J. M. Coetzee. Nešlovė

Coetzee, John Maxwel. Nešlovė: romanas/ J. M. Coetzee; iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. –  Vilnius: Sofoklis, 2015. –  254 p.

Egzistencijos kraštutinumai

Dar viena žinomo rašytojo knyga, už kurią 1999 m. antrą kartą gavo Booker premiją, pirmą – 1983 m. už „Maiklo K. gyvenimas ir mirtis“. 2003 m. Nobelio premija už visą kūrybą. Kiekviena J. M. Coetzee knyga skirtinga, gvildenanti kitas problemas ir atspindinti visiškai skirtingų veikėjų išgyvenimus. Bet yra ir tam tikri bendrumai: rašytojas ištikimas savo pažiūroms: iki įmanomų, o gal net neįmanomų ribų koncentruotis į pasirinkto socialinio sluoksnio, aišku, kokius nors sunkumus išgyvenantį asmenį ir atskleisti daugialypį ir prieštaringą žmogaus vidinį pasaulį, konfliktus su aplinka, kur daugiausia asmens teises ir orumą žeidžia agresyvi aplinka, aišku, išreiškiant empatiją savo veikėjams, išgyvenantiems tikrai nelengvus išbandymus. Dėmesys autsaideriui, kuris, regis, nutolęs nuo žmonių, priklausantis nuo likimo ir vienaip ar kitaip artėjantis prie Dievo: nuolankumu, susitaikymu, ištverme, panašiai kaip kalamas prie kryžiaus Jėzus. Pažemintieji ir nuskriaustieji, tik ne dostojevskiški, o coetziški. Atidus ir empatiškas rašytojo žvilgsnis ir į gyvūnus: žiaurų elgesį su jais, apleistį, apie žmones, kurie skiria laiką ir jėgas jiems palengvinti gyvenimą. Tai akivaizdu ir „Nešlovėje“.

J. M. Coetzee. Elizabeta Kostelo

Gyvenimo ir literatūros išmatavimai

Skaitymas! Štai kam palankus karantinas. Iš pradžių net neabejojau, kad kojos nekelsiu iš namų ir vien skaitysiu skaitysiu skaitysiu. Jaučiausi pavargusi ir išsibalansavusi. Ir tikrai: pirmas dvi dienas veik tik miegojau (iš nuovargio ar slėpiausi ir nuo baimės?), pavakarėje atsiversdavau knygą ir pan.

Baigiantis savaitei, ne tik kad nesiskaito – na, tas Covid stipriai puola į smegenis, niekaip negaliu suvokti, kad taip, būtent taip gali atsitikti dvidešimt pirmame a. Na, po galais, skiepai nuo visko, net nuo tokių ligų, kurios kažin ar egzistuoja, farmacijos pramonė galinga, tyrimai, numatymai, spėjimai, nuolat kuriami nauji medikamentai. Nee, pasirodo, šis amžius niekuo nesiskiria nuo maro laikų: išsigelbėjimo kaipo nėra. Sako, vaikai ir jauni – išrinktieji. O, nebūkime tokie tikri – virusai greitai mutuoja, ir nežinia kokio pločio pradalgę užsimos varyti. Medicina nepajėgi netgi tyrimų atlikti, visko trūksta, patys medikai eina iš rikiuotės ir kas žino kaip kieno imunitetas susirėmęs su tuo Covidu sureaguos: ar nestos į užpuoliko pusę ir, kaip dažnai būna susidūrus su naujovėmis – netaps išdaviku, nesusivilios jo jėga ir energija.

Bet sėdėti namie tenka. Ir tai tikrai ne bausmė ar kažin koks sunkumas, puikiai suvokiu, bet… bet kokia veikla – dulkių valymas, spintelių tvarkymas – oho, kiek ten kruopų ir makaronų, bent mėnesiui tai tikrai – tik lekiant ryte atsikėlus ir išgėrus kavą užtrenki duris, parlėkusi vėlai vakare priešais televizorių praryju kažin ką, po galais nėra laiko, ką ten žinosi, kas tose spintelėse ir šaldiklyje – viskas įgyja kažin kokią šešėliuotą prasmę. Laikinumo? Netikrumo? Nežinai, ir kur dėti drabužius grįžus iš lauko: batai – ar užtenka nuplauti? paltą – ką? į balkoną? o gal į skalbyklę, rytoj poryt nereikės. O galvą? Iš karto po dušu? Bet blogiausia, kai suvoki, kad nieko negalėsi ne tai kad padėti, tiesiog negalėsi nieko net bandyti padėti, jei susirgs artimieji.

Knygų skaitymas labai greitai įgavo irgi kitokią prasmę: internetiniuose knygynuose ieškau visai pagal kitus kriterijus: pirma, kad būtų kuo storesnė, na, gal kokia šeimos saga, kad įlįsčiau ir užsimirščiau; antra, ištrauka būtina: stilius vis dėlto svarbiausia; norisi paprastumo ir… kvaila sakyti, bet gėrio ir grožio. O po ranka, aišku, kaip tyčia Dolce agonia, Suvestos sąskaitos ir pan. Labai geros knygos šiuo metu tenkina nepilnai. Bet kokios filosofijos atrodo perteklinės ir tuščios.

O juokingiausia, kad skaitant užkliūva jau tokie dalykai: apsikabina sveikinantis, pabučiavo į skruostą, paspaudė ranką, ji jautė jo kvėpavimą į pakaušį, veikėjai prabangiame restorane atsiverčia meniu – ar meniu dezinfekuotas? ar jie nusiplovė rankas? … Ir irztu, po galais, kokius atsilikėlius čia skaitau. Normos ir prievolės greitai susipainioja. Tik savaitė, o jau ne tik gyveni kitaip – tiesa, dar tik šiek tiek – jau ir tas pačias užrašytas raides matai kitaip.

 

Coetzee, Johnas Maxwellas. Elizabeta Kostelo: romanas/ J. M. Coetzee; iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. – Vilnius: Sofoklis, 2019. – 192 p.

„Elizabeta Kostelo” – idėjų romanas, iškeliantis nemažai aktualių pasaulinių problemų, skatinantis susimąstyti ir ne tik priimti ar atmesti išsakytas knygos mintis, bet ir reflektuoti savas. 2003 m. išleistas kūrinys, ko gero, su laiku aktualėja, o ne sensta. Aštrėja paliestų temų esmė:

 

• prievarta ir naikinimas gyvūnų ir žmonių pasaulyje
• humanitarika ir realusis humanizmas
• religijos formos ir jų įtaka žmogaus gyvenimo filosofijai. Krikščionybės pateikimo formos (ar moko džiaugtis gyvenimu ar vien kentėti), nykstančių gyventojų likimo moralinis ir teisinis aspektas Afrikoje, Australijoje.
• kiek menininkas, rašytojas gali vaizduoti brutalų blogį, nesuteikdamas jam patrauklumo ir pats neįtakodamas juo savęs?

H. Morris. Aušvico tatuiruotojas

Morris, Heather. Aušvico tatuiruotojas: romanas/ H. Morris; iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – 218 p.

Išlikimo kaltė

Yra knygų, kurias skaitai vien dėl to, kad nuolat kas nors klausia: na, o kaip tau „Petro imperatorė“, gal žinai ką nors panašaus į „Aušvico tatuiruotoją“? Abejotina jau ta visuotinė sėkmė ir perdėtas žavėjimasis ir kuo, kaip pastarosios atveju – Holokausto tema. Ne ne, aš ne prieš atmintį, įtartinas entuziazmas: juk sunku skaityti apie masinio žudymo vietas ir laiką, nuasmenintus žmones ir jų naikinimo mastą.

2003–ieji. 87–erių Leilas Sokolovas (Ludvigas Eisenbergas. 32407) jaučiasi vienišas, išgyvena sielvartą po 58–erių santuokos metų mirus Aušvice sutiktai mylimajai ir žmonai Gitai (Gisela Furman 4562, Leilo atmintyje 34902) H. Morris pažįstama pasiūlo (kaip darbą?) tris kartus per savaitę susitikti su senoliu ir išklausyti jį.

Atsitiktinė pažintis perauga į draugystę, pasakojimai trunka iki pat Leilo mirties – trejus metus. Savo patirtį ir patį žemiškąjį gyvenimą prieš mirtį vienas žmogus tarsi perduoda kitam. Ir ką gi daryti su tokia dovana? Unikaliais, baisiausius istorijos aspektus atspindinčiais prisiminimais? H. Morris (1953) baigusi įvairius kūrybinio rašymo kursus, dirbusi socialinėje sferoje, kūrusi scenarijus ir šiuo atveju imasi rašyti filmo scenarijų. Nors Leilas Sokolovas Aušvico išgyvenimus pats buvo paskelbęs, bet faktiškai nesusilaukė jokio domesio.

H. Kent. Gerieji žmonės

Kent, Hannah. Gerieji žmonės: romanas/ H. Kent; iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė–Bernotienė, Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 294 p. –

Prietarai ir jų galia žmogaus sprendimams. Gal net likimui. Pagrindinė mintis, apėmusi skaitant „Geruosius žmones“ ir gerokai po to. Įrašius į google žiniuoniai, ekstrasensai, netradiciniai gydymo metodai, net lietuviškai išmetama daugybė įdomybių. Šiais laikais, dvidešimt pirmame amžiuje, kai vos ne robotai tiria žmones, D3 spausdintuvai kuria naujus organus, informacija sklinda neribotu greičiu ir prieinama net atkampiuose kaimuose, vis dėlto egzistuoja ir netgi klesti burtininkai, raganos, energetikai ir, ko gero, dar daug įvairių. Skirtumas tik tas, kad senovėje profesionali medicina buvo prabanga paprastam žmogui, nuošaliose vietovėse daktaras neprieinamas, o dabar atvirkščiai: reikia turėti nemažai pinigučių, kad išbandytum ir netradicines gydymo ir stebuklų galias. Bet visiems laikams bendras vienas dalykas: žmonės griebiasi kraštutinių priemonių, kai ištinka neviltis, kai reikia susitaikyti su skaudžia padėtimi, nepagydoma artimo liga ar dingimu, tada visos priemonės išbandomos ir visos, atrodo, pateisinamos. Kur tik nenuveža ir kiek nesumoka, jei nelaimė atsitinka vaikui ar jaunam žmogui, o medicina padeda tašką.

R. Flanagan. Siauras kelias į tolimąją šiaurę

Flanagan, Richard. Siauras kelias į tolimąją šiaurę: romanas/ R. Flanagan; iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 414 p.

Žvelgdami į didingas piramides, į dangų panyrančius šventyklų bokštus gėrimės ir matome grožį ir stebuklą, visai nesvarbu, kad tai sukurta daugybės gyvybių kaina. Galėjo taip atsitikti ir su Mirties geležinkeliu (415 km) – atmintyje ir laike likti per džiungles besitęsianti istorinė Linija, jungianti Siamą (dab. Tailandas)–Birmą (dab. Mianmaras), kuri buvo Antrojo pasaulinio karo metu Japonijos atkaklumo ir žūtbūtinio karingumo svarbus elementas, o jį tiesusiųjų belaisvių mirtiname džiunglių karštyje, badaujant, siaučiant ligoms, be jokios technikos, netgi elementarių įrankių – sadistinių kankinimų ir nežmoniškų mirčių vieta, pragaras, kuriame žuvo daugiau kaip 100 000 žmonių. Vienas iš belaisvių buvo rašytojo tėvas Archie Flanagan. Jam pavyko likti gyvam ir savo atsiminimais pasidalinti su sūnumi, o šiam – panaudojus jo patirtį, archyvinę medžiagą, savo kaip rašytojo gebėjimus ir fantaziją, empatiją ir literatūrines istorines–kultūrines žinias perduoti rafinuoto (ypač rafinuoto ir literatūriško, poetinio) kūrinio forma visam pasauliui.

H. Kent. Paskutinės apeigos

Kent, Hannah (1985 – ) Paskutinės apeigos: romanas/ H. Kent; iš anglų k. vertė Jovita Groblytė – Hazarika. – Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2016. – 366 p.

Tai, deja, knyga, kuri stipriai nuvylė, nes būtent šitą pasirinkau pagal skaitytojų panegirikas ir viršelio anotaciją: Hannah Kent sodriu stiliumi, takia ir vaizdinga kalba, žadą atimančiais islandiškos gamtos aprašymais į vieną audinį suaudžia tikrus įvykius ir fikciją apie Islandijoje įvykdytą paskutinę mirties bausmę, apie moterį, bet kokia kaina norėjusią išlaikyti asmeninę laisvę, ir apie įstatymus, kurie bejėgiai prieš tikrąsias žmogiškąsias patirtis. Visa laimė, kad nenusipirkau: antrą kartą tikrai niekada neskaitysiu, o ir pirmą sunkiai įveikiau – priešais gulintis Svogūno lupimas gundė tokia jėga, kad sugrįžti ir vėl skaityti  istorinę melodramą prireikė nemažai pastangų. Ar rekomenduočiau kam nors? Ooo, neee. Negalėčiau pateikti nė vieno argumento, kodėl vertėtų. Nelabai aišku ir ko siekė rašytoja, juolab rinkdama daugybę metų medžiagą, važiuodama į Islandiją, bandydama suvokti tos erdvės savitumus ir papročius, o nuo pusės knygos, veik visai užsimiršusi, peršokdama į trilerio žanrą.