visa ką: fb postus, sms, reklaminius skelbimus, nežinia ką – naujoji karta susirinkusi, tiesa už nemenkus pinigus, studijuoja Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“ protagonisto Holdeno Kolfildo vardu pavadintoje mokykloje Turine. Tiesa, jie nežino, kas tas Selindžeris nė Holdenas, jie įvairaus amžiaus ir rasės, sportininkai ir nieko bendro neturintys su literatūra – ir neketinantys turėti (bent jau su tradicine), o reklaminiame programos lankstinuke skelbiama, kad „visos literatūros rūšys ir žanrai yra lygūs, kad nėra hierarchijos tarp aukštosios ir žemosios, rimtosios ir pramoginės literatūros. <…> visos „tekstų“ rūšys lygiateisės: nuo televizijos ir kino scenarijų, idėjų populiarioms laidoms, tokių kaip „Didysis brolis“, iki reklamų, komiksų, feisbuko ir tviterio žinučių.“p. 145

Taigi nuo Pilniako, Levino iki skaitmeninių technologijų „kūrybos“. Nuo minų laukų apsupto kaimo Kroatijos gyventojų iki suaugti nenorinčios dukterėčios. Nuo kūryba amžinumą užsitikrinusių rašytojų – Nabokovo – iki laiko sutryptų, kaip dažnai pasijaučia pasakotoja-rašytoja: jos literatūros ir kultūros vertybių samprata nesutampa su šiandienine, kai atrodo net piršto krustelėjimas įvardijimas perfomansu ir kūryba, o socialiniai tinklai – aukščiausia žanro forma, kai asmeninis gyvenimas ir jo viešinimas traktuojamas kaip svarbiausia kūrybos tema, kai kiekviena kasdienybės smulkmena galima kaip viešinamo rašymo objektas.

aš neturėčiau nieko prieš būti aprašyta kaip senutė, išeinanti į šaltą naktį, senutė, kuriai lėtai tolstant aplintk jos kojas, išdygdamos kažkur iš tamsos, sukasi lapės. Ir, žiūrėk, jų vis daugėja, jos susispiečia, primena karališkąjį vario spalvos šleifą, kol ir senutę, ir šleifą praryja tamsa.” p. 366

Sukta ta lapė. Ir ne

 Lapė – įvaizdis, jungiantis šešias dalis į vienumą, kaip ir kūrinį atverianti ir uždaranti ta pati žiedinės kompozicijos lapė. Iš esmės tai istorijos apie pasakojimą, kaip gimsta pasakojimai – labiausiai panaši knyga į ilgą, daugialypę esė. Šiuolaikiškas romanas, netelpantis į įprastų žanrų rėmus, primenantis O. Tokarczuk „Bėgūnus“. O ir kam tie formalumai: esė, romanas, autobiografija, dienoraštis? Regis, viskas viename.

Nepasakysi, kad tą viską perpranti skaitant, tai literatūrologės refleksijos, kurios įtraukia, netgi pavergia savo paprastumu, konkretumu, nepilstant iš tuščio į kiaurą, literatūriniai ir gyvenimiški pavyzdžiai natūraliai iškyla, pradingsta, persipina ir intriguoja.

Asmenybės ir kūrybos darna, gal tiksliau – svarba išgarsėjant. Susitikimas Italijoje su Levino našle, kurią išgarsino būtent jo kūrybos viešinimas, pristatymas, spausdinimas. Ir ja konferencijos metu domimasi godžiai, o ir ji pati kalba užtikrintai, apgalvotai, tai, kas įdomu publikai, kai tuo pačiu metu pasirodančiai pasakotojai – jokio dėmesio, jos kūryba neskaityta, nežinoma plačiosioms masėms, o kai kurių, gal net daugumos Kroatijos vadinamųjų aktyvistų, nepageidaujama nei kūryba, nei pati rašytoja, kaip pasisakiusi prieš karą, Jugoslavijos tautų tarpusavio antagonizmą. Taigi lyg ir ne kūryba svarbiausia norint tapti žinoma. Kaip paaiškėja leidžiant dieną turistaujant su Levino našle, ji tiesiog aiškiai ir preciziškai suplanavo savo santuoką su nusenusiu, daugiau kaip įdomi asmenybė žinomu rašytoju, gebėjo vadybiškai panaudoti jo biografiją ir palikimą savęs prezentavimui.

Labiausiai įsimintinas, neaišku autobiografinis ar fiction – atrodo, paprastas ir šimtu procentų įtikimas „Šėtono sodas“, pasakotojos apsilankymas Kroatijos kaime, kuriame visiškai nepažįstamas žmogus, tiesa, skaitęs ir vertinęs jos kūrybą, palieka testamentu jai namą. Pažintis su karu ir pokario vertybėmis nusivylusiu buvusiu advokatu, esamu išminuotoju, gyvenusiu tame name Bojanu. Regis, dviejų, daug gyvenimo sunkumų patyrusių, tikrų žmonių susitikimas, užsimezgęs jų artumas ir tik akimirka – drastiška ne minų lauke, ne karo metu sprogimo atnešta išskirtis.

Šilti ir intymūs pasakojimai apie bendravimą su mirusios sesers maža dukra, jos gebėjimus žaisti, nenorą suaugti, pripažinti suaugusių tiesas, meilę, nuotolį ir stengimąsi suartėti. Kartu tai naivaus ir tyro pasaulio šviesa tarp deformuotų ir apsimetinėjančių gyvenimo ir kūrybos dimensijų. Lapių. Vaikas tarp lapių.

Kaip  Ugrešič romano „Skausmo ministerija“ puslapiuose, taip ir šioje knygoje nuolat šmėžuoja migruojančio, pastovių namų pastovioje, tėvyne vadinamoje vietoje, neturinčio žmogaus tapatybės klausimas. Žmogaus, praradusio gimtąją kalbą – ne todėl kad emigravo, tiesiog ją panaikino – būties klausimas. Net sunku stabiai gyvenant suvokti, kiek gali reikšti vieta ir kalba.

Neabejotinas ir nuolatinis tėra praradimo jausmas. Kiekvienas žmogus, vienaip ar kitaip, nuolat praranda; mes visi slystame žemyn, svarbus tik gebėjimas tai sulėtinti, gebėjimas, kurį demonstruoja net ir tas apelsinmedis, augantis iš šaligatvio <…> p. 123

Vertinimas: 4,4/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s