O. Tokarczuk. Bėgūnai

Tokarczuk, Olga. Bėgūnai: romanas/ O. Tokarczuk; iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 392 p.

Išsivaduoti nuo primesto identiteto arba (ne)pažymėti adresu

Postmodernistinis kūrinys apie keliones. Ne ne, ne kelionių vadovas ar įspūdžiai pabuvojus vienoje ar kitoje vietoje, ne, greičiau kelionių psichologija, o dar tiksliau – lyg ir dienoraščiai, lyg reikšmingi, o ir visai lengvi brūkštelėjimai užrašant sutiktą kitą keleivį sėdint viešbučio vestibiulyje, lėktuve ar traukinyje, dar daugiau – mintimis nukeliaujant kelis šimtmečius laiku, įterpiant lyg ir tikrus, lyg fikcinius pasakojimus (novelės–esė) apie įvairių laikų įvairių žmonių patirtis – paprastas ir įspūdingas tuo pačiu, paženklintas unikaliomis rašytojos įžvalgomis, sąmoju ir jų vieta iš pirmo žvilgsnio pabiroje „Bėgūnų“ kompozicijoje. Skaitant knygą ne kartą kyla klausimas, ar yra koks nors reiškinys, kurį negalima būtų įtalpinti į kelionės sąvoką?

Manau, šiais laikais neįmanoma aprašyti tikrovės paklūstant XIX a. realizmo reikalavimams; juk mes sapnuojame, pasiduodame iracionalioms nuojautoms, vadovaujamės fantazija, ieškome paslėptos prasmės tame, kas mums nutinka. O. Tokarczuk

W. Mysliwski. Akmuo ant akmens: žodžiai patys veda

Mysliwski, Wieslaw. Akmuo ant akmens: romanas/ W. Mysliwski; iš lenkų kalbos vertė Judita Grigienė. – Vilnius: Vaga, 1992. – 466 p.

Manau, neįmanu pradėti kalbėti apie W. Mysliwskio kūrybą, neįvardijus jo požiūrio į literatūrą ir kalbą.

Man literatūros kalba yra šnekos kalba. Savo kūryboje stengiuosi ne tiek atgaminti šneką, tai netgi neįmanoma, kiek išsaugoti šnekamosios kalbos dvasią. Kas yra šnekamosios kalbos dvasia? Sunku apibrėžti, nes dvasią galima tik jausti. Plačiau

W. Mysliwskis– vienas žymiausių šiuolaikinių lenkų rašytojų, pelnęs daugybę apdovanojimų, jo knygų tiražai kartojami, laikomas gyvu klasiku, verčiamas į užsienio kalbas ir, kaip mūsų kritikai nusivylę pasakytų, jei būtų lietuvių rašytojas – ypač nacionalinis: temomis, vaizduojamu erdvėlaikiu, charakteriais ir šnekamosios kalbos pasakojimo maniera. Intelektualumo ar rafinuotumo, regis, nė su žibintu nerasi. Bet jėga ir slypi tame apgaulingame iš pirmo žvilgsnio temų ir žodžių paprastume. Paprasti miesto ar kaimo įvairaus istorinio laiko veikėjai veriasi prieš skaitytoją lyg ypatingos būtybės, su filosofine paslaptimi ir nepaprastu nuoširdumu. Daugiasluoksnis tekstas konkretaus erdvėlaikio veikėjų išgyvenimus ir apmąstymus paverčia bendražmogiškais, o vieno žmogaus patirtį – pasauline išmintimi.

Literatūra mes suteikiame žmonėms kančią, nes verčiame juos gilintis į save – ne į knygą, bet į save. Mes netgi draskome senas, užsitraukusias žmogaus žaizdas. Mūsų tikslas nėra nuraminti žmones. Tik priversti juos mąstyti, kartais taip, kad negalėtų užmigti. Plačiau

 

W. Mysliwski. Akiratis

Mysliwski, Wieslaw. Akiratis: romanas/ W. Mysliwski; iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 583 p.

Mysliwski (1932) pirmasis lenkų rašytojas du kartus gavęs prestižinę Nikės premiją: 1997 metais už romaną „Akiratis“, antrą – 2007 už „Traktatą apie kavos pupelių gliaudymą“. Po jo pora kartų šia premija įvertinta buvo Olga Tokarczuk.

„Akiratis“ –knyga simfonija, varijuojama, regis, gerai žinomomis natomis, grojama irgi žinomais instrumentais, o skamba originaliai ir hipnotizuojančiai. Žodžių audinio ir savito matymo sintezės jėga: „tą, ką matai, niekas kitas nemato. Net ir matydamas daug daugiau.“ p. 266 Iki nuobodžio žinomos temos: karo, pokario, skurdo, Dieve, apsaugok, dažnas sušuktų – kaimo – bet kaip skamba… Kaip skamba! Kažkur perskaičiau, kad labai ištęsta ir monotoniška knyga – na, man galėtų būti ir kelių tūkstančių puslapių, gal net šitą vieną knygą galėčiau skaityti ir skaityti, kaip eiti taigi keliu kaip ir visi – įprastu, kietu, niekuo ypatingu, bet pakelės – vis naujos, horizontai nauji. Ką kas pamatys. Ir pasiims.

J. Korčakas. Karalius Motiejukas Pirmasis

Korčakas, Janušas. Karalius Motiejukas Pirmasis: pasaka/ J. Korčakas; iš lenkų k. vertė Antanas Paraščiakas. – Vilnius: Vaga, 1982. – 392 p.

Vaikystės skaitinys, su kuriuo atėjo suvokimas, kad knyga kažkas tokio. Kažkas, dėl ko verta sprukti kad ir trumpam nuo gyvenimo: žaidimų, vaikų – patirti daug didesnius dalykus negu realybėje – pirmiausia liūdesį ir skausmą, atsimenu, kad verkdavau. Skaičiau per atostogas kaime, skaičiau, ašarojau ir vėl skaičiau. Ir slėpdavausi, gerai atsimenu, kad skaitydama “Motiejuką” slėpdavausi, nes turbūt vaikai (kaime vasarą buvo brolis ir keli kaimynų berniukai) šaipydavosi, kad žliumbiu, kad skaitau ir skaitau tą pačią knygą. Dar įstrigo suvokimas, kad anapus namų sienų, sodo ir vartų egzistuoja pasaulis, eidama prie kelio nuolat žvelgdavau į tolius – norėjau iškeliauti – gal pas juoduosius ir geltonuosius karalius? Buvau trečioj ar antroj klasėj, ir “Karalius Motiejukas” tikrai neatrodė pasaka – tikras, tikresnis už tikrą – gyvenimas.