Archyvai

J. Tumasonytė. Undinės

Tumasonytė, Jurga. Undinės: apsakymai/ J. Tumasonytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 190 p.

Depresiškoji būtis

Nesitikėjau, kad taip gerai skaitysis. Na, gulėjo gulėjo knyga, ai, reikia ir lietuvių. Kažkaip taip.

O kai įknibau, nuo keturių istorijų negalėjau atsitraukti. Kodėl? Klausiu savęs, bandau sudėlioti kas kaip, bet konkrečiai įvardinti nesiseka. Gal tiesiog buvo įdomu. Paprasta ir nepaprasta tuo pačiu. Išgrynintas kalbėjimas: būdvardį rasti veik misija neįmanoma, palyginimai dažnai kulinarinio pobūdžio, originalūs ir neįprasti: jos balsas priminė saldžią, minkštą varškę p. 36; marmelado spalva dažytų grindų p. 102; paneles, lėtai, tarsi iškilūs pyragaičiai, praplaukiančias bulvaru. p. 118; ant šokolado spalvos suolo p.120

Taupus žodis. Bet metaforų, vaizdžių išsireiškimų irgi netrūksta: tik gal nekrenta į akis. Marginalai, kuriems priklauso ir undinės (šiuo metu, kai tenka patikėti, jog galingiausias ginklas nematomas, sako, natūraliai atsiradęs virusiukas (po galais, be jokių trikdžių kalbame, matome vienas kitą per vandenynus, mokslo įsisiūbavimai nelyg audros – nežinia, ką išmes, o čia še tau kad nori – jokios išeities?), ką norėjau pasakyti, aa, įtikėti, kad undinės realios – vieni juokai, bet kas gali būti realus, galingas ir menkas tuo pačiu – sąvokos, fantazijos ir realybės prioritetai pakeitė eiliškumą.

Skaityti toliau

J. Baltušis. Sakmė apie Juzą

Baltušis, Juozas. Sakmė apie Juzą: romanas/ J. Baltušis. – Vilnius: Vaga, 1981. – 275 p.

Sovietinis liaudiškumas

Šiandien supratau, kaip niekieno neverčiami, neturėdami jokių motyvų linkę kurtis iliuzijas – tiek gyvenimiškas, tiek literatūrines. Kam reikalingos tos iliuzijos? Saviapgaulei? Polinkis viską gražinti ir įprotis (neteisingai išugdytas nuo vaikystės) žvelgti į reiškinius empatiškai? Kodėl? Gal kiekviename reiškinyje stengiantis ieškoti ne tik pagrindinių spalvų – ir atspalvių?

Ne kartą ir ne du girdėjau giriant „Sakmę apie Juzą“, na, apie ažiotažus vos išleidus (1979) turbūt neverta nė kalbėti – J. Baltušis buvo pasiekęs šlovės ir skaitytojų meilės piką. Ar tai geriausia jo knyga? Taip sako, nors kas žino, jei neskaityta. Kai neseniai radau dabartiniuose tinklalapiuose kelias panegirikas „Sakmei apie Juzą“, iliuzija, kad ir tarybiniais laikais buvo parašyta šedevrų, sustiprėjo. Na taip, nesitikėjau, kad bus, ko negali būti: moralinės, idėjinės kolizijos, bet kažkaip, kvaiša nelaiminga, bent jau buvau įsitikinusi, kad J. Baltušis tuo laiku buvo pakankamai žymus ir užsidėjęs sov. pliusų ir galėjo parašyti ideologiškai neutralų romaną. Neutralų. Na, liaudišką. Kiek galėjo būti laisvas, nežinau, turbūt nelabai, bet egzistuoja ne tik cenzūros klausimas – įsitikinimų, gal jis ir tikėjo tuo, ką rašo.

Taigi „Sakmė apie Juzą“ – ne Toro „Voldenas“, apie kurį pradėjusi skaityti kartais mintydavau, vis dėlto buvau linkusi įžvelgti egzistencinę žmogaus gyvenimo prasmę atskirtyje, gamtos ritmu, iš savo rankų, kūnu ir siela susilydžius su darbais, saulės tekėjimu, nusileidimu, metų laikų kaita. Vienu metu gvoštelėjo – o visai kaip „Mirusios sielos“ – Juza kaupia maisto produktus, kabina mėsos gabalus, džiovina sūrius, sūdo sviestą… aišku, tik be gogoliškos ironijos, ką žinau, gal J. Baltušis apskritai jumoro neturėjo.

Skaityti toliau

K. Sabaliauskaitė. Petro imperatorė

Sabaliauskaitė, Kristina. Petro imperatorė: istorinis romanas/ K. Sabaliauskaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – 333 p.

Moters išlikimo strategijos

Naujas ypač populiarios lietuvių rašytojos dviprasmišku pavadinimu romanas „Petro imperatorė“ turbūt skaitomas ir tų, kurie nieko neskaito. Ir gali susipykti net artimieji, jei vienas sakys šiaip sau, o kitas – šedevras, panašiai kaip politikoje. Kažkaip vidurio arba logikos kalbant šia tema niekas nenori pripažinti. Sėkmės fenomenas? Reklama? – reklamuojama daug kas, bet nebūtinai tampa visuotinai geidaujama; aktualios temos? – kad ne, senovė, praeitis, atrodo, kam tai gali būti dvidešimt pirmame amžiuje įdomu; lengvas, visiems priimtinas rašymas? – irgi ne: pastraipos ilgos, sakiniai, tiesa, trumpesni negu ankstesniuose kūriniuose, bet koks skirtumas, ar sintaksėje vartojami kableliai, taškai, kabliataškiai, vis tiek mintys ritmiškai kaip upė banguotai teka atrodo be pradžios ir pabaigos – vientisa srove. Ir įtraukia… niekaip nenuneigsi, kad ta srovė panardina ir, užvertus knygą, jautiesi savotiškai apsvaigus.

Skaityti toliau

A. Ruseckaitė. Padai pilni vinių

Ruseckaitė, Aldona. Padai pilni vinių: romanas apie Salomėją Nėrį/ A. Ruseckaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 278 p.

Tik situacija padeda save pažinti

Daug metų, kaip muziejininkė, buvau gan kategoriška Salomėjos advokatė, dabar supratau, jog kai kuriais atvejais buvau neteisi. Vienąkart visai ne literatūros žmogus manęs paklausė, kodėl jūs norite atimti iš S. Nėries pažiūras, įsitikinimus, ar jai reikia jūsų beatodairiškos gynybos, kad ji viską padarė per prievartą? p. 277

„Padai pilni vinių“ – taiklus pavadinimas, ne tik atspindintis skausmingą ir prieštaringą poetės likimą, bet ir įžvalgiai pasinaudota detale iš tikro S. Nėries gyvenimo: ligoninėje duoda valdiškas šlepetes, kurių padai, kaip atrodo Salomėjai, pilni skausmą keliančių vinių.

Skaityti toliau

L. S. Černiauskaitė. Šulinys

Moterų ir šulinių gelmė

Černiauskaitė, Laura Sintija. Šulinys: mažasis romanas/ L. S. Černiauskaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 191 p.

Skaitant „Šulinį“ aplinkui besisukinėjantis pradinukas paklausė: apie kokį šulinį skaitai? Kookį? Šulinys ir yra šulinys. Tas, kur gatvėj su dangčiu? Kanalizacijos? Aha, makteli galva. O kokie dar būna, jau dabar jis stebisi.

Iš tikrųjų kokias asociacijas gali sukelti pavadinimas „Šulinys“? Pirmiausia su praeitimi, kur šulinio vanduo ir gaivina, ir netgi apibrėžia sodybos vertę: namai be vandens menkos vertės; su šių dienų suvargusiu, skurdo ir kažkokio kažko iškamuotu kaimu, kur šuliniais naudojasi neturintys pinigų nei vandentiekiui, nei juolab gręžiniui; miesto vaikams – kanalizacijos šuliniai su metaliniais dangčiais; būsimoms kartoms turbūt šis žodis jau nereikš to, kas buvo įprasta, nes jei nematęs daikto ar reiškinio, vargu ar sieji ir kalboje egzistavusią reikšmę. Taip, šulinys kelia ne tik gyvybines išlikimo asociacijas, tai pavojaus, paslapties ir ypatingo atsargumo reikalaujantis įrenginys: jei kas įkrito į šulinį ar ištiko nelaimė kasant, valant – lemtis tojo skamba baugiai; turbūt ne vieną kaime augusį vaiką, norėdami apsaugoti, suaugę gąsdino laumėmis, raganomis ir visokiomis kitokiomis gelmėje tūnančiomis pabaisomis.

Manau, kad ir L. S. Černiauskaitės „Šulinį“ skirtingų kartų atstovai perskaitys skirtingai.

Skaityti toliau

G. Grušaitė. Stasys Šaltoka: vieneri metai

Grušaitė, Gabija. Stasys Šaltoka: vieneri metai: romanas/ G. Grušaitė. – Vilnius: Lapas, 2018. – 297 p.

Nerimas sėlina tyliai. Po truputį. Žinai, jog kažkas daugiau uždirba, šių metų biudžetai dar nepatvirtinti, po truputį sensti, jog šiek tiek sukrito paakiai ir nebesi tas vunderkindas paauglys, koks buvai vos prieš kelerius metus. Viskas slysta, reik kažko naujo. Visada reikia naujo. Dar ir dar. Niekada neužtenka. p. 13

Gromuliuoju „Stasį Šaltoka“ nežinia kurį laiką nuo perskaitymo, veik ir antrą kartą peršokau, bevartaliodama ir bandydama išlaužti kažką tookio, atkapstyti giluminius klodus: juk žmonės bėga nuo savęs, ieško savęs, negi tik sėdi restoranuose, ryja įmantrius patiekalus, geria ir gėrisi vienas kito drabužiais, gražiais kūnais ir dairosi ką įmesti į fb ar ig. Tai tokia šių laikų trisdešimtmečių, sėkmę pasiekusių, karta? Netikiu. Niekas neįdomu, nieko nematau, tik tūnau pinigų sukurtoje kapsulėje ir mėtau ciniškus pastebėjimus. „Atrodau žaviai, bet truputį panda“ p. 20. Aleksas bėga iš Peterburgo suvokęs per draugo mirtį ir savo mirtingumą. Patyręs ir postsovietinį skurdą, išgyvenęs komplikacijas mokydamasis Londone Stasys Šaltoka sėkmingai įsitvirtina Niujorke. Pachmielnas bando save įtikinti, kad jis – sėkmės žmogus, vardija, kas tą jo laimės pojūtį turėtų atspindėti: pirmiausia, žinoma, pinigai. „Nedaug. Pakankamai, kad nesijaudinčiau, jog ryt poryt ištuštės sąskaitos“ p. 29; antra, daugybė draugų, pažįstamų, sekėjų ir gerbėjų (aišku, ig), regis, apie vienatvę negali būti nė minties. Trečia, puiki išvaizda; ketvirta, jau parašęs vieną romaną.

Skaityti toliau

G. Radvilavičiūtė. Tekstų persekiojimas

Radvilavičiūtė, Giedra. Tekstų persekiojimas: esė apie rašytojus ir žmones/ G. Radvilavičiūtė. – Vilnius: Apostrofa, 2018. – 233 p.

Yra pavardės, kurios asocijuojasi su intelektu, originaliu požiūriu, juoduoju ar kokiu ten humoru – vnžo, svoriu. Netikėtumais ir naujų dimensijų atvėrimais ne tik literatūroje ar apskritai mene, bet ir vartotojo sąmonėje, ne, greičiau pasąmonėje. Būtent tokie lūkesčiai ištinka pamačius G. Radvilavičiūtės tekstą, o naują knygą – veik ekstazė. Kokie gi tie lūkesčiai? Patirsiu nepatirtą, čia kaip naujos meilės ilgintis – nu dabar tai jau bus; praleisiu skaitydama (ir ilgai po to) puikiai laiką ir, gal ir labai naivu, tikrai tikiuosiu: gausiu iš tekstų nė kiek ne mažiau negu iš gyvenimo. To gyvenimo, kurį regėjau ir vis dar regiu iliuzijose, arba kai ilgai vaikščioju, vis vaikščioju ratais ratais ir staiga – galimybė patekti į patį epicentrą. Och, praregėti.

Skaityti toliau

T. Lazersonaitė. Tamaros dienoraštis

Lazersonaitė, Tamara. Tamaros dienoraštis/T. Lazersonaitė. – Vilnius: Vaga, 1997. – 135 p.

Yra knygos, užrašai, kurie svarbūs kaip simboliai ir daro įspūdį ne literatūriškumu, intelektualinėmis mintimis ar savitu vaizdumu, atvirkščiai – paprastumu ir grynumu. Kasdienis žodis gyvenant lemtingu istoriniu laiku suskamba stipriau ir emocingiau. Nes jis byloja tragiško laikmečio dvasią ir tikrumą. Nutrina atstumus tarp šiandien ir tada.

Tamara – šešiolikmetė Kauno žydaitė, gyvenusi su šeima: tėvu, motina ir broliu Vitu Vilijampolės gete. Kaip pati autorė sako pirmosiomis karo dienomis jos tėtis, žinomas Lietuvoje psichologas ir psichiatras, VDU docentas, dviem metais vyresniam broliui Viktorui pasakė: „Rašyk dienoraštį. Gyvename istoriniu laiku.“ Rašė ir brolis, ir Tamara, o bėgdami iš geto, sudėję į metalinę dėžę, sąsiuvinius užkasė geto teritorijoje. Karui pasibaigus sunku buvo rasti tą vietą, kadangi nebeliko nei namelio, kuriame gyveno, nei kitų ženklų. Vis dėlto broliui pavyko, tik Tamaros pirmoji užrašų dalis – nuo perkėlimo į getą iki 1942 m. rugsėjo mėnesio – buvo dingusi. Liko antroji dalis – nuo 1942 m. rugsėjo 13 d. iki 1944 m. balandžio 7 d. Rašytas dienoraštis lietuviškai, nes ir augo, ir mokėsi Tamara lietuviškoje aplinkoje.

Skaityti toliau

M. Zingeris. Aš sėdėjau Stalinui ant kelių

Zingeris, Markas. Aš sėdėjau Stalinui ant kelių: romanas/ M. Zingeris. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 421 p.

Och, ta gimtoji literatūra: besivaikydami madų, rekomendacijų ir pasaulinių tendencijų tiesiog prašokame savus. Ypač vyresnės kartos rašytojus. Ant knygos viršelio skaitau: rašytojas, poetas, dramaturgas, vertėjas Markas Zingeris – trijų poezijos rinkinių, apsakymų rinktinės, pjesės ir keturių romanų autorius, už kūrybą ne kartą apdovanotas literatūrinėmis premijomis. Taigi, lyg ir solidus kraitis, bet kad nieko nežinau. Ne, vis dėlto vieną apsakymą „Troleibusų istorijose“ skaičiau – „Iliuzioną“. Ir įsidėmėjau kaip labai nebūdingą tai knygai – specifiniu humoru, nepikta ironija ir atida detalei. Kitoks, visai kitoks lietuviško apsakymo kontekste. Ir atmintyje įstrigęs „Iliuzionas“ iš dalies lėmė, kad bibliotekoje nusičiupau pastarąjį M. Zingerio romaną. Plius intriguojantis pavadinimas. Ir, aišku, dar labiau intriguojanti pradžia: istorijos, laiko ir žmogiškųjų faktorių viražai, trys laiškai: Stalinui, Hitleriui ir Markui, visi trys – taiklūs, šiek tiek juokingi ir liūdnoki, bet informatyvūs istoriškai ir būties atsiskleidimo prasme.

Protagonistas miuziklų vertėjas Jaša Bliuminas, atsidūręs akistatoje su mirtimi, perverčia visą gyvenimą, ponarkozinėje būsenoje iš dabarties pozicijos peržiūrėdamas senus kalendorius ir juose įsispaudusius laiko ženklus, lemtingus savo šeimos ir istorijos įvykius, kartais kaip filme tik prasukant vaizdinius epizodus, bet skaudžius ar įsimintinus nutikimus reflektuodamas ir dar kartą pasinerdamas į praeities išgyvenimus, savotiškai juos ir vertindamas.

Skaityti toliau

R. Šerelytė. Raganos širdis

Šerelytė, Renata. Raganos širdis: paslaptingoji Barboros Radvilaitės ir jos patikėtinės Magdalenos istorija: romanas/ R. Šerelytė. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 220 p.

Pamačius knygą apie kokią nors žymią istorinę asmenybę norom nenorom suklūsti – ir vėl: ką gi naujo atrado ar sugalvojo, kas dar nepasakyta? Fiction literatūros galimybės neišsemiamos: kiekvienas autorius tą patį dalyką gali interpretuoti savaip, arba pasirinkti mažiau ar visai neapšviestus gyvenimo ruožus. Taip U. Radzevičiūtės „Mėlynas kraujas“ nukelia į išsivadėjusios riterių galybės ir ambicijų laikus, kur, atrodo, nieko įdomaus nė su žiburiu neatrasi. Bet talentas ir originalus žvilgsnis į istorijos eigą ir filosofiją geba paversti net nykius laikus ir pilkas asmenybes ypatingos smalsos objektais. Ir skaitydama R. Šerelytės Barboros variaciją, dažnai pagalvodavau, o ką šioje, vis dėlto reikia pripažinti nuvalkiotoje ir jau pavirtusioje vos ne banalybe, meilės legendoje būtų įžvelgusi U. Radzevičiūtė? Net neabejoju, kažką netikėto ir savito. Ar negali nei vaikystė, nei ikižygimantinis Radvilaitės gyvenimas, paskrebentas rašytojo plunksnos, tapti įspūdingu ir vertu dėmesio? O gal visai kas kita iš to laiko ir įvykių?

Skaityti toliau