D. Ugrešic. Lapė

Ugrešic, Dubravka. Lapė: romanas/ D. Ugrešič; iš kroatų k.vertė Julija Gulbinovič. – Vilnius: Vaga, 2021.- 366 p.

Apie tai, kaip randasi pasakojimai

<…> pasakojimas, kuris stengiasi papasakoti pasakojimą, kuris savo ruožtu stengiasi pasakoti pasakojimą apie tai, kaip randasi pasakojimai. p. 37

Literatūrinių pasakojimų daugiažanrės specifikos pynė: nuo esė iki dienoraščio – perkelianti skaitytoją kartu su be(si)kaitaliojančia, nors ir ta pačia pasakotoja, vis į kitas erdves: Italija, Kroatija, Nyderlandai, Rusija, Anglija, Japonija ir t.t.  jau nekalbant apie tų šalių realias ir literatūrines geografijas.

Skaityti toliau

M. Gavran. Kafkos draugas

Gavran, Miro. Kafkos draugas: romanas/ M. Gavran; iš iš kroatų kalbos vertė Laima Masytė ; iliustravo Aistė Tarabildienė. – Vilnius: Gelmės, 2020. – 167 p.

Įpareigojanti draugystė

Biografinis romanas apie vieną žymiausią ir keisčiausią pasaulio rašytoją, tiesmukas pavadinimas pasako ir kūrinio temą: dviejų žmonių draugystę. Studijų laikais susipažinę Maksas Brodas ir Francas Kafka liko dra

Skaityti toliau

D. Ugresic. Skausmo ministerija

Ugresic, Dubravka. Skausmo ministerija/ D. Ugresic; iš kroatų k. vertė Jolanta Viburytė. – Vilnius: Kronta, 2007. – 232 p.

patogupirkti.lt prigriebiau visą krūvą nupigintų knygų: nuo euro iki keturių su kažkiek max. Ir, nežinau, keista ar ne, bet toks įspūdis, kad labiausiai nupinga tikrai ne pačios blogiausios. Kol kas iš perskaitytų nė viena nenuvylė, atvirkščiai, kiekviena reiškė savotišką atradimą: Saldžioji Darusia – ypatingą kalbos gyvybę; D. Solstado du egzistencialistiniai romanai – apskritai atrodo neįmanomi praleisti ir dar… keturios perskaitytos, bet niekaip neapsirašančios, o ir krūvelė lentynoje – mažos ir kuklios išoriškai, tikiuosi – stiprios tekstu. Įdomu, kiek vis dėlto trunka aktyvusis knygos gyvenimas? Jeigu išleistos didesnių leidyklų, susilaukia šiek tiek garsinimo, reklaminių anotacijų, papuolę į knygų mugę gal intensyvesnio dėmesio, o paskui… na, atgula į bibliotekų lentynas, ir, vargu, ar tokios paprastutės, išoriškai neįžūlios knygelės kada bus kieno nors pastebėtos. Nors gera knyga, kaip sakoma, nesensta, bet pažįstama bibliotekininkė tikina, kad dabar jau orientuojamasi ne į leidinio kokybę, bet į skaitomumą: jeigu knyga penkerius metus niekieno neimta, ji tiesiog nurašoma kaip neaktuali, motyvuojant, kad biblioteka – ne muziejus ir ne saugykla, atsižvelgiama tiesiogiai į vartojimą. Išgirdus pirmą kartą tokią nesąmonę, galvojau, kad čia jumoras, bet kai prireikė kai kurių anksčiau išleistų knygų ir nepavyko nė vienoj miesto bibliotekoj gauti ir visur darbuotojos giedojo tą pačią giesmelę, šiurpas nukrėtė, kad vis dėlto čia tokia kultūrinė vadyba, kažin ar kuo nors besiskirianti nuo maximų, turgaus ir t.t.

Skaityti toliau