Archyvai

E. St. Aubyn. Motinos pienas

 St. Aubyn, Edward. Motinos pienas: romanas/ E. St. Aubyn; iš anglų k. vertė Kristina Gudelytė. – Vilnius: Mintis, 2008. – 304 p.

Patrikas Melrouzas bando suaugti

„Motinos pienas“ – ketvirtoji „Patriko Melrouzo“ dalis, lietuviškai išleista anksčiau negu pirmosios dalys.

Tiksliai laiku padalintas ir vis iš skirtingų veikėjų perspektyvos pasakojamas Melrouzų šeimos gyvenimas. Keturių metų rugpjūčių atostogos: nuo 2000–ųjų iki 2004–ųjų. Keičiasi veikėjų potyriai, vieni auga ir susipažįsta su supančiu pasauliu – tikru ar suaugusių pateikiamu, kiti tarsi vis labiau supasi į netikrumo voratinklį, iš kurio nei patys gali išsikabaroti, nei mato, kas jiems galėtų padėti. Visi, be išimties, pasimetę. Matyt, E. St. Aubyn ir negali būti tiesia linija einantys žmonės robotai: paprasčiausi dalykai juos klupdo, painioja ir verčia apmąstyti lyg būti/ nebūti.

Skaityti toliau

E. St. Aubyn. Patrikas Melrouzas

St. Aubyn, Edward. Patrikas Melrouzas: romanų trilogija/ E. St. Aubyn; iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys. – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – 443 p.

Pragaro ratai rojuje

Tris romanus apimanti E. St. Aubyn knyga „Patrikas Melrouzas“, išversta L. Jonušio, taigi abejoti žodžio kokybe lyg ir netenka. Bet prieš tai skaityta „Motinos pienas“, versta K. Gudelytės, stilistiškai gerokai skiriasi: trumpi kapoti sakiniai, gan įprastas žodynas, atrodo, kad rašyta ne to paties žmogaus, kita vertus, „Motinos pienas“ – ketvirtoji serijos dalis ir galbūt iš tikrųjų pakitusi pasakojimo maniera. E. St. Aubyn Patrikui Melrouzui skyrė du dešimtmečius. Tiek to, vienaip ar kitaip visi romanai įtraukiantys ir prikaustantys dėmesį dumblina gyvensena ir mąstysena. Aristokratijos išsigimimas, originalumo siekimas gašlumu ir etikos atmetimu, santykių vaidyba ir artimiausių žmonių engimas.

Skaityti toliau

E. Macneal. Lėlių fabrikas

Macneal, Elizabeth. Lėlių fabrikas: romanas/ E. Macneal; iš anglų k. vertė Elžbieta Kmitaitė. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 358 p.

Beprotybės ir išdidintų aistrų sūkurys

Skaitant nuo pradžios iki pabaigos kamavo klausimas: na, kodėl vargstu su šia knyga – nei tematika, nei stilius man neteikia jokios smalsos nė malonumo ir atrodo, kad švaistau laiką, kai lentynose yra neskaitytų knygų. Vis dėlto ir negalėjau padėti į šalį: na, nors siužeto vingiai nuspėjami, bet kažkokia jėga vertė eiti iki galo. Ir ką? Pasikeitė nuomonė? Net nežinau, jaučiuosi vis tiek save apvogusi laiko atžvilgiu.

Viskas romane perspausta: veikėjų dorybės ir pasijos, blogi poelgiai ir beprotybės, ir nors daug meno, tapybos reliktų, spalvų ir veiksmo, juoko ir ašarų, tai gana statiški, pasakų herojus imituojantys veikėjai. Jei niekšas, tai niekšas, jei geraširdė ir talentinga – tai be galo, be krašto, jei meilė, tai meilė be išlygų, ką žinau, tamsa juodesnė už tamsą, bjaurastis detalizuota, o meilė ir grožis suabstraktinta: protagonistė tokia talentinga, kad jai veik savaime viskas taposi, meilė svaiginanti, kartu ir išlaisvinanti, o ir baigtis galinti, regis, tik pasakos tradicijos pavyzdžiu – aišku, gerai. Skurdas – klampinantis ir žudantis: vaikai gyvena viešnamiuose, alkis ir nešvara, seserys Roza ir Airisė be atvangos siuva lėles (kodėl pavadinimas Lėlių fabrikas?), išvargę ir nieko neuždirbdamos, be jokios perspektyvos, bet užtenka menko atsitiktinumo ir veikėjai jau kitame socialiniame sluoksnyje, lyg burtų lazdele mostelėjus.

Skaityti toliau

O. Ishiguro. Plūduriuojančio pasaulio menininkas

Ishiguro, Kazuo. Plūduriuojančio pasaulio menininkas/ K. Ishiguro; iš anglų k. vertė Mėta Žukaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – 217 p.

Saviapgaulė kaip galimybė išgyventi

Tai antroji garsaus rašytojo knyga, išleista 1986 metais ir įsiterpusi tarp romanų „Ten, kur padūmavusios kalvos“ (1982 )  ir „Dienos likučiai“ (1989)

1989 metais duodamas interviu žurnalui „Bomb“ rašytojas sakė: „Mane traukia prieškario ir pokario aplinka, nes mane domina išbandymai vertybėms ir idealams, taip pat kai žmonės susiduria su suvokimu, kad jų idealai nebuvo tokie, kokiais juos laikė prieš prasidedant išbandymui.“ Plačiau

Romano protagonistas ir pasakotojas – žymus japonų dailininkas Masudžis Ono, vaizduojamuoju trejų metų laikotarpiu 1948-1950m. gyvena nuošalėje esančiame name su 27-erių metų dukra, tvarkantis sodą ir per karą apgriautus pastatus. Kasdiena, regis, ramybė ir neskuba, paprasti pokalbiai su dukromis ir laimingos akimirkos su energingu anūku – toks tai senstančio dailininko gyvenimas. Didžiausias rūpestis – ištekinti antrąją dukrą, kaip besikeistų laikas, o tradicija renkant jaunikį ir atliekant priešvestuvines ceremonijas – atrodo, ne ką mainosi. Samdomi detektyvai, aiškinamasi vienos ir kitos pusės pliusai ir minusai ir, jaunikio ir nuotakos simpatijos ar net jausmai ne itin reikšmingi. Taip visai netikėtai atsimeta vienas pretendentas, dėl kurio tikrumo nei dukra, nei tėvas neabejojo – jie buvo pažįstami ir patiko vienas kitam. Įsiveržia nerimas, o su juo ir prisiminimai, praeities perkratymas, abi dukros atsargiai, užuominomis tėvui duoda suprasti, kad nesėkmės ir toliau gali ištikti dėl jo praeities reputacijos. Jis turi imtis žygių, paveikti asmenis, kuriuos gali klausinėti būsimo jaunikio šeimos pasamdyti detektyvai.

Skaityti toliau

P. Lively. Mėnulio tigras

Lively, Penelope. Mėnulio tigras: romanas/ P. Lively; iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 279 p.

Atminties fosilijos

Britų rašytojos P. Lively (1933) „Mėnulio tigras“ – trečiasis jos romanas, įtrauktas į Man Booker trumpąjį sąrašą ir 1987–aisiais premiją laimėjęs. Po trisdešimties metų knyga vėl sulaukė pasaulinio dėmesio – „Bookerio“ 50–ųjų metinių proga buvo įtrauktas į Auksinio „Bookerio“ premijos sąrašą. Tąkart premija atideko Michael’o Ondaatje „Anglui ligoniui“, tačiau P.Lively kūrinys tarsi naujai atgimė, skaitant ir vertinant jį jau iš laiko perspektyvos.

Kas yra istorija? Regis, tai savaime aišku, kaip sakoma žodyne: mokslo kryptis, nagrinėjanti bei interpretuojanti (kitų autorių teigimu, reprezentuojanti) dokumentuotą žmonijos praeitį.

Bet skaitant „Mėnulio tigrą“, kur protagonistė sakosi kurianti pasaulio istoriją, verčia ne tik iš naujo permąstyti istorijos sąvoką, bet ir konkretaus žmogaus/ istorijos santykį, ne tik protu, bet ir emocijomis traktuoti istorijos eigą.

Skaityti toliau

D. Levy. Karštas pienas

Levy, Deborah. Karštas pienas: romanas/ D. Levy; iš anglų k. vertė Rita Pilkauskaitė. – Vilnius: Balto, 2019. – 271 p.

Pasiklydusi laiko matmenyse

Yra istorijos, kurias išklausai ar perskaitai, bet nepanyri į jas, o lieki šalia. Neįtraukia, neįtikina, nežinau, koks žodis tiktų – tiesiog lieki stebėtoju. Na, skaitytoju stebėtoju, kuris nepajėgia atidaryti durų (durys užstrigę? skaitytojas neįgalus?) ir nepatenki vidun, tiksliau sakant, neišgyveni jokių emocijų, o tik pereini eilučių žodžiais, lyg parodos lankytojas, nepapuolęs į salę, pro langą žvilgteli į eksponatus.

Levy Deborah (1959) – žymi britų rašytoja, laimėjusi ne vieną prestižinį apdovanojimą, priklauso Karališkajai literatūros draugijai, „Karštas pienas“ 2016 m. įtrauktas į trumpuosius Man Booker ir Gold smiths premijų sąrašus. Čia, aišku, nuo viršelio, kurio anatocija, be abejo, paskatina griebti knygą ir perskaityti, nors romantiška lengvo tipo iliustracija pirmajame viršelyje ir stabdo: et, kažin…

Skaityti toliau

J. Barnes. Vienintelė istorija

Barnes, Julian. Vienintelė istorija: romanas/ J. Barnes; iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė, – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – 234 p.

Meilės sunkis

Visi turi savo meilės istoriją. Visi. Tegu ji baigiasi tragedija ar išgaruoja, tegu jos tikrovėje net nebuvo, tik vaizduotėje, bet ji tokia pat tikra. p. 48

Skaitant J. Barnes bet kurį kūrinį, jo taiklus, iš pirmo žvilgsnio paprastas ir tiesus žodis, analitinis gebėjimas prasiskverbti į slaptus aprašomo reiškinio kampelius ir pasirinktą siaurą temą išpildyti, galima sakyti, kaupinai – priverčia susimąstyti. Ir mąstyti, ne, gal greičiau mąstinėti ir užvertus knygą, ir ją pamiršus, o po kurio laiko visai nei iš šio, nei iš to vėl atgijus atmintyje ir vėl pakibus klaustukais: ei, ką tas J. Barnes paisto – negi iš tikrųjų gyvenimas krečia tokius šposus, kaip kad jis rašo?

Vienintelė istorija. Pirmosios meilės įtaka visam tolesniam gyvenimui.

Jaunuolio ir veik penkiasdešimtmetės moters meilės istorija.

Meilės sunkis.

Alkoholizmo, savinaikos tema.

Atminties galimybės ir netgi pareigos.

Skaityti toliau

G.Swift. Motinų sekmadienis

Swift, Graham. Motinų sekmadienis: romanas/ G. Swift; iš anglų k. vertė Emilija Ferdmanaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – 127 p.

Paslapties inkliuzas gyvenimo ir kūrybos sanplaikoje

Žodis, kuriuo norisi apibūdinti šį kūrinį – rafinuotas. Jau nuo pirmo puslapio pajauti kitokį kalbėjimą negu įprasta pasakojant vyro ir moters santykių istorijas. Sukuriama atmosfera, kurioje paprasti dalykai tampa fatališkais, magiškais, itin individualiais ir tuo pačiu bendražmogiškais.

G. Swiftas (1949) – garsus šiuolaikinis britų rašytojas, premijos „Man Booker“ laureatas. Jo kūriniai išversti daugiau negu į 30 kalbų, o kai kurie net įtraukti į mokyklų programas. Žymiausias turbūt „Vandenų žemė“ (1983) (och, būtent šitą knygą parsinešiau radusi krūvelėje prie konteinerio, tik niekaip neprieinu lig jos skaitymo, taigi, gerų knygų galima rasti ypač netikėtose vietose.) „Motinų sekmadienis“ (2016) paskutinis kol kas išleistas kūrinys, 2017 m. nominuotas W. Scotto vardo premijai ir apdovanotas literatūros prizu „Hawthornden“.

Skaityti toliau

R. Service. Stalinas: kn. 2

Service, Robert. Stalinas: kn. 2/ R. Service; iš anglų k. vertė Helga Gavėnaitė. – Kaunas: Obuolys, 2012. – 289 p.

Jeigu tai būtų grožinės literatūros kūrinys, sakyčiau, stipriai perspausta. Protagonistas hiperbolizuotas iki absurdo, priskiriant jam blogio demono bruožus. Jis – didžiulės šalies valdovas, neišeidamas iš savo šarvuotų namų ir poilsiaviečių, duoda su realybe niekuo nesusijusius įsakymus ir lyg kardu kerta vertikalia grandimi – nuo įsibaiminusių aukščiausiųjų iki žemiausiai stovinčių – paprastų, eilinių kaimo ir miesto žmonių. Jis viską kontroliuoja ir numato kada ką sunaikinti, kada arčiausiai stovintį bendražygį padaryti priešu. Chaosas ir ne logika kėlė įspūdį, kad Stalinas iš tikrųjų nežino, kas darosi jo šalyje: tiesiog NKVD savavaliauja, be jokių įstatymų priklausantys aukštesnei ar vietinei valdžiai vykdo pogromus ir pavienių asmenų persekiojimą, trėmimą, kankinimus ir žudymus. Bet tai buvo tik siekta Stalino taktika: sukurti visuotinę baimės atmosferą tarsi liekant nuošalėje: jis net neduodavo tiesiogių įsakymų susidoroti su tuo ar anuo, pavaldiniai turėjo suprasti iš užuominų, lyg tarp kitko mestų frazių ar net nekaltai iškelto klausimo.

Skaityti toliau

R. Service. Stalinas: kn. 1

Service, Robert. Stalinas: kn. 1/ Service R.; iš anglų k. vertė Helga Gavėnaitė, Kaunas: Obuolys, 2012. – 474 p.

„Stalinas veikė žmones tarsi žemės drebėjimas“ p. 8

Nors apie tokius diktatorius žudikus kaip Hitleris, Stalinas prirašyta turbūt tonos, vis dėlto smalsa tiek tyrinėtojų, tiek skaitytojų, ko gero, nemąžta. Kas bebūtų – bepročiai ar blogio genijai – jiems pakluso (ir patikėjo?) milijonai, jie lėmė absurdiškiausius dalykus, pasaulio istoriją ir žmonijos likimą. Kiek bebūtų tyrinėta, iki galo nebus aišku, kodėl iškyla tokios (anti)asmenybės (na, gal ir atsakoma: istorinės aplinkybės, demokratijos trūkumas, Stalinas ir kiti bolševikai užaugo tuo metu, kai didžiosios pasaulio valstybės naudojo jėgą prieš užkariautas tautas ir pan.), bet kas nulemia žmogaus virsmą žvėrimi, juk iš motinos įsčių visi kūdikiai bejėgiai ir nekalti? Dostojevskio „Nusikaltime ir bausmėje“ nužudžiusį senutę jaunuolį sutriuškina sąžinė, gyvenime gi – manipuliuojama gyvybėmis lyg tai nebūtų jokia vertybė, o žudymas – natūralus valstybės valdymo metodas.

Skaityti toliau