Archyvai

M. Houllebecq. Žemėlapis ir teritorija

Houllebecq, Michel. Žemėlapis ir teritorija: romanas/ M. Houllebecq; iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas. – Vilnius: Kitos knygos, 2013. – 321 p.

Laimės formulės sunaikinimas

2010 metais išleistas garsaus prancūzų rašytojo penktasis romanas, sulaukęs ne tik pasisekimo, bet ir Goncourt premijos, ironiškai ir skaudžiai smelkiasi į industrinės visuomenės susvetimėjimą ir žmogaus blaškymąsi savo vienatvės erdvėje tarsi tyrlaukiuose. Houllebecqo veikėjai vyrai pasiturintys, gan patrauklūs, net talentingi, lydimi profesinės sėkmės, bet tarsi išbraukti iš sąrašo tų, kurie mato gyvenimo prasmę ir patiria natūralius džiaugsmus kasdienybės ritualuose. Jų gyvenimo dinamika: vienišėjimas, senėjimas, vis didesnis atsiskyrimas nuo visuomenės, regis, milijonai reikalingi tik didesnei saviizoliacijai. Kodėl? Kodėl tampama autsaideriais?

Skaityti toliau

D. Decoin. Anglė su dviračiu

 

Decoin, Didier. Anglė su dviračiu: romanas/ D. Decoin; iš prancūzų k. vertė Valdas V. Petrauskas. – Vilnius: Alma littera, 2019. – p. 214

Grįžimas į išeities tašką

Pradėjau galvoti, ką gi parašyti apie šią knygą, ir niekaip nesusivokiau, kodėl ją kažkada pirkau (el. variantą), juolab kodėl skaičiau. Atmintyje išliko, tiesą sakant, lyg ir nelabai kas, na, bendri siužeto grobai, o charakteriai? – kad jų gal nebuvo: kintančių, su konfliktais, psichologija. Vasara – ne susikaupimo laikas, gal dėl to ir papuolė toks lyg nuotykių, lyg meilės romanas. Bet pavadinimas daug žadantis: paslaptingas.

Ir tik vėl pamačius autoriaus pavardę, atsikvošėjau. „Karpiai imperatoriui“. Nuostabi rytietiška knyga. Taigi, matyt, tikėjausi iš „Anglės su dviračiu“ ypatingų potyrių: su potekstėmis, neįprasta istorija, tikromis paslaptimis, išmintimi ir dar nežinia kuo – neeilinės.

Arba paviršutiniškai perskaičiau, arba tai labai jau vidutiniškas kūrinys, nes jokių gelmių, išskyrus lakonišką romantiką, juolab paslaptingos istorijos neįžvelgiau. O gal tai Viktorijos laikus ne tik vaizduojantis, bet ir stilių imituojantis kūrinys – kaip Brontė: su naiviu siužetu, teisinga meile ir lygiais charakteriais?

Skaityti toliau

D. Decoin. Karpiai imperatoriui

Nesugaunamas pasaulis

Decoin, Didier. Karpiai imperatoriui: romanas/ D. Decoin; iš prancūzų k. vertė Valdas V. Petrauskas. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 264 p.

Kartą žmogus degino smilkalus.

Jis pastebėjo, kad nei kvepia,

nei nekvepia;

Kad kvapas nei randas, nei dingsta.

Tas menkas įvykis tapo keliu

Į Nušvitimą.

Buda Šakjamunis

Kaip ir eilutės pradžioje, visa knyga (2017) prisodrinta rytietiškos kultūros, paslapties ir filosofijos. Skaitant haiku, apie japonų, kinų senovę visada egzistuoja tikimybė perskaityti savo ribotumą, o ne tai, ką stengiasi pasakyti autorius. Viskas, ką mato akys ir suvokia protas, atrodo itin paprasta, tiesą sakant, per paprasta, ypač įpratus prie visokiausių psichologinių ir struktūrinių įmantrumų. Nors tame paprastume ir slypi išminties kodai.

Turbūt neveltui autorius, romaną rašęs dešimt metų, į pasakojimą įveda budizmo pradininko budos Sidhartos (Šakjamunio), pasiekusio nušvitimą ir suvokusio kančios prigimtį ir būdą iš jos išsivaduoti, sutra, tarsi kiekvienas kasdienybės ritualas turėtų tapti Keliu į nušvitimą, kai pasidaro aišku, kad tuštuma ir reiškiniai, absoliutumas ir santykinumas yra visiškai vienas ir tas pats. O tikrovės tikrumo išgyvenimas yra niekas kitas, tik šio vieningumo patyrimas. Laisvė ir ramybė numarinus savąjį ego.

Skaityti toliau

J. M. G. Le Clezio. Bado šokis

Le Clezio J. M. G. Bado šokis: romanas/ J. M. G. Le Clezio; iš prancūzų k. vertė Jonė Ramunytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 205 p.

Prancūziškas nostalgija pulsuojantis romanas apie laiką, istoriją ir likimus. Preciziška kalba: pasakyta tiek, kad liktų ir paslaptis, spurdanti ir pasakotojo žodžiuose ir dialoguose, o, regis, laiko dvasia nepavaldi nei norams, nei istorijai – ji, kaip prisiminimai persiduoda iš kartos į kartą ir nuolat plevena kažkur netoliese, nors neapčiuopiama, bet bylojanti savo nuotaiką ir žinią.

Autobiografinis pasakojimas apie rašytojo motinos Etelės išgyventą laiką ir patirtis: meilės badą, draugystės, karo meto badą, romantikos ir tikrumo badą. Tai ir šeimos romanas, ir moters brandos istorija nuo vaikystės turtingoje, legvabūdiškoje aplinkoje iki pavojų ir nepriteklių karo metais, kai jaunai merginai reikia stengtis ne tik pačiai išgyventi, bet ir rūpintis tėvais, primenančiais vaikus.

Skaityti toliau

O. Bourdeaut. Belaukiant Bodžanglio

Bordeaut, Oliver. Belaukiant Bodžanglio: romanas/ O. Bordeaut; iš prancūzų k. vertė Erika Sabaliauskaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 142 p.

Trys paeiliui perskaitytos knygos: “Lopšinė“, ,,Belaukiant Bodžanglio“ ir ,,Aš esu Liusė  Barton“ – visos nedidelės apimties, skirtingos stiliumi, veikėjų charakteriais, bet kartu ir tarsi susilieję į vienį: papildant, apjungiant ir pateikiant įvairius aspektus tos pačios temos – moters likimas kritiškomis aplinkybėmis. Ypač panašios dvi pirmosios – psichine liga sergančiojo žmogaus būtis realybės vyksmų kakofonijoje.

Skaityti toliau

R. Gary. Moters šviesa

Gary, Romain. Moters šviesa/ R. Gary; iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2009. – 116 p.

Mylėti – vienintelis turtas, kuris didėja, kai juo švaistaisi. Kuo daugiau duodi, tuo daugiau lieka tau. p. 83

Tai galima apibūdinti itin tamsiu ir liūdnu kūriniu, bet… pavadinime žodis ššviesa, ir ne bet kokia – moters. Prisiminimai ššviečia ištikusios situacijos niūroje, beviltiškume. Ar tai guodžia, gal netgi optimistina veikėjus, o ir skaitytoją?

Knygos konstrukcija tokia, kad neištinka nei depresiška nuotaika, nei ašaros, juolab neviltis. Reikšmės slypi po kasdieniais, dažnai netgi banaliais, nieko ypatingo nesakančiais dialogais, tarp eilučių, išoriškai nepastebimi sielos skauduliai – kasdienybės ritualuose.

Skaityti toliau

Slimani L. Lopšinė

Slimani, Leila. Lopšinė: romanas/ L. Slimani; iš prancūzų k. Vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 215 p.

Neatsimenu, kada teko skaityti knygą, kad viešoji ir mano nuomonė nesutaptų veik 100 procentų. Skaitydama labai vaizdžią ir išsamią, panegirinę recenziją ,,Lopšinei”, kuri, ko gero, daugiausia paremta užsienio traktuotėmis – tiesiog patyriau šoką: nė žodelio apie tai, ką esminio aš įžvelgiau šiame kūrinyje. Pabrėžiamos dvi pagrindinės temos: buržua ir žemesniojo sluoksnio santykių konfliktas ir auklės vieta šeimos atžvilgiu, socialinis aspektas. O psichikos ligonio vieta visuomenėje? Kas atsakingas už jo integraciją ir tam tikrą ligos kontrolę? Pirmas klausimas kilęs perskaičius keletą puslapių – ar toji aiškiai sunkia psichikos liga serganti auklė – tobulu ne tik vaikų auklėjimu, bet visų namų tvarkymu pasižyminti moteris – ar ji gėrė vaistus, ar ji lankėsi pas psichiatrą? Kas atsakingas už tokio žmogaus likimą ir, aišku, su juo susidūrusių, jeigu nepatyrusių asmenų, tai ir negebančių įžvelgti ne darbštumo, tobulumo, bet liguistumo elgseną – saugumą? Tai, be jokios abejonės, viena pagrindinių šiuolaikinės, ir, ko gero, dar didesnė rytdienos visuomenės problema. Psichiškai nesveikas žmogus paliekamas likimo valiai, visuomenė – taipogi. Kiek kartų patiems tėvams kilo klausimas, kad tai, ką daro Luiza, ne visai normalu? Ar normalu kloti sutuoktinių lovą, keisti jų patalynę?

Skaityti toliau

M. Houellebecq. Kovos lauko išplėtimas

Houellebecq, Michel. Kovos lauko išplėtimas/ M. Houellebecq: iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas. – Vilnius: kitos knygos, 2016. – 136 p.

Šiais laikais viena iš dažniausių kovų – tai dėl lygių galimybių. Kokių? klausiu, perskaičiusi „Kovos lauko išplėtimą“, o atsakymas, deja, jau nebėra toks aiškus kaip iki šiol: na, lyčių lygybės, pirmiausia… kas dar? gal negalią turinčių ir sveikųjų, pvz. turi būti privažiavimai, na, kažkas panašaus, bet čia, aišku, tik ple ple… O dar? Gyvūnų teisės į gerą, teisingą gyvenimą…

Skaityti toliau

C. Martinez. Pasiūta širdis

cdb_978bb6094660177_Pasiųta_širdis_p1Martinez, Carole. Pasiūta širdis: romanas/ C. Martinez; iš prancūzų k. vertė Inga Tuliševskaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 373 p.

Pasakotoja nutilo, pasakojimai dabar tėra atsiminimai, lyg cistos pasėti mano sieloje. Jie klajoja po mano tuščią kūną, o aš juos gaudau po vieną, kad ištėkščiau ant popieriaus. p. 354

Magiškojo realizmo, moteriškąją jėgą ir kūrybiškumą šaukte šaukiantis romanas. Įstabus. Net neįsivaizdavau, kad taip ilgėjausi magijos, stebuklų, neįtikėtinų palyginimų, stipraus ir vaizdaus žodžio.

Skaityti toliau