L. Mytting. Seserų varpai

Mytting, Lars. Seserų varpai: romanas/ L. Mytting; iš norvegų k. vertė Viktorija Gercmanienė. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 392 p.

Restauruotų legendų gyvastis

Sodrus epinis, legendomis paremtas pasakojimas apie atšiaurią, devyniolikto a. pabaigos nuošalėje esančią Norvegijos vietą Butangeną, kur žiemą temperatūra nukrenta žemiau keturiasdešimt, o atšilus visur telkšo purvas ir pelkės. Vietiniai žmonės karta iš kartos gyvena iš savų ūkių, medžioklės, žvejybos, skursdami ir badaudami, gausiai gimdydami ir gausiai laidodami, nematę kitokio pasaulio, kas už fiordų ir kalnų, be kažkur esančios civilizacijos, miestų, technikos, madų, kultūros. Tiesa, vykusieji į gretimas vietoves, nebuvo sužavėti. Jų akiratis sutampa su tuo, kuris skleidžiasi pridėjus ranką prie akių ir žiūrint į tolius. Ir, aišku, į praeitį: šeimose karta iš kartos perima tas pačias žemes, ūkius, trobesius, o kas moka klausytis – ir pasakojimus apie protėvius, vietas, įvykius, jau neaišku, ar tikrai nutikusius, ar tai tik legendų aidai.

Kai kurie norėdavo nukeliauti kur nors kitur, bet tie, kurie jau buvo lankęsi kitur, galėjo papasakoti, kad žmonės visur užsiima tuo pačiu, galbūt šiek tiek kitaip, bet tas kitaip nėra kuo nors geresnis. Taigi keliaudamas nerasdavai nieko daugiau, tik nuovargį, o nuovargis buvo toks dalykas, kurį galėjai rasti ir namie, tarp giminių ir pažįstamų. p. 18

 

T. Renberg. Šarlotė Izabelė Hansen

Esamo laiko atradimas

Renberg, Tore. Šarlotė Izabelė Hansen: romanas/ T. Renberg; iš norvegų k. vertė Lina Baltrukonienė. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2012. – 286 p.

Dviplanis kūrinys: akademinio literatūrinio elito gyvenimo problemos ir realios kasdienės šeimos kaip pilnavertės egzistencijos būtinybė ir suderinamumas su mokslo pasauliu. Jeigu pirmasis sluoksnis – akademizmo kritika ir hermetika – bent jau man, gan įdomus, tai antrasis visiškai popsinis ir skirtas plačiajai, serialus mėgstančiai auditorijai, tiesą sakant, supaprastintas ar tiesiog neįstengta rašytojo skverbtis niuansuotai iki esmės ir psichologiškai sukurti pagrįstą ir įtikinamą protagonisto charakterį. Apskritai hiperbolizacija (perspaudimas?) ir ironija būdinga nuo pradžios iki pabaigos, veikėjai daugiau ar mažiau vaikiški ir juokingi, nors transliuojantys šiuolaikines idėjas ir besisukantys šiuolaikinių problemų sūkuriuose, o ir apkarstyti tuomečio laikmečio aktualijomis: princesės Dianos žūtis…

R. Jacobsen. Neregimieji

Kasdienybės išmintis atskirties erdvėje

Jacobsen, Roy. Neregimieji: romanas/ R. Jacobsen; iš norvegų k. vertė Nora Strikauskaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos l–kla, 2018. – 262 p.

„Neregimieji“ – dvidešimto a. pradžios atšiaurios ir itin atokios norvegų Bariojos salos gyventojų – vienos šeimos irgi Bariojos vardu – gyvenimo buitis, ištvermė ir diena iš dienos vykstanti tyli, bet atkakli kova dėl išlikimo.

R. Jacobsen šių metų Vilniaus knygų mugės svečias, populiarus, įvairių apdovovanojimų pelnęs rašytojas ne tik Norvegijoje, bet su pirmąja trilogijos dalimi „Neregimieji“ susilaukęs susidomėjimo ir kitose šalyse.

Net žmonės, kurie neturi patirčių, apie kokias rašau knygose, nesunkiai gali suprasti mano personažų lemtį, mintis, veiksmus. Taip, tai romanas apie vienatvę. Lygiai kaip tai yra romanas apie žmonių drąsą. Kaip ir tai yra romanas apie skirtingus žmonių tarpusavio ryšius, apie atsakomybę, skurdą. Ir, žinoma, tai knyga apie vaiką, kuris suvokia, koks yra gyveanimo grožis ir pavojai. Plačiau

K. O. Knausgard. Mano kova. Mirtis šeimoje

Knausgård, Karl Ove. Mano kova. Mirtis šeimoje: romanas/ K. O. Knausgard; iš norvegų k. vertė Justė Nepaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2018. – 410 p.

Aprašinėti pasaulinį bestselerį ne tik ne pyragai, bet tarsi bandymas peršokti ir per save, ir per savo individualų potyrį skaitant. Nes iš tikrųjų jau ir nebežinai, ką įtakojo visuotinė opinija, o ką nuoširdžiai pajutai ir manai apie kūrinį. Vos paėmus knygą faktiškai žinai apie ką ji ir tikiesi šokiravimo nežmonišku atvirumu, ko dar? – na, aišku, kad tai nebus pigu, bet, kai jau įkalta į galvą, kad dėl atvirumo rašytojas sugriovė santykius su artimiausiais žmonėmis, tarsi atkirto save nuo giminės, tai klausimas, koks gi tas atvirumas turi būti, kad įgytų destruktyvią jėgą, ne tik egzistuoja, o ir provokuoja nepagrįstus lūkesčius. Išgirtoje knygoje iš karto pradedi knisinėtis, ar taip jau čia viskas puiku, ar nerasi kuo piktintis ir ką atmesti kaip banalybę ar balastą, taigi net ir skaitymas, o ne pasisakymas apie perskaitytą, nuo pat pradžios gan nenuoširdus.

D. Solstad. Septynioliktas romanas

Solstad, Dag. Septynioliktas romanas/ D. Solstad; iš norvegų k. vertė Ugnius Mikučionis. – Vilnius: Homo liber, 2013. – 128 p.

„Vienuolikto romano, aštuonioliktos knygos“ personažas po dvidešimties metų dar labiau į vidinę būtį koncetruotame kūrinyje, nepasitenkinimo, paslapties ir savotiškos miglos rate užsidariusio, su nuopuoliu ir pralaimėjimu susitaikiusio žmogaus ne-gyvenimas. Trys metai kalėjime už dokumentų klastojimą, piktnaudžiavimą pašalpa ir sukčiavimą dėl draudimo (tikrąsias priežastis jam – kad ir kaip tardytojai, ir psichologai prisipažinimu pasipelnyti netiki – pavyksta nuslėpti (didįjį psichologinį socialinį projektą). Nors kalėjime ir nebuvo taip blogai, kaip gali atrodyti, sako Bjornas Hansenas. Jis sugebėjo visiškai izoliuotis ir gyventi tik su savimi: išlaikė neatsivėręs psichologų apklausinėjimams, atsisakė pasimatymų su atvykusiais jį aplankyti, netgi gebėjęs neatplėšti ir neperskaityti gautų laiškų, išskyrus sūnaus: sužinojęs, kad vedė, ilgai rašo ir išsiunčia jam ir marčiai sveikinimą. Bet sūnaus antrojo laiško neatplėšia ir… neišmeta. Jį išsineša iš kalėjimo ir nežinia kodėl saugo.

D. Solstad. Vienuoliktas romanas, aštuoniolikta knyga

Solstad, Dag. Vienuoliktas romanas, aštuoniolikta knyga/ Dag Solstad; iš norvegų kalbos vertė Ugnius Mikučionis. – Vilnius: Homo liber, 2011. – 160 p.

Žmogus, nuo jaunumės žavėjęsis literatūra, filosofija ir menais, profesiją pasirenka racionalesnę, susijusią su skaičiais ir, atrodo, neapsirikęs: išbrenda iš nuo vaikystės lydėjusio skurdo, sėkmingai kyla valdininko karjeros laiptais, vedęs, dviejų metų sūnelis. Viskas kaip pridera.

Kas slypi protagonisto Bjorno Hanseno sąmonėje ar pasąmonėje, kad jis pradeda griauti savo gyvenimą? Pats tai suvokdamas, bet negalėdamas susilaikyti.

Būtis niekada nedavė atsakymų į mano klausimus. <…> Įsivaizduokit sau, kad baigiu nugyventi gyvenimą, ir ne kieno kito, o savo paties gyvenimą, o nesu nė trupučio prisiartinęs prie to tako, kur mano giliausi poreikiai būtų pamatyti ir išgirsti. Man baisu, kad mirsiu tyloje, be žodžio lūpose, nes nėra ką pasakyti. p. 61

Maištas prieš rutiną? savęs nerealizaciją? psichikoje slypinti savidestrukcija?

K. Hamsunas. Badas

Hamsunas, Knutas. Badas. Panas. Viktorija/ K. Hamsunas; iš vok. k. vertė Vytautas Petrauskas. – Vilnius: Vaga, 1972. – 375 p.

„Badas“ nokautavo mane. Kad Hamsunas geras rašytojas, klasikas – ne naujiena, nors ir neskaitytas. Bet kad toks geras – tikrai nesitikėjau. O tik vertimas iš vokiečių kalbos. Štai kada atleidžiama ir neišbraukiama iš istorijos net politiškai prisidirbęs – genijus. Nors… Hamsunas buvo pasišventęs rašymui: vargdamas, badaudamas, valkataudamas, dirbdamas sunkiausius darbus dvylika metų diena iš dienos treniravosi rašydamas, stengdamasis atrasti savo stilių. Puikiai suprato, būdamas be išsilavinimo, kad ir kaip greitai orientavosi, viską pagaudavo ir perprasdavo, kad atkreiptų į save dėmesį, išsiskirtų iš visos plejados literatūrą išmanančių intelektualų, turi parašyti kažką tokio – ypatingo ir sukrečiančio.

I. S. Kolloen. Hamsunas. Svajotojas ir užkariautojas

Kolloen, Ingar Sletten. Hamsunas. Svajotojas ir užkariautojas/I. S. Kolloen; iš norvegų k. vertė Agnė Guigaitė. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2013. – 574 p.

Tai, be jokios abejonės, viena labiausiai kontraversiškų asmenybių pasaulinėje literatūroje – ilgai gyvenęs, patyręs ir skurdą, ir turto galią, daug sukūręs, pelnęs neįtikėtiną literatūrinę šlovę visame pasaulyje, Nobelio premiją 1920 m. už romaną „Žemės syvai“ ir … politinę nešlovę, bet išlikęs stipriu, kovojančiu už savo pažiūras iki pat mirties.

Išdavystė. Žmogaus, įžymaus žmogaus pasirinkimas ir pozicija istorinių kataklizmų metu. Švarūs ir neklystantys –pasididžiavimas ateitiems kartoms, o dėl vienokių ar kitokių priežasčių tapę tėvynės išdavikais: dėl pinigų, garbės, kūrybos, baimės, noro prisitaikyti, apsaugoti saviškius nuo teroro, tremties ar persekiojimų – galvos skausmas ne tik jų artimiesiems, bet, jeigu sukūrę vertingų kūrinių, dėl vietos šalies kultūroje. Ar minėti, švęsti tokių asmenų jubiliejus? Ar įtraukti genialų politinio nusikaltėlio kūrinį į mokyklos programą? Čia saviškių galėtume nemažas rikes sudaryti: S. Nėris, P. Cvirka, K. Kubilinskas iš rašytojų, bent jau dažniausiai linksniuojami, tapę raudonais, buvo tokių, aišku, kurie puolė į fašistinį glėbį, bet kažkaip – kalbame daugiausia apie tuos, nuo kurių labiausiai nukentėję? Žinomiausi? – neateina niekas į galvą.

K. Hamsun. Užžėlusiais takais

Hamsun, Knut. Užžėlusiais takais: romanas/ K. Hamsun; iš norvegų k. vertė Žilvinas Skačkauskas. – Kaunas: Tyrai, 2001. – 175 p.

Paskutinioji žymiojo norvego K. Hamsuno (1859 – 1952) knyga. Pradėta rašyti jau po arešto 1945-ais, baigta 1948 metais, paskelbus teismo nuosprendį.

Pats pirmas sakinys Dabar yra 1943 metai – be jokios abejonės klaidingas, nes toliau kalbama apie įvykius, kurie atsitiko dviem metais vėliau. Keistas tas metų supainiojimas – autoriaus? vertėjo? paprasčiausiai spausdinimo? specialiai? 1943 – ieji K. Hamsuno gyvenime ne tik kad aktyvūs ir kupini veiklos, bet pažymėti ir neįtikėtino ryžto: gegužės 19 d. susitikimas su Marta ir Josephu Goebbelsais, po kurio norėdamas atsidėkoti net siunčia Goebbelsui, gebėjusiam sužavėti naivų norvegą melais, pažadais ir gražbylystėmis, su Nobelio premija gautąjį medalį. Hamsunas tikėjo Hitleriu, fašizmu, visomis blogybėmis nuo senovės kaltindamas kolonistus anglus, matė didingą germaniškąją Norvegijos ateitį, savo propagandiniuose straipsniuose raginęs ne kovoti prieš nacius, o juos remti,  dėl teroro įvardijo vieną priešą ir kaltininką – Norvegijai priskirtą reichskomisarą Terboveną. 1945 birželio 22, 23 jis dalyvauja Vienoje surengtame kongrese, pasako kalbą 500- ams dalyvių, beje, vėl ciniškas paradoksas – sutrumpintą variantą tos kalbos, kurią prieš 23 metus sakė Nobelio premijos įteikimo ceremonijoje. Kalbos punktas, kurį manoma J. Goebbelsas citavo didžiajam diktatoriui: „Adolfas Hitleris, šis ypatingas žmogus, sugebėjęs palengva pakreipti pasaulį – o dabar ir ėmęs jį versti visai aukštyn kojom. Jam pavyks.“* 1943 m. birželio 26 dieną K. Hamsunas susitinka su pačiu Hitleriu.

H. Wassmo. Tos akimirkos

Wassmo, Herbjorg. Tos akimirkos: romanas/ Herbjorg Wassmo; iš norvegų k. vertė Eglė Išganaitytė. — Vilnius: Alma littera, 2015. — 333 p.
Prasibrauti į šviesą