Paslaptinga trilogija apie gyvenimą ir mirtį
Imant į rankas J. M. Coetzee knygą negali net numanyti, kur būsi vedamas. Aišku, kad ne banalybių ir pramoginei literatūrai įprastu keliu. Alegorijų ir simbolių kupina trilogija apie berniuko Dovydo gyvenimą, pavadinimuose matant Jėzaus vardą pirmiausia tikiesi sąsajų su Biblija, o tiesiogiai to neperskaitant, vis suki galvą – kodėl gi tokie pavadinimai.
McConaghy, Charlotte. Migracijos: romanas/ C. McConaghy; iš anglų k. vertė Jovita Groblytė-Hazarika. – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – 345 p.
Nepasiekiama harmonija
Ekologinė tema, regis, šių dienų literatūroje ant bangos, ir nieko keisto: pasaulis tirpsta, kaista, iš esmės net neaišku, kas darosi – mokslo ir ekonominių technologijų pasiekimai teikia ne tik lengvesnį būvį ir patogumus, bet ir neprognozuojamą esatį. Virusai, uraganai, potvyniai… Ar visatos reiškiniai tampa nevaldomi? Kiek mokslas veda į priekį, o kiek atgal – į prapultį nuo stichijų ir žmonių bejėgystes?
Coetzee, John Maxwel. Nešlovė: romanas/ J. M. Coetzee; iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. – Vilnius: Sofoklis, 2015. – 254 p.
Egzistencijos kraštutinumai
Dar viena žinomo rašytojo knyga, už kurią 1999 m. antrą kartą gavo Booker premiją, pirmą – 1983 m. už „Maiklo K. gyvenimas ir mirtis“. 2003 m. Nobelio premija už visą kūrybą. Skaityti toliau
Gyvenimo ir literatūros išmatavimai
Skaitymas! Štai kam palankus karantinas. Iš pradžių net neabejojau, kad kojos nekelsiu iš namų ir vien skaitysiu skaitysiu skaitysiu. Jaučiausi pavargusi ir išsibalansavusi. Ir tikrai: pirmas dvi dienas veik tik miegojau (iš nuovargio ar slėpiausi ir nuo baimės?), pavakarėje atsiversdavau knygą ir pan.
Baigiantis savaitei, ne tik kad nesiskaito – na, tas Covid stipriai puola į smegenis, niekaip negaliu suvokti, kad taip, būtent taip gali atsitikti dvidešimt pirmame a. Na, po galais, skiepai nuo visko, net nuo tokių ligų, kurios kažin ar egzistuoja, farmacijos pramonė galinga, tyrimai, numatymai, spėjimai, nuolat kuriami nauji medikamentai. Nee, pasirodo, šis amžius niekuo nesiskiria nuo maro laikų: išsigelbėjimo kaipo nėra. Sako, vaikai ir jauni – išrinktieji. O, nebūkime tokie tikri – virusai greitai mutuoja, ir nežinia kokio pločio pradalgę užsimos varyti. Medicina nepajėgi netgi tyrimų atlikti, visko trūksta, patys medikai eina iš rikiuotės ir kas žino kaip kieno imunitetas susirėmęs su tuo Covidu sureaguos: ar nestos į užpuoliko pusę ir, kaip dažnai būna susidūrus su naujovėmis – netaps išdaviku, nesusivilios jo jėga ir energija. Skaityti toliau
Morris, Heather. Aušvico tatuiruotojas: romanas/ H. Morris; iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – 218 p.
Išlikimo kaltė
Yra knygų, kurias skaitai vien dėl to, kad nuolat kas nors klausia: na, o kaip tau „Petro imperatorė“, gal žinai ką nors panašaus į „Aušvico tatuiruotoją“? Abejotina jau ta visuotinė sėkmė ir perdėtas žavėjimasis ir kuo, kaip pastarosios atveju – Holokausto tema. Ne ne, aš ne prieš atmintį, įtartinas entuziazmas: juk sunku skaityti apie masinio žudymo vietas ir laiką, nuasmenintus žmones ir jų naikinimo mastą.
2003–ieji. 87–erių Leilas Sokolovas (Ludvigas Eisenbergas. 32407) jaučiasi vienišas, išgyvena sielvartą po 58–erių santuokos metų mirus Aušvice sutiktai mylimajai ir žmonai Gitai (Gisela Furman 4562, Leilo atmintyje 34902) H. Morris pažįstama pasiūlo (kaip darbą?) tris kartus per savaitę susitikti su senoliu ir išklausyti jį.
Atsitiktinė pažintis perauga į draugystę, pasakojimai trunka iki pat Leilo mirties – trejus metus. Savo patirtį ir patį žemiškąjį gyvenimą prieš mirtį vienas žmogus tarsi perduoda kitam. Ir ką gi daryti su tokia dovana? Unikaliais, baisiausius istorijos aspektus atspindinčiais prisiminimais? H. Morris (1953) baigusi įvairius kūrybinio rašymo kursus, dirbusi socialinėje sferoje, kūrusi scenarijus ir šiuo atveju imasi rašyti filmo scenarijų. Nors Leilas Sokolovas Aušvico išgyvenimus pats buvo paskelbęs, bet faktiškai nesusilaukė jokio domesio.
Kent, Hannah. Gerieji žmonės: romanas/ H. Kent; iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė–Bernotienė, Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 294 p. –
Prietarai ir jų galia žmogaus sprendimams. Gal net likimui. Pagrindinė mintis, apėmusi skaitant „Geruosius žmones“ ir gerokai po to. Įrašius į google žiniuoniai, ekstrasensai, netradiciniai gydymo metodai, net lietuviškai išmetama daugybė įdomybių. Šiais laikais, dvidešimt pirmame amžiuje, kai vos ne robotai tiria žmones, D3 spausdintuvai kuria naujus organus, informacija sklinda neribotu greičiu ir prieinama net atkampiuose kaimuose, vis dėlto egzistuoja ir netgi klesti burtininkai, raganos, energetikai ir, ko gero, dar daug įvairių. Skirtumas tik tas, kad senovėje profesionali medicina buvo prabanga paprastam žmogui, nuošaliose vietovėse daktaras neprieinamas, o dabar atvirkščiai: reikia turėti nemažai pinigučių, kad išbandytum ir netradicines gydymo ir stebuklų galias. Bet visiems laikams bendras vienas dalykas: žmonės griebiasi kraštutinių priemonių, kai ištinka neviltis, kai reikia susitaikyti su skaudžia padėtimi, nepagydoma artimo liga ar dingimu, tada visos priemonės išbandomos ir visos, atrodo, pateisinamos. Kur tik nenuveža ir kiek nesumoka, jei nelaimė atsitinka vaikui ar jaunam žmogui, o medicina padeda tašką.
Flanagan, Richard. Siauras kelias į tolimąją šiaurę: romanas/ R. Flanagan; iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 414 p.
Žvelgdami į didingas piramides, į dangų panyrančius šventyklų bokštus gėrimės ir matome grožį ir stebuklą, visai nesvarbu, kad tai sukurta daugybės gyvybių kaina. Galėjo taip atsitikti ir su Mirties geležinkeliu (415 km) – atmintyje ir laike likti per džiungles besitęsianti istorinė Linija, jungianti Siamą (dab. Tailandas)–Birmą (dab. Mianmaras), kuri buvo Antrojo pasaulinio karo metu Japonijos atkaklumo ir žūtbūtinio karingumo svarbus elementas, o jį tiesusiųjų belaisvių mirtiname džiunglių karštyje, badaujant, siaučiant ligoms, be jokios technikos, netgi elementarių įrankių – sadistinių kankinimų ir nežmoniškų mirčių vieta, pragaras, kuriame žuvo daugiau kaip 100 000 žmonių. Vienas iš belaisvių buvo rašytojo tėvas Archie Flanagan. Jam pavyko likti gyvam ir savo atsiminimais pasidalinti su sūnumi, o šiam – panaudojus jo patirtį, archyvinę medžiagą, savo kaip rašytojo gebėjimus ir fantaziją, empatiją ir literatūrines istorines–kultūrines žinias perduoti rafinuoto (ypač rafinuoto ir literatūriško, poetinio) kūrinio forma visam pasauliui.
Kent, Hannah (1985 – ) Paskutinės apeigos: romanas/ H. Kent; iš anglų k. vertė Jovita Groblytė – Hazarika. – Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2016. – 366 p.
Tai, deja, knyga, kuri stipriai nuvylė, nes būtent šitą pasirinkau pagal skaitytojų panegirikas ir viršelio anotaciją: Hannah Kent sodriu stiliumi, takia ir vaizdinga kalba, žadą atimančiais islandiškos gamtos aprašymais į vieną audinį suaudžia tikrus įvykius ir fikciją apie Islandijoje įvykdytą paskutinę mirties bausmę, apie moterį, bet kokia kaina norėjusią išlaikyti asmeninę laisvę, ir apie įstatymus, kurie bejėgiai prieš tikrąsias žmogiškąsias patirtis. Visa laimė, kad nenusipirkau: antrą kartą tikrai niekada neskaitysiu, o ir pirmą sunkiai įveikiau – priešais gulintis Svogūno lupimas gundė tokia jėga, kad sugrįžti ir vėl skaityti istorinę melodramą prireikė nemažai pastangų. Ar rekomenduočiau kam nors? Ooo, neee. Negalėčiau pateikti nė vieno argumento, kodėl vertėtų. Nelabai aišku ir ko siekė rašytoja, juolab rinkdama daugybę metų medžiagą, važiuodama į Islandiją, bandydama suvokti tos erdvės savitumus ir papročius, o nuo pusės knygos, veik visai užsimiršusi, peršokdama į trilerio žanrą.
Kastija 