I. Pukelytė. Panelės iš Laisvės alėjos

Pukelytė, Ina. Panelės iš Laisvės alėjos: romanas/ I. Pukelytė. – Vilnius: Tyto alba, 2020. – 231 p.

Suplokštinta istorija

Galima sakyti, akimirksniu perskaityta knyga. Jau pavadinimas žada nukelti į nostalgišką praeities Kauno laikotarpį. Į Laisvės alėjos kultūrinę ir bohemišką klestėjimo atmosferą (pasakojimas pradedamas 1932 metais) su Konrado kavine, Versaliu, Metropoliu, kino teatru (ais?), skrybėlėtomis ir lapėmis pečius apsigaubusiomis poniomis, lygiai tokiomis kaip knygos viršelis siūlo – ką daugiau tikiesi sutikti smetoninį (pasirodo, ne vien) Kauną vaizduojančiame kūrinyje? Numanymą: kas bebūtų pasakojama, bus nuspėjama. Kodėl taip pesimistiškai? Tiesiog dabar madinga iliustruoti istoriją, („Remontas“, „Lizos butas“…) o ne bandyti kurti asmenybes ar per veikėjus atskleisti erdvėlaikio ypatumus. Atvirkščiai: daug detalių, daug stengimosi atkurti buities, aprangos, dar kažkieno smulkmenas – gal ir ne smulkmenas – panaudojant žmogiškąsias figūras kaip pakabas toms detalėms užkarti. Nuspėjama, nes istorija, bent jau lakoniškai nusėdusi atmintyje ir, aišku, gali stebinti naujai švystelėjusiais atspalviais, bet, vargu, ar nustebins baigtimis. Ne kaip atskirų žmonių gyvenimai. Kaip sakoma, kiekvieno – atskiras pasaulis. Bėda, kad iliustruojant veikėjais istoriją, ieškoma ne unikalių ar kad ir įprastų, bet savitai pasakojamų išgyvenimų,o stengiamasi pritapti prie istorijos stereotipų. Na, panašiai, kaip lape pečius dengianti panelė.

Skaityti toliau

S. Dirsytė. Fata Morgana

Dirsytė, Sonata. Fata Morgana: istorinis romanas/ S. Dirsytė. – Vilnius: Alma littera, 2020. – 176 p.

Tolstančios praeities mistika

Maloniai susiskaičiusi lietuvių klasiką primenanti knyga. Jeigu būtų užsienio romanas, turbūt pavadintume magiškojo realizmo, šiuo atveju įvardijamas kaip istorinis. Legendos persipina su protėvių atsiminimais, tikrovė su prietarais ir antgamtiškojo pasaulio elementais.

Skaityti toliau

J. Prins. Olandiško sūrio skonis

Prins, Jurate. Olandiško sūrio skonis: biografinis romanas/ J. Prins. – Marijampolė: Piko valanda, 2019. – 300 p.

Biografinio romano spąstai

Kaip autorė žiūrėdama į žmones gatvėje pastebi: kiekvienas vaikštantis – biografinis romanas. Ar kiekvieno žmogaus gyvenimą galima paversti literatūriniu tekstu? O dar įdomiu, intriguojančiu?

Skaityti toliau

A. Kavaliauskaitė. Kūnai

Kavaliauskaitė, Akvilė. Kūnai: novelės/ A. Kavaliauskaitė. – Vilnius: Balto, 2020. – 157 p.

Įlįsti į svetimą galvą

Savita autorė. Ir tai džiugina. Maksimaliai supaprastinta kalba, nerasi skambių metaforų ar būdvardžių kaskadų, regis, natūraliai, be pastangų magiški siurrealistiniai pasakojimai apie kasdienybės peripetijas. Pirmiausia, žmonių santykius. Susvetimėjimą. Tikrus ir apsimestinius būvius. Kas jis/ ji yra? Rodomoji ir numanomoji pusės. Kūnai. Ir jų slėpiniai.

Skaityti toliau

J. Tumasonytė. Remontas

Tumasonytė, Jurga. Remontas: romanas/ J. Tumasonytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 239 p.

Laikmečio fiksacija

Perskaičius lietuvių autorių knygą, keista, bet reikia gerokai pagalvoti, ką apie ją pasakyti. Nors, atrodo, turėtų būti atvirkščiai – juk savos aktualijos, erdvė, tradicijos ir kultūrinė terpė. Natūralus, be tarpininko – vertėjo – perduotas žodis.

Skaityti toliau

U. Radzevičiūtė. Grožio ir blogio biblioteka

Radzevičiūtė, Undinė. Grožio ir blogio biblioteka/ U. Radzevičiūtė: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – p. 198

Tamsioji žmogaus ir istorijos pusė

Viena iš „Baden Badeno“ istorijų „Valteris Šulcas“ išplėtota, įvedant gerai žinomus faktus, asmenis, istoriškai atsigręžiant į dvidešimto a. Vokietijoje vykstančius pasikeitimus, tiksliau sakant, makabriškąją visuomenės ir atskirų individų elgesio pusę.

Skaityti toliau

J. Tumasonytė. Undinės

Tumasonytė, Jurga. Undinės: apsakymai/ J. Tumasonytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 190 p.

Depresiškoji būtis

Nesitikėjau, kad taip gerai skaitysis. Na, gulėjo gulėjo knyga, ai, reikia ir lietuvių. Kažkaip taip.

O kai įknibau, nuo keturių istorijų negalėjau atsitraukti. Kodėl? Klausiu savęs, bandau sudėlioti kas kaip, bet konkrečiai įvardinti nesiseka. Gal tiesiog buvo įdomu. Paprasta ir nepaprasta tuo pačiu. Išgrynintas kalbėjimas: būdvardį rasti veik misija neįmanoma, palyginimai dažnai kulinarinio pobūdžio, originalūs ir neįprasti: jos balsas priminė saldžią, minkštą varškę p. 36; marmelado spalva dažytų grindų p. 102; paneles, lėtai, tarsi iškilūs pyragaičiai, praplaukiančias bulvaru. p. 118; ant šokolado spalvos suolo p.120

Skaityti toliau

J. Baltušis. Sakmė apie Juzą

Baltušis, Juozas. Sakmė apie Juzą: romanas/ J. Baltušis. – Vilnius: Vaga, 1981. – 275 p.

Sovietinis liaudiškumas

Šiandien supratau, kaip niekieno neverčiami, neturėdami jokių motyvų linkę kurtis iliuzijas – tiek gyvenimiškas, tiek literatūrines. Kam reikalingos tos iliuzijos? Saviapgaulei? Polinkis viską gražinti ir įprotis (neteisingai išugdytas nuo vaikystės) žvelgti į reiškinius empatiškai? Kodėl? Gal kiekviename reiškinyje stengiantis ieškoti ne tik pagrindinių spalvų – ir atspalvių? Skaityti toliau

K. Sabaliauskaitė. Petro imperatorė

Sabaliauskaitė, Kristina. Petro imperatorė: istorinis romanas/ K. Sabaliauskaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – 333 p.

Moters išlikimo strategijos

Naujas ypač populiarios lietuvių rašytojos dviprasmišku pavadinimu romanas „Petro imperatorė“ turbūt skaitomas ir tų, kurie nieko neskaito. Ir gali susipykti net artimieji, jei vienas sakys šiaip sau, o kitas – šedevras, panašiai kaip politikoje. Kažkaip vidurio arba logikos kalbant šia tema niekas nenori pripažinti. Sėkmės fenomenas? Reklama? – reklamuojama daug kas, bet nebūtinai tampa visuotinai geidaujama; aktualios temos? – kad ne, senovė, praeitis, atrodo, kam tai gali būti dvidešimt pirmame amžiuje įdomu; lengvas, visiems priimtinas rašymas? – irgi ne: pastraipos ilgos, sakiniai, tiesa, trumpesni negu ankstesniuose kūriniuose, bet koks skirtumas, ar sintaksėje vartojami kableliai, taškai, kabliataškiai, vis tiek mintys ritmiškai kaip upė banguotai teka atrodo be pradžios ir pabaigos – vientisa srove. Ir įtraukia… niekaip nenuneigsi, kad ta srovė panardina ir, užvertus knygą, jautiesi savotiškai apsvaigus.

Skaityti toliau

A. Ruseckaitė. Padai pilni vinių

Ruseckaitė, Aldona. Padai pilni vinių: romanas apie Salomėją Nėrį/ A. Ruseckaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 278 p.

Tik situacija padeda save pažinti

Daug metų, kaip muziejininkė, buvau gan kategoriška Salomėjos advokatė, dabar supratau, jog kai kuriais atvejais buvau neteisi. Vienąkart visai ne literatūros žmogus manęs paklausė, kodėl jūs norite atimti iš S. Nėries pažiūras, įsitikinimus, ar jai reikia jūsų beatodairiškos gynybos, kad ji viską padarė per prievartą? p. 277

„Padai pilni vinių“ – taiklus pavadinimas, ne tik atspindintis skausmingą ir prieštaringą poetės likimą, bet ir įžvalgiai pasinaudota detale iš tikro S. Nėries gyvenimo: ligoninėje duoda valdiškas šlepetes, kurių padai, kaip atrodo Salomėjai, pilni skausmą keliančių vinių.

Skaityti toliau

L. S. Černiauskaitė. Šulinys

Moterų ir šulinių gelmė

Černiauskaitė, Laura Sintija. Šulinys: mažasis romanas/ L. S. Černiauskaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 191 p.

Skaitant „Šulinį“ aplinkui besisukinėjantis pradinukas paklausė: apie kokį šulinį skaitai? Kookį? Šulinys ir yra šulinys. Tas, kur gatvėj su dangčiu? Kanalizacijos? Aha, makteli galva. O kokie dar būna, jau dabar jis stebisi.

Iš tikrųjų kokias asociacijas gali sukelti pavadinimas „Šulinys“? Pirmiausia su praeitimi, kur šulinio vanduo ir gaivina, ir netgi apibrėžia sodybos vertę: namai be vandens menkos vertės; su šių dienų suvargusiu, skurdo ir kažkokio kažko iškamuotu kaimu, kur šuliniais naudojasi neturintys pinigų nei vandentiekiui, nei juolab gręžiniui; miesto vaikams – kanalizacijos šuliniai su metaliniais dangčiais; būsimoms kartoms turbūt šis žodis jau nereikš to, kas buvo įprasta, nes jei nematęs daikto ar reiškinio, vargu ar sieji ir kalboje egzistavusią reikšmę. Taip, šulinys kelia ne tik gyvybines išlikimo asociacijas, tai pavojaus, paslapties ir ypatingo atsargumo reikalaujantis įrenginys: jei kas įkrito į šulinį ar ištiko nelaimė kasant, valant – lemtis tojo skamba baugiai; turbūt ne vieną kaime augusį vaiką, norėdami apsaugoti, suaugę gąsdino laumėmis, raganomis ir visokiomis kitokiomis gelmėje tūnančiomis pabaisomis.

Manau, kad ir L. S. Černiauskaitės „Šulinį“ skirtingų kartų atstovai perskaitys skirtingai.

Skaityti toliau

G. Grušaitė. Stasys Šaltoka: vieneri metai

Grušaitė, Gabija. Stasys Šaltoka: vieneri metai: romanas/ G. Grušaitė. – Vilnius: Lapas, 2018. – 297 p.

Nerimas sėlina tyliai. Po truputį. Žinai, jog kažkas daugiau uždirba, šių metų biudžetai dar nepatvirtinti, po truputį sensti, jog šiek tiek sukrito paakiai ir nebesi tas vunderkindas paauglys, koks buvai vos prieš kelerius metus. Viskas slysta, reik kažko naujo. Visada reikia naujo. Dar ir dar. Niekada neužtenka. p. 13

Gromuliuoju „Stasį Šaltoka“ nežinia kurį laiką nuo perskaitymo, veik ir antrą kartą peršokau, bevartaliodama ir bandydama išlaužti kažką tookio, atkapstyti giluminius klodus: juk žmonės bėga nuo savęs, ieško savęs, negi tik sėdi restoranuose, ryja įmantrius patiekalus, geria ir gėrisi vienas kito drabužiais, gražiais kūnais ir dairosi ką įmesti į fb ar ig. Tai tokia šių laikų trisdešimtmečių, sėkmę pasiekusių, karta? Netikiu. Niekas neįdomu, nieko nematau, tik tūnau pinigų sukurtoje kapsulėje ir mėtau ciniškus pastebėjimus. „Atrodau žaviai, bet truputį panda“ p. 20. Aleksas bėga iš Peterburgo suvokęs per draugo mirtį ir savo mirtingumą. Patyręs ir postsovietinį skurdą, išgyvenęs komplikacijas mokydamasis Londone Stasys Šaltoka sėkmingai įsitvirtina Niujorke. Pachmielnas bando save įtikinti, kad jis – sėkmės žmogus, vardija, kas tą jo laimės pojūtį turėtų atspindėti: pirmiausia, žinoma, pinigai. „Nedaug. Pakankamai, kad nesijaudinčiau, jog ryt poryt ištuštės sąskaitos“ p. 29; antra, daugybė draugų, pažįstamų, sekėjų ir gerbėjų (aišku, ig), regis, apie vienatvę negali būti nė minties. Trečia, puiki išvaizda; ketvirta, jau parašęs vieną romaną.

Skaityti toliau

G. Radvilavičiūtė. Tekstų persekiojimas

Radvilavičiūtė, Giedra. Tekstų persekiojimas: esė apie rašytojus ir žmones/ G. Radvilavičiūtė. – Vilnius: Apostrofa, 2018. – 233 p.

Yra pavardės, kurios asocijuojasi su intelektu, originaliu požiūriu, juoduoju ar kokiu ten humoru – vnžo, svoriu. Netikėtumais ir naujų dimensijų atvėrimais ne tik literatūroje ar apskritai mene, bet ir vartotojo sąmonėje, ne, greičiau pasąmonėje. Būtent tokie lūkesčiai ištinka pamačius G. Radvilavičiūtės tekstą, o naują knygą – veik ekstazė. Kokie gi tie lūkesčiai? Patirsiu nepatirtą, čia kaip naujos meilės ilgintis – nu dabar tai jau bus; praleisiu skaitydama (ir ilgai po to) puikiai laiką ir, gal ir labai naivu, tikrai tikiuosiu: gausiu iš tekstų nė kiek ne mažiau negu iš gyvenimo. To gyvenimo, kurį regėjau ir vis dar regiu iliuzijose, arba kai ilgai vaikščioju, vis vaikščioju ratais ratais ir staiga – galimybė patekti į patį epicentrą. Och, praregėti.

Skaityti toliau

T. Lazersonaitė. Tamaros dienoraštis

Lazersonaitė, Tamara. Tamaros dienoraštis/T. Lazersonaitė. – Vilnius: Vaga, 1997. – 135 p.

Yra knygos, užrašai, kurie svarbūs kaip simboliai ir daro įspūdį ne literatūriškumu, intelektualinėmis mintimis ar savitu vaizdumu, atvirkščiai – paprastumu ir grynumu. Kasdienis žodis gyvenant lemtingu istoriniu laiku suskamba stipriau ir emocingiau. Nes jis byloja tragiško laikmečio dvasią ir tikrumą. Nutrina atstumus tarp šiandien ir tada. Skaityti toliau

M. Zingeris. Aš sėdėjau Stalinui ant kelių

Zingeris, Markas. Aš sėdėjau Stalinui ant kelių: romanas/ M. Zingeris. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 421 p.

Och, ta gimtoji literatūra: besivaikydami madų, rekomendacijų ir pasaulinių tendencijų tiesiog prašokame savus. Ypač vyresnės kartos rašytojus. Ant knygos viršelio skaitau: rašytojas, poetas, dramaturgas, vertėjas Markas Zingeris – trijų poezijos rinkinių, apsakymų rinktinės, pjesės ir keturių romanų autorius, už kūrybą ne kartą apdovanotas literatūrinėmis premijomis. Taigi, lyg ir solidus kraitis, bet kad nieko nežinau. Ne, vis dėlto vieną apsakymą „Troleibusų istorijose“ skaičiau – „Iliuzioną“. Ir įsidėmėjau kaip labai nebūdingą tai knygai – specifiniu humoru, nepikta ironija ir atida detalei. Kitoks, visai kitoks lietuviško apsakymo kontekste. Ir atmintyje įstrigęs „Iliuzionas“ iš dalies lėmė, kad bibliotekoje nusičiupau pastarąjį M. Zingerio romaną. Plius intriguojantis pavadinimas. Ir, aišku, dar labiau intriguojanti pradžia: istorijos, laiko ir žmogiškųjų faktorių viražai, trys laiškai: Stalinui, Hitleriui ir Markui, visi trys – taiklūs, šiek tiek juokingi ir liūdnoki, bet informatyvūs istoriškai ir būties atsiskleidimo prasme. Skaityti toliau

R. Šerelytė. Raganos širdis

Šerelytė, Renata. Raganos širdis: paslaptingoji Barboros Radvilaitės ir jos patikėtinės Magdalenos istorija: romanas/ R. Šerelytė. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 220 p.

Pamačius knygą apie kokią nors žymią istorinę asmenybę norom nenorom suklūsti – ir vėl: ką gi naujo atrado ar sugalvojo, kas dar nepasakyta? Fiction literatūros galimybės neišsemiamos: kiekvienas autorius tą patį dalyką gali interpretuoti savaip, arba pasirinkti mažiau ar visai neapšviestus gyvenimo ruožus. Taip U. Radzevičiūtės „Mėlynas kraujas“ nukelia į išsivadėjusios riterių galybės ir ambicijų laikus, kur, atrodo, nieko įdomaus nė su žiburiu neatrasi. Bet talentas ir originalus žvilgsnis į istorijos eigą ir filosofiją geba paversti net nykius laikus ir pilkas asmenybes ypatingos smalsos objektais. Ir skaitydama R. Šerelytės Barboros variaciją, dažnai pagalvodavau, o ką šioje, vis dėlto reikia pripažinti nuvalkiotoje ir jau pavirtusioje vos ne banalybe, meilės legendoje būtų įžvelgusi U. Radzevičiūtė? Net neabejoju, kažką netikėto ir savito. Ar negali nei vaikystė, nei ikižygimantinis Radvilaitės gyvenimas, paskrebentas rašytojo plunksnos, tapti įspūdingu ir vertu dėmesio? O gal visai kas kita iš to laiko ir įvykių?

Skaityti toliau

Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis

Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis: 1948 m. birželio 23 d. – 1948 m. birželio 6 d. – Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2002. – 188 p.

Istorijos kataklizmuose išlikę dienoraščiai įgauna ypatingos vertės: jie mistišką ir įvairiomis nuomonėmis apraizgytą laiką paverčia realiu, priartina prie šios dienos ir tarsi atveria visa ko šerdį. Tai knyga, kurią rekomenduoju kiekvienam. Ir ne tiek istoriniam pažinimui praplėsti, kiek pajusti – ne tik pažinti – emociškai išgyventi partizaninio laiko dramatizmą, juolab, kad rašantysis, rodos, pralenkęs savąjį laiką: ne tik puikiai orientuojasi tuometėje politinėje situacijoje, ją analizuoja ir taikliai vertina, bet ir gyvena į ateitį. Pasirinkimo nėra: mirtis arba laisvė. Jeigu visi kovotojai žus (o žūstančių kiekvieną dieną daugėja), turi likti apie partizanus prisiminimai kaip apie pavyzdį – kovotojo, patrioto, moraliai stipraus ir pasiaukojusio žmogaus. Jeigu neliks nei Tėvynės, nei besipriešinančių okupacijai – tai bent prisiminimai apie tuos, kurie kovojo, kurie bandė nepasiduoti. Na, išlupti iš konteksto tokie žodžiai galbūt skamba dirbtinai ir deklaratyviai, bet kai skaitai L. Baliukevičiaus–Dzūko dienoraštinius įrašus, įsivaizduoji jauną vyriškį palinkusį drėgname, beoriame sausakimšame bunkeryje virš sąsiuvinio ir bandančio rasti prasmę ir šviesą vis labiau beviltiškoje ir skaudžioje partizaninėje kovoje, rasti bent žodžius, kuriais ne paguostų ir įtikintų save, bet įvardintų – kas jis ir kam, matai idealistą ir patriotiškai mąstantį žmogų, o ne tuščią kalbėjimą aukštomis frazėmis.

Skaityti toliau

J.Žilinskas. Sarbintai

Žilinskas, Justinas. Sarbintai/ J. Žilinskas. – Naujas vardas, 2017. – 78 p.

Ne, tai – ne memuarai. Tai – liudijimai tai kartai, kuri jau augo mieste, bet dar turėjo kaimus. p. 4, sako autorius apie paprastus/nepaprastus pasakojimus, rodos, apie elementarius, bet tuo pačiu ir ypatingus kaimo ir vaikystės reliktus, nes: nebėra nei tos vaikystės, nei to kaimo. Negrįžtamai. Tai suteikia pasakojimams ne tik nostalgišką nuotaiką, bet ir laiko, o ir istorijos tėkmės savotišką fiktyvumą: yra/nebėra – tėkmės, kurioje prapuola ne vien daiktai, žmonės išeina amžinybėn, bet ir žodžiai prapuola, nes nebelieka ką jais vadinti, tie žodžiai, su kuriais užaugta ir įsismelkta į gyvenimą, tiesiog nebereikalingi, juos tenka versti kaip iš svetimos kalbos, nes kitos kartos žmonės jau supami kitų daiktų ir kitų žodžių skambesio. Autorius vadina daiktus taip, kaip įprasta jo kaime: tarmiškai ar prilipusia svetimybe, kaip vadino jo seneliai, žodžiais, kuriuos jis paveldėjo. Baleika, cimantas, sodžialka, ryzai, sarbintai, dalgė, kupetis, žaginiai, tekėlas, zacirka…

Skaityti toliau

A. Cicėnaitė. Tylos istorija

Cicėnaitė, Akvilina. Tylos istorija: 4 moterys, 4 kartos, 4 likimai/ A. Cicėnaitė. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 278 p.

Šimto metų laikotarpį apimanti šeimos istorija nuo dvidešimto amžiaus pradžios iki pabaigos, per žmonių likimus atspindinti ir istorinius kataklizmus: Pirmasis pasaulinis karas, Lietuvos nepriklausomos valstybės įkūrimas, Antrasis pasaulinis karas, socializmo suniveliuota buitis ir įpročiai, Sausio tryliktoji ir nepriklausomybės atgavimas. Sniegų kaimo gyventoja Elžbieta su mėlynąja suknele, sutikusi skirtingų – žalios ir rudos – akių vyriškį pradeda ne tik savo laimės, laukimo, susitaikymo, skausmo ir ištvermės kelionę, bet ir visos giminės, keturių kartų moterų liniją. Ji  kaip laivas plaukia per audras ir visokiu oru nuo rusiškai, lenkiškai kalbančios nuošalės į Vilnių, į naują šimtmetį, pasipildant vis nauja kiekvienos kartos atstove: dukra Veronika, anūke Teresa, proanūke Nika. Ir ne tik: didžiuliu pulku mirusių artimųjų, kaip senoji sako, jei už kiekvieną sukalbėti po poterį – užtruks visą dieną.

Skaityti toliau