Archyvai

E. Ferrante. Pražūtinga meilė

Ferrante, Elena. Pražūtinga meilė: romanas/ E. Ferrante; iš italų k. vertė Ieva Mažeikaitė–Frigerio. – Vilnius: Alma littera, 2020.  – 159 p.

Vidinė laisvės pusė

Tai debiutinis autorės romanas, be abejo, apie moteris, Italiją, šeimą ir tuos laikus, kai vyrai galėjo elgtis bet kaip: brutaliai, naudoti jėgą prieš žmoną, psichologinę prievartą. Ir moters laisvę: tariamą ar bent siekiamą.

Visa knygoje vaizduojama meilė – pražūtinga. Vyro žmonai, šeimos draugo ir, keisčiausia, dukters motinai. Nes ta meilė ne pasiaukojanti, bet reikalaujanti? Ar meilė turi būti auka?

E. Ferrante neatsako į šiuos klausimus, bet parodo visą gyvenimą žmones persekiojančius apsėdimus, kai jausmai, ko gero, išblėsę, bet likęs elgesio įprotis – apsimesti, kad myli, tuo pačiu nekenti, pavydi ir valdai. Romantika romano tikrai neapkaltinsi. Tiksliau sakant, čia jos nė su žiburiu nerasi.

Skaityti toliau

E. Ferrante. Apleisties dienos

Ferrante, Elena. Apleisties dienos/ E. Ferrante; iš italų k. vertė Ieva Mažeikaitė–Frigerio. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 198 p.

Po skyrybų

E. Ferrante užvaldė daugelį „Neapolio sagos“ keturių romanų ciklu kaip įžvalgi ir gebanti taikliai, netuščiažodžiaujant lyg aštriu peiliu – žodžiu įsibrauti į moters išgyvenimus ir juos parodyti atitinkamame erdvėlaikyje kaip bendražmogiškus ir tikrus. „Apleisties dienos“ anksčiau pasirodęs (2001) kūrinys, labiau koncentruotas tik į asmenybės psichologinę dramą, minimaliai įpinantis socialinių aspektų, nėra čia ir kunkuliuojančių politinių, visuomeninių peripetijų.

Skaityti toliau

D. Di Pietrantonio „Sugrąžintoji“ – istorija apie dviejų gyvų motinų našlaitę

Di Pietrantonio, Donatella. Sugrąžintoji: romanas/ D. Di Pietrantonio; iš italų k. vertė Gitana Vanagaitė. – Vilnius: Lietuvių rašytojų sąj. l–kla, 2018. – 206 p.

Skaitant anotaciją: debiutas 2011 m. su knyga „Mano motina kaip upė“ (Tropėjos literatūrinė premija), 2013 romanas „Mano gražuolė“ („Brancati“ premija) ir 2017 – „Sugrąžintoji“ („Campiela“ premija) –  pirma mintis, kad tai jauna autorė. Bet kūrinyje pajunti ne šių dienų laiko dvasią, moterišką ir motinišką patirtį ir subrendusio žmogaus požiūrį į gyvenimą.

Skaityti toliau

E. Ferrante „Istorija apie prarastą mergaitę“ – gyvenimo ištrintieji atgyja knygose

Ferrante, Elena. Istorija apie prarastą mergaitę: romanas/ E. Ferrante; iš italų k. vertė Ieva Mažeikaitė-Frigerio. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 454 p.

E. Ferrante papasakoja dviejų draugių – Elenos ir Lilos, aišku, ne tik jų, daugybės su jomis susijusių veikėjų – gyvenimus nuo pradžios iki pabaigos, ir paskutinėje tetralogijos dalyje – brandos ir senėjimo amžiuje, blėstant jaunystės iliuzijoms, dar stipriau ir įtaigiau pasireiškia autorės gebėjimai ne tik matyti gyvenimą, bet ir jį apibendrinti, įtaigiai parodant charakterių raidą, laiko slinktį, tarsi praeinant visus etapus – kaip scenos kūrinyje: įžangą, kulminaciją, atomazgą – kur bebūtų kuri veikėja, sėkmės ar nesėkmės taške, privedama prie filosofinio susitaikymo, gal net abejingumo tarpsnio.

Skaityti toliau

D. Starnone. Raišteliai

Starnone, Domenico. Raišteliai: romanas/ D. Starnone; iš italų k. vertė Pranas Bieliauskas – Vilnius: Alma littera, 2018. – 158 p.

Dar viena knyga apie santuoką, greičiau poros santykių anatomiją, ir amžini klausimai: kiek žmogus aukoja apribodamas (apdovanodamas) save šeima, kur laisvės ir pareigos ribos, ar (ne)ištikimybė gali suteikti gyvenimui pilnatvę ir kūrybiškumą ir pan. Vos ne kiekviename kūrinyje paliečiamos temos, vos ne kiekvieną realiame gyvenime ištinkančios kolizijos. Paskaičius apie ką kūrinys, norom nenorom reflektuoji – banalybės neišvengiamos. Ir mano, kaimyno/ės, draugo/ės, knygų veikėjų patirtys individualios, bet ir panašios: emocijomis, impulsais, pasąmonėje ir sąmonėje liekančiomis pasekmėmis ir, ko gero, vyksmo ir baigmės akcentais.

Skaityti toliau

E. Ferrante. Apie tuos, kurie pabėga, ir tuos, kurie lieka

Ferrante, Elena. Apie tuos, kurie pabėga, ir tuos, kurie lieka: romanas/ E. Ferrante; iš italų k. vertė Ieva Mažeikaitė–Frigerio. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 400 p.

Trečią dalį ėmiau skaityti be didelių lūkesčių: dvi pirmosios, nenuneigsi, puikios knygos, bet ne tiek, kad prarastum amą ar užvertus paskutinį puslapį negalėtum ilgai atsipeikėti: čia tai bent.

Bet būtent ši dalis ir įtraukė, įtikino veik 100 procentų, o mintis, autorei tikrai pavyko, neapleido kurį laiką. Pasakojimas paprastas, ypatingų vaizdybių, metaforų, sintaksinių viražų – ne. Tiesa, ko gero, išlaisvėjo ir įdrąsėjo vertėja: kalbiniu požiūriu jau tikrai gali suvokti, kuris veikėjas kokio sluoksnio atstovas. Taigi aiškus, gana greitas siužetas, paprasta kalba: norminės ir gatvės kalbos mišinys atveria ne tik plačią aštunto dešimtečio Italijos erdvėlaikio panoramą, bet ir tarsi molekulėmis, gal net atomais išaižo protagonistės pasakotojos Elenos ir jos draugės Lilos ne tik sielos, bet ir kūniškus kismo virpulius. Natūraliai, gyvai, paprastai. O per dviejų jaunų moterų gyvenimą veriasi ir politinės, ekonominės, socialinės peripetijos.

Skaityti toliau

P. Cognetti. Aštuoni kalnai

Cognetti, Paolo. Aštuoni kalnai: romanas/ P. Cognetti; iš italų k. vertė Valdas V. Petrauskas. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 208 p.

Ar gali žmogus gimęs, užaugęs ir ilgą laiką buvęs kalnuose, nuo jų atsiplėšti ir gyventi civilizuoto, triukšmingo, chaotiško ir nuolat skubančio miesto ritmu? Jeigu kartą pabuvojai kalnuose, trauka išliks visam laikui, dažnai girdimas pasakymas, o ir asmeninė ne vieno patirtis turbūt liudija tą patį – kalnų, jūros ilgesys truks kaip ir atmintis.

Italų rašytojas Paolo Cognetti (g. 1978) gimęs ir gyvenęs Milane, vaikystėje su tėvu dažnai vaikščiojęs po kalnus, o 2008 metais pamatytas filmas „Į laukinį pasaulį“ jo trisdešimtmečio įprastą nusistovėjusį gyvenimą mieste tiesiog apvertė aukštyn kojom, pažadindamas aistrą kalnams. Už 2016 metais parašytą romaną „Septyni kalnai“ apdovanotas prestižine Strega literatūrine premija, ir ši knyga ilgam laikui įsitvirtino populiariausių knygų sąraše. Nes: tikri dalykai – draugystė, fizinė ir psichinė žmogaus ištvermė, artumas gamtai, atsakomybė, prasmės ir savos vietos įvairialypio pasaulio erdvėje paieškos – jeigu visa pasakojama paprastai, jautriai, meistriškai ir, svarbiausia, išmintingai – patrauklūs ir geistini netgi šiuolaikinėje elektroninės erdvės vaizdais perpildytoje ir prekiniais santykiais paremtoje epochoje. Juolab, kad šios prasminės žmogiškos tiesos ir atradimai sukasi apie kalnus, per kalnus ir kalnuose. O kalnuose, kaip sako keliautojai ir kalniečiai, išmokstama vertinti svarbiausius dalykus: meilę, draugystę, ištikimybę, pagarbą. Būdamas kalnuose supranti, kad apačioje žmonės gyvena įprastą gyvenimą ir dažniausiai viską daro dėl pinigų, materialinių dalykų. Stovint ir žiūrint į kalnų upę tėvui paklausus: kurgi mūsų ateitis, berniukas nedvejodamas parodo vandens tėkmės kryptimi. Ir tik labiau pažinęs kalnus, suvokia, kodėl atsakymas buvo klaidingas:

Jeigu ta vieta, kur įbrendi į upę, – dabartis, pagalvojau, vadinasi, praeitis – tai vanduo, plaukiantis pro šalį, į žemupį, kur tau nieko nebereikia, o ateitis – vanduo, kuris teka iš kalnų, nešdamas pavojus ir staigmenas. Praeitis – slėnis, ateitis – kalnai. Taip būtų pasakęs tėtis. Mūsų likimas – kalnuose, remiančiuose dangų. p. 29

Skaityti toliau

E. Ferrante. Naujoji pavardė

el. knyga

Ferrante, Elena. Naujoji pavardė: ciklo „Neapolietiška saga“ 2–oji knyga/ E. Ferrante; iš italų k. vertė Ieva Mažeikaitė–Frigerio. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 341 p.

Jei niekas negali mūsų išgelbėti, nei pinigai, nei vyro kūnas, net ir ne mokslai, tai jau geriau nieko nelaukus viską sunaikinti. p. 13

Mintiju, kaip dažnai sąmoningai ar pusiau melaujam kitiems ir sau tada, kai nėra jokio reikalo. Ne, nemeluojam, bet kažkaip susimėtom: na, šiaip sau ta suknelė, o dar tiek kainuoja, sakai visai visai nuoširdžiai draugei ar kolegei, o kitą dieną vos atsikėlus nuskuodi ir nusiperki tą šiaip sau. Ir dar kaip kramtai nagus lėkdama – oo, kad tik būtų.

Absoliučiai taip atsitiko man su E. Ferrante knygomis. „Nuostabiąja drauge“ nei nusivyliau, nei susižavėjau, šiaip – per vidurį, na, būna ir geresnių… Bet kaip puoliau pirkti ir iš karto skaityti vos pasirodžiusią antrąją sagos dalį, su kokia nekantrybe – ir ko, jei tik šiaip sau?

Skaityti toliau

E. Ferrante. Nuostabioji draugė

583ee10a0ee7aFerrante, Elena. Nuostabioji draugė: romanas/ E. Ferrante; iš italų k. vertė Ieva Mažeikaitė–Frigerio. Vilnius: Alma littera, 2016. – 242 p.

„Nuostabioji draugė“ – pirmoji italų rašytojos E. Ferrante Neapolio pasakojimų knyga. Keturių dalių saga tapo žaibiškai populiari ne tik savoje šalyje, paraleliai verčiama į kitas kalbas, graibstoma ir pakankamai aukštai vertinama tiek skaitytojų, tiek kritikų. Tai knyga visiems: paprasta, pagauli, įtikinanti tiek, kad, regis, autorė pasakoja savo gyvenimą. Lakoniška, nebanali, be jokių intelektualinių, psichologinių vingrybių, bet itin vykusiai atskleidžianti žmonių santykius, mergaičių draugystės niuansus: nuo meilės iki konkurencijos ir pavydo, besąlygiško atsidavimo iki noro keršyti, natūraliai ir gyvai atverianti šeštojo dešimtmečio Neapolio skurdaus kvartalo buitį ir žmones: karštakošiai, primityvūs, suvargę, perdėtai įžeidūs ir be jokių perspektyvų.

Skaityti toliau