T. Hardis. Tesė iš d’Erbervilių giminės

Hardy, Thomas. Tesė iš dErbervilių giminės: romanas/ T. Hardy; iš anglų k. vertė T. Petkevičius. – Vilnius: Alma littera, 2006. – 357 p.

Devyniolikto a. pabaigos kūrinys, į rankas, tiesą sakant, papuolęs ne sąmoningai, o skaityklėje jį teturint ir nuobodžiaujant tarp uodų atkampioje vietovėje. Gailėtis neverta: tapybiška, su ryškiais kaimo ir gamtos vaizdais, moralės ir prigimties, žmogaus atsakomybės prieš save ir kitus dilemų pynė įtraukė ir skaitėsi gan įdomiai, bet vis kaliau sau: nepamiršk nepamiršk – devynioliktas amžius.

Tomą Hardį, gyvenusį 19 a. pabaigoje 20 a. pradžioje, modernistė V. Voolf pavadino „didžiuoju viktorijiečiu“, iš kitų to meto žinomų rašytojų – realistų ir neoromantikų – išsiskyrusį kaip patriarchalinės Anglijos vaizduotoją. Savo kūryboje jis įamžino laisvų valstiečių, smulkių žemvaldžių tradicijas, papročius, amatus, folklorą, kaimo žmogaus pasaulėjautą. „Tesė iš d’Erbervilių giminės“ laikomas žymiausiu T. Hardžio romanu. Vos šleidus 1895 m. susilaukė gan agresyvaus puolimo: už amoralumą, vulgarumą, ir nors skaitytojų entuziastingai sutiktas, nusivylimas rašytojui vis dėlto buvo toks didelis, kad nusprendęs rašyti  eilėraščius ir poemas.

Skaityti toliau

I. McEwan. Smaguris

McEwan, Ian (1948–). Smaguris: romanas/ I. McEwan; iš anglų k. vertė Paulė Budraitė. – Kaunas: Jotema, 2017. – 383 p.

Linksmo ir intensyvaus siužeto detektyvas, meilės romanas ir romanas apie romanus, apie tai, kaip jie kuriami ir skaitomi, apie rašytojo atspindį jo kūriniuose, trumpai tariant – literatūrinė virtuvė. Viskas persipynę, regis, ir logikai neprieštarauja. O jeigu visai lakoniškai – romanas apie šnipus šaltojo karo laikais, būtent 1972 metais Anglijoje. Na, ne Džeimsas Bondas, bet panašiai: veikėjai kinometografiški ir išskirtiniai, o veiksmas greitas, intriguojantis, pagrįstas erdvėlaikio smulkmenomis – įtikimas, o kartu – nenuspėjamas.

Skaityti toliau

D. Lessing. Auksiniai užrašai

Lessing, Doris. Auksiniai užrašai: romanas/ D. Lessing; iš anglų k. vertė Aušra Stanaitytė–Karsokienė. Vilnius: Vaga, 2014. – 632 p.

Doris Lessing (1919-2013) – žymi britų literatūros klasikė, gavusi daugybę apdovanojimų, kultinė, išskirtinė rašytoja ir asmenybė, kurios veikla ir kūryba susijusi su svarbiausiais dvidešimto amžiaus socialiniais ir politiniais reiškiniais. 2007 m. apdovanota Nobelio premija „kaip moteriškos patirties rašytoja, kuri su skepticizmu, ugnies ir vizijų galia tiriamuoju žvilgsniu naršo po susiskaldžiusią civilizaciją.“ Jos garsiausi romanai: Žolė dainuoja (1950), Auksiniai užrašai (1962), penkių fantastinių romanų ciklas Kanopas Arge ir kt.

Rašytoja gimė Irane, bet jaunystėje jos tėvai britai persikraustė į Rodeziją dabartinės Zimbabvės teritorijoje. Būdama 30-ies ji atvyko gyventi į Londoną. Jos kūryba gausiai paremta autobiografine medžiaga: patirtimis iš gyvenimo Afrikoje, dalyvavimo komunistiniame judėjime, asmeninės laisvės ir meilės paieškomis ir nusivylimais.
Skaityti toliau

I. McEwan. Vaiko gerovė

McEwan, Ian. Vaiko gerovė: romanas/ I. McEwan; iš anglų k. vertė Rasa Racevičiūtė. – Vilnius: Jotema, 2016. – 153 p.

Nežinau šio, vieno iš žymiausių anglų rašytojų. Tiesiog kažkada perskaičiau, irgi vasarą, man pasirodžiusią itin neįdomią, nuobodžią, gan padriką vieną iš jo knygų. Kokią? „Amsterdamą“? Nepamenu. Aha, dar „Atpirkimas“ skaityta, tą ir po daugelio metų prisimenu, bet kažkaip netapatinau su šiuo rašytoju.

O pavadinimas „Vaiko gerovė“ tikrai neskamba patraukliai, kiek užkliuvo bibliotekos lentynoje (tikrai ne vieną kartą), buvo nedvejojant, net nežvilgelėjus antotacijon, nustumta šalin– kažkoks teorinis marazmas.

Bet… el. variantas, nieko kito geresnio neradus, be to, neaukšta kaina, kodėl gi ne?

Na, gal vis dėlto aš neskaičius šio autoriaus? Juolab kad ryški intriga, gan greitas siužetas, daugiasluoksniškumas – apie jokį nuobodį ar prėskumą net pagalvoti neleidžia. Pradedi ir praryji knygą vienu ypu. Teisininkų pasaulis atrodo autoriui žinomas kaip savas, gal tik sunku patikėti protagonistės žymios teisėjos Fionos itin dideliu emocingumu, kažkaip apie teisėsaugos darbuotojus įprasta galvoti kaip apie atbukusius ir gan racionalius pragmatikus.

Skaityti toliau

V. Hislop. Saulėtekis

Hislop, Victoria. Saulėtekis: romanas/ V. Hislop; iš anglų k. vertė Sigrida Rupšytė. – Vilnius: Jotema, 2016. – 305 p.
V. Hislop (1959) – anglų rašytoja, išgarsėjusi 2005 m. apie raupsuotųjų gyvenimą atskirtyje romanu „Sala“, lietuviškai išleista ir „Gija“, „Saulėtekis“.
Iš pradžių „Saulėtekyje“ siužetas vystomas grynai pramoginės literatūros principu: nuostabus salos miestas Famagusta – „Famagusta, beje, buvo ne tik turistų traukos centras, bet ir giliausias bei svarbiausias Kipro uostas. Iš čia atplukdytos citrusinių vaisių dėžės žmonėms, gyvenantiems atokiausiuose kampeliuose, leido pajusti šios salos skonį. p. 6 – kaip visos gerovės ir klestėjimo simbolis – įspūdingas viešbutis „Saulėtekis“, iš kiekvienos eilutės sklindanti prabanga ir skambantys pinigai. Klestintis gyvenimas rojuje, kur patenkinti ir esantys viršūnėje, ir žemesnėse pakopose: turistai plūste plūsta, visiems užtenka darbo ir pinigų. Serialų ir meilės romanų herojus primenantys protagonistai: gražuolė, įstabiais papuošalais spindinti, drabužius derinanti prie deimantų ir safyrų, išdidžioji Afroditė; verslumo ypatingais gabumais ir aktyvumu pasižymintis vyras Savas Protokopas. Puotos, blizgesys, natūralus ir apsimestinis juokas, laimė ir klestėjimas. Kaip gi intriga be trečiojo? Markas. Tik valdytojas, genialus vadybininkas ir pinigų kalėjas, Savo dešinioji ranka, pagaliau ir Afroditės meilužis.

Skaityti toliau

J. Barnes. Laiko triukšmas

Barnes, Julian. Laiko triukšmas: romanas/ J. Barnes; iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 206 p.

Visi, kurie turi akis, matė vidinius komunizmo santvarkos prieštaravimus, bet kas žino, ar jų pakaks jai sugriauti. Jis tik žino, kad kai… arba jeigu tie laikai iš tiesų baigsis, žmonės norės supaprastintos įvykių versijos. Ką gi tai jų teisė. p. 188

Bene garsiausias rusų kompozitorius, parduota siela ir muzika laiko triukšme. Satyrinis sovietinį režimą pajuokiantis romanas, kaip daug kur apibūdinama, nors man jis neatrodė nė itin ironišku, juolab satyriniu: stalininis, chruščiovinis komunizmas kaipo toks iš šono atrodo turbūt komiškas ir tikras farsas, bet gyvenusiems jo laike – nei daugiau, nei mažiau – tragedija, be ribų, logikos, žmogiškumo. Taigi ir ši knyga kai kam pasirodys satyra, kai kam absoliučiai realistiniu romanu, o gal ir tragitragedija, o kai kam gal ir komedija. Iš kokio laiko ir kokiomis akimis bus žvelgiama.

Skaityti toliau

J. Barnes. 10 1/2 pasaulio istorijos skyrių

cdb_978hhh9986394310_p1Barnes, Jullan. 10 ½ pasaulio istorijos skyrių: romanas/ J. Barnes; iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. – Vilnius: Liet. raš. sąj. l – kla, 2006. – 349 p.

Kas neskaitė „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“ – J. Barnes neskaitė, nesvarbu, kuo ir kaip apdovanotos kitos jo knygos, manau, šis kūrinys – postmodernizmo šedevras. Rašytojas (vertėja R. Drazdauskienė irgi) – aukščiauso lygio virtuozas: kaitaliojasi, o kartu ir persipina ne tik idėjos, istoriniai laikotarpiai ir erdvės, faktai ir vaizduotė, bet ir žanrai, stiliai, vis skirtingi pasakotojai, savita ironija ir humoras su negandos apgaubtomis katastrofų nuojautomis, vieni skyriai kaip esė, kiti – pribloškiančios novelės, o viską kartu sudėjus – fantastinis literatūrinis istorinis šou.

Skaityti toliau

G. Greene. Kelionės su teta

1462891010_kelione-su-tetule-1Greene, Graham. Kelionės su teta: romanas/ G. Greene; iš anglų k. vertė Ona Daukšienė. – Vilnius: Sofoklis, 2016. – 344 p.

Avantiūrinis komiškasis romanas „Kelionės su teta“ (1969) – vienas iš daugelio garsaus anglų rašytojo G. Greene’o kūrinių, kaip pats sakė, sukurtas grynai dėl malonumo.

Greene’as (1904– 1991), šešiasdešimties knygų autorius, išgyveno visus tą šimtmetį vykusius karus ir neramumus. Rašytojo daliai teko ne tik Pirmasis pasaulinis karas ir po jo vykęs Didysis britų streikas, bet ir Antrasis pasaulinis bei paskui kilę neramumai, pilietiniai karai ir perversmai Liberijoje, Meksikoje, Vietname. Jis iš arti matė žiaurumus, vykdomus Mau Mau sukilėlių Kenijoje, “bėgančių šunų“ –  Malajuose ir Francois Duvalier, vadinamo “Papa Doc“, –  Haityje. Rašytojas lankėsi Pietų Amerikos šalyse, purtomose stiprių politinių pokyčių, Kuboje bendravo su Fideliu  Castro, Panamoje –  su generolu Omaru. Pagaliau G.Greene’as pats susirėmė su tūkstantmečio prancūzų mafija Europoje. Tai pernelyg daug vienam gana jautraus, ambicingo, įžvalgaus ir protingo žmogaus gyvenimui, nesvarbu, kad jis –  karštligiškas keliautojas, rizikavęs ir ieškojęs pavojų, nuolat flirtavęs su mirtimi, galynėjęsis su nuoboduliu ir depresija nuo pat vaikystės. plačiau

Skaityti toliau

J. Winterson. Kam būti laimingai, jei gali būti normali?

rmali_mediumWinterson, Jeanette. Kam būti laimingai, jei gali būti normali? autobiografinis romanas/ J. Winterson; iš anglų k. vertė Aušra Simanavičiūtė, eiliuotus tekstus vertė Marius Burokas; Vilnius: Kitos knygos, 2013. – 181 p.

Šią J. Winterson knygą rekomenduočiau kiekvienam, jaunam žmogui ypač. Ir ne vien kaip grožinę literatūrą – psichologinę, prasmės paieškos, stiprybės ir išeities iš beviltiškos padėties vadovą tam tikra prasme. Nes praplečia žmogaus ir pasaulio matymo ir suvokimo ribas, nes sunkumų, absurdo pilna ne tik kokioje nors post/sovietinėje sistemoje – bet kokioje (tai mane ypač pribloškė, kaip bebūtų nelogiška, vis tiek galvoji, kad kitos šalys labiau išsivystę, labiau tolerantiškos, mažiau fobiškos, žmogaus teisės gyvybingesnės) ir ne viduramžių laikotarpiu, dvidešimto amžiaus antros pusės Šiaurės Anglijoje; nes net iš beviltiškiausios padėties yra išeitis, nepasimesti ir nepalūžti, o „su lašišos ryžtu plaukti prieš srovę, nors ir labai mėtytų į šonus, nes tai yra tavo srovė“. p. 23

Skaityti toliau

J. Barnes. Pabaigos jausmas

mmBarnes, Julian. Pabaigos jausmas: romanas/ J. Barnes; iš anglų k. vertė N. R. Chijenienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2013. – 156 p.

Neigiantieji laiką sako: keturiasdešimt yra niekis, penkiasdešimt – pats žydėjimas, šešiasdešimt naujas keturiasdešimtmetis ir taip toliau. Aš žinau tik tiek: yra objektyvus laikas, bet yra ir subjektyvus laikas, kai tu nešioji laikrodį su ciferblatu vidinėje riešo pusėje, prie pat tvinksinčio pulso. Ir tas asmeninis laikas, kuris yra tikrasis laikas, matuojamas tavo santykiu su praeitimi. Taigi, kai įvyko tas keistas dalykas, kai tie prisiminimai staiga mane užplūdo, atrodė, kad laikas tą akimirką ėmė srūti atgal. Tarsi upė, staiga pradedanti tekėti aukštyn. p. 128

Iš dviejų dalių susidedančioje knygoje einama priešingomis kryptimis: pirmojoje pasakojant mokyklos metais susibūrusių keturių draugų istoriją, jų svajones, santykius, protagonisto Tonio vietą jų tarpe, meilę ir tolesnį, niekuo ypatingo žmogaus, tokio kaip daugelis, gyvenimą: vedybas, ramias skyrybas, dukrą, darbą, laisvalaikį – laiką ir gyvenimą, tekantį pirmyn. Antrojoje – atgal, praeities kryptimi, gavus pranešimą apie nusižudžiusio draugo Adriano dienoraščio palikimą būtent Toniui, detalė po detalės, mintis po minties ir pagyvenęs vyriškis beatodairiškai pasineria į prisiminimus, kokie išlikę jo galvoje, netgi kuriant naujas galimybes su iš to meto surasta mergina Veronika, visai nesitikint, kad gali pakrypti viskas negeidaujamu kampu.

Skaityti toliau

J. Burton. Miniatiūristas

mcciniat4Burton, Jessie. Miniatiūristas: romanas/ Burton, J.; iš anglų k. vertė Marius Tauba ir Emilija Ferdmanaitė; Vilnius: Baltos lankos,  2016. – 415 p.

Knygą tiesiog ryte prarijau savaitgalį ir net sunku pasakyti, kuo ji taip suviliojo: spalvingumu, tarsi senoviškas paveikslas, lyg tikras, lyg pasaka, lyg išpuoštas ir sužlugdytas, tam tikra prasme, puošnių, solidžių rėmų (per didelių pažadų, ant viršelių ir istorijos pradžioje), o gal paprastumu, koncentruojantis į vienos veikėjos protagonistės Nelos istoriją, jos gyvenimą nutekėjus, gal panašumu į senovišką pasaką, ta tokia mistine – pažadų: meilės, turtų, nuodėmės, istorijos – sąraizga.

Skaityti toliau

J. Winterson. Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai

knylllgos-virselis-53f093f9cd8e6Winterson, Jeanette. Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai: romanas/ Jeanette Winterson; iš anglų k. vertė Marius Burokas. — Vilnius: Kitos knygos, 2013. — 150 p.

Bandžiau suprasti, iš kur atsiradau. Bandžiau įprasminti keistą vaikystę ir neįprastą asmeninę istoriją. Ir bandžiau atleisti. Nemanau, kad įmanoma atleisti, jei nesupranti. Svarbiausias dalykas, ką gali literatūra, ką apskritai gali menas, – tai padėti suprasti. Rašydama esi tuo pat metu ir savo viduje, ir išorėje, taigi nebesi viena su jausmais, su kuriais negali susidoroti. Žmonių bejėgiškumas kyla iš jausmų, su kuriais jie negali susitvarkyti, o ypač iš tų, kurių jie negali išreikšti. Sugebėti parašyti istoriją iš savo jausmų chaoso – vadinasi, pamatyti save literatūroje, o tai ganėtinai guodžia, juk literatūrą galima keisti. Visada maniau, kad žmonės būtų daug laimingesni, jei galėtų skaityti save kaip literatūrą. J. Winterson Skaityti toliau

J. Barnes. Flobero papūga

a7a4d6bd92f30cd603f08675189_article_200Barnes, Julian. Flobero papūga: romanas/ Julian Barnes; iš anglų k. vertė Nijolė Chijenienė. — Vilnius: Baltos lankos, 2011. — 269 p.

Mene viskas priklauso nuo atlikimo meistriškumo: istorija apie utėlę gali būti tokia pat graži kaip apie Aleksandrą Didįjį. p. 192

Dažnai knygų kritikose randame kaip trūkumą įvardintą stiliaus nevientisumą, kai negebėta išlaikyti tos pačios rašymo manieros. Hmm… o gal tai galima būtų apibūdinti tarsi tam tikrą originalumo, o ne minuso ženklą? J. Barneso „Flobero papūgoje“ kaitaliojasi grožinė lit., publicistika, citatos, svarbiausių gyvenimo įvykių tiesiog chronologija ir – turbūt 15 skyrių, 15 skirtingų kalbėjimų. Eklektika? Taip, postmodern koliažas, nors, be abejo, šiuo atveju viską lemia kalbėjimo svoris: temų ir minčių daugiaplaniškumas, gebėjimas kelti klausimus, manipuliuoti įvairiausiomis atsakymų galimybėmis, nė į vieną neatsakant konkrečiai, sukuriant ironišką paradoksų dėlionę: apie kūrybą, kūrybos ir kūrėjo santykį (postmodernizme svarbiausia kūrinys, autorius turi likti nematomas, visai ta pati nuostata, kurią teigė modernistinės prozos pradininkas G. Floberas, bet J. Barnes viską apverčia atvirkščiai: iki smulkmenų stengiasi iššniukštinėti rašytojo gyvenimą, išsiaiškinti, rodos, ne tik pagrindinius, bet ir iš pirmo žvilgsnio gan menkavertes smulkmenas,  bet viską darydamas itin pagarbiai autoriaus atžvilgiu); apie Meną ir Gyvenimą, lit. kritiką („daugelis kritikų užsimanytų būti literatūros diktatoriais, valdyti praeitį ir autoritetingai griežtai nustatinėti meno ateities kryptis.“ p. 135); fantazijos ir realybės santykį („viską, ką sugalvoji, yra tiesa“ p.242);  apskritai galimybės pažinti ribas – praeities, asmenybių, šalia esančių žmonių, apie apokrifinį Flobero gyvenimą („Svarbu ne tos gatvės, kurios yra, o tos, kurių jau nebėra“ p. 161 ); smulkmenų įtaką svarbiems dalykams, pagaliau – vien tai ko verta! – inscenizuotas rašytojo, greičiau jo kūrybos teismas. Drąsiai galima teigti „Flobero papūga“ –  knyga apie viską.

Skaityti toliau

J. Barnes. Gyvenimo lygmenys

h

Barnes, Julian. Gyvenimo lygmenys/ Julian Barnes; iš anglų k. vertė N. R. Chijenienė. – Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2015. – 126 p.
Knyga apie tai, ką kiekvienam lemta anksčiau ar vėliau patirti ir savyje išgyventi, ko neįmanu išvengti, neįmanu nei kitam atiduoti, nei kito prisiimti. Šiais optimizmo, sėkmės ir šypsenų laikais įprasta rodyti, kaip kiekvienam gera, o ne atvirkščiai, net neetiška garsiai kalbėti apie mirtį ir sielvartą, būti nesėkmės, liūdesio veidrodžiu. Nemadinga. Tarsi užkrečiama būtų. Nors… ar tai ką nors pakeistų? Bet nekalbi, regis,  ir nėra.

Skaityti toliau