Archyvai

N. Huston. Dolce agonia

Huston, Nancy. Dolce agonia: romanas/ N. Huston; iš prancūzų k. vertė Akvilė Melkūnaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 284 p.

Padėkos vakarienė

Skaitom, ką turim – turbūt tokia frazė, bent jau mano atveju, koronaviruso diktuojamomis sąlygomis labiausiai tiktų. Atidžiai perėjusi akimis lentynas, tiesą sakant, nusivyliau: jau kurį laiką nebeperku knygų, tai aišku, iš kur jos ten ir atsiras. O bibliotekoje, nulėkusi paskutinę jų darbo dieną, griebiau maždaug, ai nors ką.

Kodėl man „Dolce agonia“ niekada neužkliuvo? Vos pradėjus skaityti, netvėriau džiaugsmu, kad tokią knygą nustvėriau – ach, svajonių svajonė. Pasirodo, pražiopsom šedevrus, jie galbūt sąmoningai išsisuka nuo mūsų, kad susirastų vėliau, likimo sudėliotu laiku. Nors skaityti nežinomybės metu – kad ir tikra, bet ir liūdna knyga: išsigelbėti nė vienam nepavyks. Jei gimei, tai ir mirsi, o iš visažinio veikėjo Dievo (na, aš skaitydama suvokiau kaip Mirtį, niekaip nedingtelėjo, kad tai, kaip traktuojama aprašymuose, gana ciniškas ir būtent paskutinę akimirką savo galią parodantis Visagalis). Bet stilius, asociatyvinė pasakojimo maniera, gebėjimas paviršinį viešai vykstantį realybės sluoksnį organiškai susintetinti su veikėjų pasąmonėje triukšmingai kirbančiais prisiminimais, susieti juos ne tik egzistencinėmis plotmėmis, bet ir plačiausiais istoriniais kontekstais – galima tik pasvajoti apie tokį daugiasluoksnį kūrinį.

Skaityti toliau

R. Mistry. Trapi pusiausvyra

 

Mistry, Rohinton. Trapi pusiausvyra: romanas/ R. Mistry; iš anglų k. vertė Danguolė Žalytė. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 627 p.

Tarp vilties ir nevilties

Indija – būtent šalis, į kurią mane reikėtų prievarta ir turbūt surištą vežti. Bauginanti, o ne žavinti, kad ir kokia savita būtų, daugeliui madinga (bent jau anksčiau) – dvasinių paieškų, gal net išgijimų erdvė. Skurdas, kastos, chaosas, – nors ieškoma ramybės – nešvara, įstatymų nebuvimas ar galimybė nepaisyti, religijos – kaip priedangos ir įrankiai įvairiausioms anarchijoms: kas nors su kuo nors kovoja, kas nors ką nors skerdžia, visad baisiausios situacijos be jokių išeičių, kaip sakoma knygoje: „Šiandien sikhai. Pernai buvo musulmonai. Dar anksčiau – haridžanai“ p. 595

Ir turbūt esminis sakinys „Trapi pusiausvyra tarp vilties ir nevilties“, tinkantis ne tik pavadinimui, bet ir pagrindinei kūrinio minčiai nusakyti: koks bebūtų gyvenimas, jame egzistuoja įvairūs dalykai, kaip svyruojančios vienon kiton pusėn svarstyklės, balansuojančios skausmą ir džiugesį. Na, laimė, dažnai atrodo,  čia daugiau vaizduotės duotybė, o ne realybėje egzistuojantis, su materialiuoju pasauliu susijęs patyrimas. Atjauta, širdies talpos praplėstis, kai į ją nėra ką dėti, tik pačius žemiausioje pakopoje esančius, kai dalijamasi ne kuo kitu, tik skurdu ir baisiomis istorijomis ar vidų lyg migla apėmusia tuštuma, kur net vos apčiuopiama empatijos užuomina suskamba kaip svaiginanti, o kartu ir graudi muzika.

Skaityti toliau

T. Dobozy. Apgultis 13

virsefflis-230

Dobozy, Tamas. Apgultis 13: apsakymai/ Tamas Dobozy; iš anglų k. vertė Milda Dyke ir Irena Jomantienė. – Vilnius: Versus aureus, 2014. – 328 p.
Tamas Dobozy, vengrų kilmės kanadietis, už apsakymų rinktinę „Apgultis 13“ 2012 m. apdovanotas Kanados rašytojų fondo grožinės literatūros prizu.

Skaityti toliau

A. Šileika. Pirkiniai išsimokėtinai

knygos-virselis-5537fc16b4950

Šileika, Antanas. Pirkiniai išsimokėtinai: romanas/ Antanas Šileika; iš anglų k. vertė Vitalijus Šarovas. – Vilnius: Versus aureus, 2014. — 256 p.

Kanadoje knyga išleista 1995 metais, o Lietuvoje — 2015. Kažkaip keistai tas veik dešimties metų tarpas, rodos, pėsčiomis per Atlantą kiekviena raidė skyrium ėjo ar kokia senovine valtele, ko gero, be irklų yrėsi.

Skaityti toliau

J. Beliveau. Pėsčiomis aplink pasaulį

436c77f4a8f182054ba02d51ab137ed7

Jean Beliveau, Pėsčiomis aplink pasaulį; iš prancūzų k. vertė L. R. Tamošiūnas. — V.: Eugrimas, 2014. — 280 p.

Pėsčiomis aplink pasaulį
Ištiktas depresijos žmogus išsiruošia kelionėn.
Kokia gera mintis, ypač persekiojamiems savižudybės šmėklų, nevilties, gal net nedarbo, juk, priėjus tam tikrą ribą, jau niekas nebebaisu, bent jau turėtų būti: nei pavojai, galimos ligos, užpuolimai, pinigų stygius, nestipri sveikata, ką gi, vis tiek nori mirti, nei išsiskyrimas su artimaisiais — iškeliaujant žemiškuoju keliu jiems tikrai taip neskaudės, kaip amžinybės kryptimi.
1998 metais Jean Beliveau po didžiulio uragano praranda ne tik verslą, turtą, bet ir pasitikėjimą savimi, gyvenimo džiaugsmą, pamėginęs iš melancholijos kapstytis bėgimu, nauju darbu, bet slegiančių minčių nepavykus įveikti, pasijaučia visiškai užspiestas į kampą, sutrikęs, išsigandęs, kad negalės išsilaikyti konkurencijos apimtame pasaulyje.

„Mane visada traukė pinigai — vienintelis būdas išsilaikyti mūsų šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje jei nesugebi uždirbti pinigų, esi niekas.“ p. 18

„Buvo tik dvi išeitys — mirtis ar bėgimas nuo tokio gyvenimo. Tačiau jei bėgimas, tai tik beprotiškas, kraštutinis, kupinas pavojų.
Praradau savo sielą. Reikėjo leistis į kelionę jos ieškoti.“ p. 18

Skaityti toliau