N. Abgaryan. Iš dangaus nukrito trys obuoliai

Abgaryan, Narime. Iš dangaus nukrito trys obuoliai: romanas/ N. Abgaryan; iš rusų k. vertė Alma Lapinskienė, Vilnius: Balto, 2021. – 255 p.

Likimo sūpuoklėse tarp dangaus ir žemės

Įstabus maginio realizmo romanas apie Armėnijos Maniš-karo viršukalnės kaimą, esantį atskirtyje nuo pasaulio ir, regis, realaus laiko: karas, žemės drebėjimas, badas, karas – nuo žmogaus nepriklausomi atskaitos taškai, fiksuojantys laiką ir įsirėžiantys atmintin kaip lemties ženklai – saujelė nuo visų negandų užsilikusių senolių tarsi kokiose užmirštose laiko sūpynėse tarp dangaus ir žemės.

G. Služitel. Savelijaus dienos

Služitel, Grigorij. Savelijaus dienos: romanas/ G. Služitel; iš rusų k. vertė Zita Marienė. – Vilnius: Alma littera, 2021. – 263 p.

Katino filosofo kelionės

Ar daug yra knygų su personifikuotais gyvūnais protagonistų vaidmenyse? Kitas klausimas norom nenorom kylantis, ar autoriui lengviau išsakyti norimas mintis per simbolius, alegorijas?

M. Stepnova. Sodas

Stepnova, Marina. Sodas: romanas/ M. Stepnova; iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė. – Vilnius: Tyto alba, 2020. – 344 p.

Kirviu per tradicijas

Trečioji M. Stepnovos knyga lietuviškai, įtraukianti ir teikianti tikrą skaitymo malonumą. Stiliaus atžvilgiu, manyčiau, tarp „Lazario moterų“ ir „Italų pamokų“. Kalba nėra tokia kapota, o sakiniai nėra maksimaliai sutrumpinti kaip pastarojoje, bet ir neišsiplėtoja įvairiausiomis atšakomis, nuokrypiais kaip „Lazario moteryse“. Tiesa, ir visų trijų skirtingi vertėjai: S. Parulskis, L. Spurgienė, D. Saukaitytė. Taigi tik skaitantys rusiškai gali pajusti tikruosius Stepnovos pasakojimo ypatumus, nors lietuviškai visos trys knygos skaitosi puikiai ir vertėjams skaitytojas tegali tarti ačiū.

M. Bulgakovas. Jaunojo gydytojo užrašai

Bulgakov, Michail. Jaunojo gydytojo užrašai: ankstyvoji autobiografinė proza/ M. Bulgakov; iš rusų k. vertė Jonas Vabuolas. – Vilnius: Jotema, 2019. – p. 303

Išbandymai gyvenimu

Ankstyvoji M. Bulgakovo kūryba. Knyga susideda iš trijų dalių: autobiografinėmis jauno gydytojo patirtimis paremtas 7 apsakymų ciklas ir kitokio pobūdžio, bet irgi medicinines temas liečiantys dar du kūriniai: „Aš nužudžiau“ ir „Morfijus“; literatūriniai fragmentai „Užrašai ant rankogalių“, atsisakius gydytojo praktikos ir pradėjus spausdintis periodinėje spaudoje: Kaukaze, vėliau Maskvoje; apysaka „Šėtoniada“ ,atrodanti kaip „Meistro ir Margaritos“ treniruotė.      

M. Solovjov. Be mitų: sovietų karo korespondento užrašai

Nesovietinė sovietinės kariuomenės dvasia

Solovjov, Michail. Be mitų: sovietų karo korespondento užrašai/ M. Solovjov; iš rusų k. vertė Vytautas Leščinskas. – Vilnius: Briedis, 2017. – 263 p.

– Ale, sakyk tu man, kam tuos visokius prigalvotus romanus rašo ir rašo, nu ir, matyt, skaito, kitap kiba kainuotų šitokius pinigus, – diedukas burba glostinėdamas savo knygas, burba, jeigu pamato, kad išsitraukiu kokią prigalvotą, nugriebęs, pavartęs – tfu, kad tave kur, ale čia apie nieką, nejau ir skaitysi, eik jau tu, vaikel, imk mano, oo dabar įdomių išleidžia.

Ir ištiesia kokią nors iš savų. Taigi pastarąjį kartą net nesitempiau jokios, nors ruošiausi pabūti bent tris keturias dienas. Jo knygos: istorinės, apie karą, tremties, partizanus, na, dar religinės, bet tos kažkur toliau, už tųjų nugarėlių.

– Knygas reikia ne tik skaityti, kas iš to skaitymo, – sako diedukas, – jei nėra su kuo paskui pašnekėti apie viską, sėdi vienas, galvoji galvoji, nu ir nieko: sėdi ir galvoji.

1954 m. Niujorke išleistas nepropagandinis leidinys apie Sovietų Sąjungą turėjo būti kažkas tokio, nors… M. Solovjov santūrus: ne kaltina, ne dergia, netgi nesipiktina pernelyg, šiek tiek ironijos, netgi jumoro ir individuali, bet itin nuoširdumu dvelkianti savų patirčių pateiktis. Kiek įmanoma ramiai stengiasi papasakoti 1932–1948 m. išgyvenimus. Į visus įvykius autorius žvelgia ruso akimis. Kaip pats pastebi, jis vaizduoja keistą, prieštaringą, nesovietinę sovietinės kariuomenės dvasią.

A. Solženicynas. Pirmajame rate

Solženicynas, Aleksandras. Pirmajame rate: romanas/ A.Solženicynas; iš rusų k. vertė Eugenijus Ignatavičius. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos l–kla, 1991. – 782 p.

Kai Lietuvoje veik visi – besigėrintys ar besipiktinantys – „Tarp pilkų debesų“, filmo suintriguoti ar nuvilti metėsi prie knygos, tikėdamiesi – ko? – kad skelbiamas bestseleris iš tikrųjų yra kažkas tokio – tookio, ko nė viens negebėjo lig šiol papasakoti apie Sibirą, trėmimus ir pasaulis pagaliau pamatys, kaip buvo iš tikrųjų, toliau skaitau A. Solženicyną, šįkart „Pirmajame rate“. Čia tas atvejis, kai smukdanti politinė sistema ir ribinės patirtys komunistinio teroro laiku ne tik tampa kūrinio tema, ne tik tikslu fiksuoti ir pasakoti istoriją, kad joje kuo mažiau liktų baltų dėmių, bet ir ribinėse situacijose formuojasi asmenybės. Stiprios ir ištikimos pirmiausia sau. A. Solženicynas ištaria stulbinančią ir paradoksalią frazę: „Didelė laimė, kad mane pasodino. Jeigu to nebūtų atsitikę, tai aš kaip ir daugelis kitų nebūtume tapę tokiais, kokiais tapome.“ Žmogus tobulėja tiktai kančiose – tęsiama dostojevskiška tradicija, bet jau makabriškoje žiaurumo aplinkoje.

G. Jachina. Zuleicha atmerkia akis

Jachina, Guzel. Zuleicha atmerkia akis: romanas/ G. Jachina; iš rusų k. vertė Zita Marienė. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 448 p.

Guzel Jachina – totorių kilmės rusų rašytoja, gimusi ir gyvenusi Kazanėje, o pastaruoju metu Maskvoje ir Kazanėje, kaip pati sako, jai svarbi ir didžioji, ir mažoji tėvynės, o emigracijoje, sako G. Jachina, mąstantis žmogus negali jaustis pilnavertiškai ir laimingai, emigracijoje patenkinti tik primityvai.

Mano knygos įkvėpimo šaltiniu tapo mano senelės, kaimo mokytojos, likimas. Drauge su tėvais ją išbuožino ir 1930 m. išvežė į negyvenamą Angaros pakrantę. Ten jie įkūrė gyvenvietę – iš pradžių gyveno žeminėse, paskui pasistatė namus. Toje gyvenvietėje mano senelė pragyveno 17 metų. 1946 m. ji sugrįžo. Šios datos kartojasi ir knygoje, nes išbuožinimo pikas buvo 1930–ųjų žiemą, o po karo žmones ėmė paleidinėti namo. Mėgstu paprastas istorijas

A. Solženicyn. Vėžininkų korpusas

Solženicyn, Aleksandr Isajevič. Vėžininkų korpusas/ A. I. Solženicyn: iš rusų k. vertė Marius Norkūnas ir Nida Norkūnienė. – Vilnius: Žara, 2009. – 512 p.

Ir vėl klasika. Ir vėl rusų. „Vėžininkų korpusas“ (1963–1967) įvardinta kaip apysaka, nors jau kažkaip sunku suvokti, kuo romano, apysakos ar net išplėtoto apsakymo žanrai skiriasi, šiuo atveju tai daugiasluoksnis, nemažai temų ir idėjų generuojantis kūrinys. Bet laiko atžvilgiu ir erdvės – nubrėžtos gan ryškios ribos: mėnesis vėžininkų ligoninėje kažkur Vidurinėje Azijoje, nors, kaip čia pasakius – prisiminimai, dialoguose iškylantys įvykiai – nepripažįsta jokių apribojimų – ir lageriai, ir aūlas tolimoje stepėje, netgi Maskvos naujienų atgarsiai, patirtys iš karo, suėmimų, trėmimų, gydytojų gyvenimo ir karjeros niuansai. Kita vertus, mėnesis – tai jau labai ilgas laiko tarpas A. Solženicyno mažajai prozai – paprastai koncentruojamasi į labai trumpas atkarpas –  Vieną Ivano Denisovičiaus dieną, tris valandas – Atsitikime Kočetovskos stotelėje, o apsakymui Dešinioji plaštaka nereikia nė valandos; apimtimi gan didelis romanas Pirmajame rate – nepilnas tris paras. Tas polinkis į glaustumą, kaip pats rašytojas sako, „pasireiškia ne tik kūrinio medžiagoje, bet yra įsismelkęs ir į mane patį. <…> Man darosi nejauku, jei turiu per daug erdvės. Gal mane prie to pripratino gyvenimas kameroje. p. 499

L. Tolstojus. Ana Karenina

Tolstoj, Lev. Ana Karenina: romanas/ L. Tolstoj; iš rusų k. vertė Pranas Povilaitis. – Vilnius: Obuolys, 2013. – 1 dalis. – p. 587; 2 dalis – p. 523

Apie viršelius, knygos pateikimą geriau nekalbėti, dar geriau – į juos net nežiūrėti, kaip ir „Didžiojo Getsbio“, tai netgi ne klaikuma – sveiko proto trūkumas, na, bet skaitant el. variantą, tų filminių, viliojimui turbūt skirtų grožybių kaipo ir nematai. Štai dar vienas technologijų pliusas.

Vaikščioju su „Ana Karenina“ (perskaityta) antras mėnesis ir, prisimindama vieną ar kitą sceną, bandau suvokti: ar pusantro šimto metų iš tikrųjų taip toli, kaip skamba, ar laikas, ogi ir erdvė ne taip jau ir keičia žmogiškąją prigimtį, jausmus ir mąstyseną. Pagrindinis klausimas – kodėl Ana nusižudė? Tiksliau, kodėl gi L. Tolstojus, sukūręs šitokią žavią, elegantišką, juslią ir žingeidžią moterį, ėmė ir pakišo be jokio gailesčio po traukiniu – lyg niekur nieko romaną užbaigdamas Levino atradimais religijos ir meilės, taipogi socialinėse srityse? Vienos aistringos, kad ir žavios, bet impulsyvios moters mirtis nesustabdo gyvenimo ir neužtemdo kitų laimės? Ar Ana tuo stengėsi įrodyti savąją žmogiškąją vertę ar paprasčiausiai atkeršyti jos reikalavimų nevykdžiusiam Vronskiui?

M. Achmedova. Mirtininkės dienoraštis

Achmedova, Marina. Mirtininkės dienoraštis. Chadiža: romanas/ M. Achmedova; iš rusų k. vertė Irena Potašenko. – Vilnius: Metodika, 2012. – 368 p.

Kai mūsų kaime lyja, žemė pasidaro minkšta ir slidi, žmonės kloja sau po kojomis rąstigalius ir lentas, kad nepargriūtų. O kai karšta, žemė labai kieta ir tokia sausa, kad joje susidaro gilūs plyšiai. Anksčiau bandydavau įžvelgti, kas ten, gilumoje, – manydavau, pamatysiu šviesą arba kito žmogaus akis, žvelgiančias į tą patį plyšį iš priešingos žemės pusės, – juk žemė apvali. p. 5

Ne tik puikus Irenos Potašenko vertimas, bet ir išsamus knygos pristatymas.

„Mirtininkės dienoraštis. Chadiža“ – visa esmė nusakyta pavadinimu: kaip kaimo mergaitė, svajojusi ištekėti ir gyventi turtingai, gražiai, tampa mirtininke. Naivios mergaitės, regis, paprastučiai pasakojimai savo gyvenimo ir svajonių rausvam dienoraščio sąsiuviniui, kurio niekas niekas neskaitys… Tai tam tikra prasme atskirties žmogaus aiškinimaisi santykio su artimaisiais, Alachu ir šaitanais, gėriu ir blogiu, džiaugsmo, nerimo, kančios ir svajonių išsakymas pačiai sau, nes, nors gyvena tarp artimų žmonių: kaime su močiute, seneliu, mieste – teta ir dėde, netgi draugę turi, bet dalintis išgyvenimais, kalbėti apie save, patirtis pasaulio – neįprasta, viską nulemia suaugusieji, tradicijos, belieka likti tik nuolankia vykdytoja.

L. Ulickaja. Danielis Štainas, vertėjas

Ulickaja, Liudmila Jevgenjevna. Danielis Štainas, vertėjas: romanas/ L. Ulickaja; iš rusų k. vertė Donaldas Kajokas. – Kaunas: Jotema, 2011. – 448 p.

Skaitydama „Danielį Štainą“ suvokiau, kad tiesiog nelaiku paėmiau šią knygą į rankas: „Imagas“, „Italų pamokos“, „Meisteris ir Margarita“ – persisotinau rusiškąja literatūra, jos vaizduojamomis kančiomis ir neišsprendžiamomis problemomis. Regis, tematika, laikas ir erdvės kiekvienoje kitos, bet visoms būdingas tas nenusakomas žmogaus, istorijos, gyvenimo komplikuotumas, klampumas, nelaimingumas. Jeigu reikėtų apibrėžti vienu žodžiu kas tokias skirtingas knygas jungia, net nedvejodama pasakyčiau – kančia. Kaip gi geras rusų romanas be kentėjimo? Kančių keliai. Jų istorija, psichologija ir filosofija.

M. Stepnova. Italų pamokos

Stepnova, Marina Lvovna. Italų pamokos: romanas/M. Stepnova; iš rusų k. vertė Lolija Spurgienė. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 269 p.

Tai antrasis M. Stepnovos romanas lietuvių kalba. Be jokios abejonės, įdomu būtų paskaityti ir kitą autorės kūrybą. Bet ir tarp šių dviejų kūrinių galima vesti tam tikras paraleles: ta pati laimės formulė, siekiamybė, kiek neįprasta šiems laikams – meilė ir paprastas gyvenimas virš visko: karjeros, genialumo, garbės, vertinimo, aukštinimo, pinigų. Taip išvardijus skamba gan absurdiškai. Bet „Italų pamokų“ protagonistas, gabus, talentingas, vertinamas gydytojas, tarsi bodisi ir savo sėkminga karjera, pacientų pelnyta pagarba, o susidūręs su savąja pasija, svajoja apie gamtos idilę, ramybę ir meilę, pastarosios netekęs, vis tiek renkasi numatytąjį gyvenimo būdo variantą kaip vienintelį. Kita vertus, pabaiga – tarsi veikėjo išbandymas, ar praradęs tai, kas svarbiausia, nepasielgs kaip Ana Karenina? Ir palikta atvira, ne visai aiški, galima suprasti tiesiogiai: Ogariovas pjauna žolę ir mato vizijose Malią. Arba mistiškąja: patekimas į amžinąjį rojų, kur jau abu veikėjai mirę susitinka.

L. Ulickaja. Imagas

Ulickaja, Liudmila Jevgenjevna. Imagas: romanas/ Liudmila Ulickaja; iš rusų k. vertė Jonas Vabuolas. — Kaunas: Jotema, 2016. — 544 p.

Galingas rusiškas romanas, įdomus ir pažintine, ir literatūrine prasme, su daugybe inkliuzų apie rašytojus, jų kūrybą, gyvenimo detales, muziką, kompozitorius, kuriame aiškus realistinis pasakojimas, iš pirmo žvilgsnio, atrodantis itin paprastas ir konkretus (L. Ulickaja aiškindamasi dėl romano (ne)meniškumo, pasitelkia B. Pasternaką ir jo raginimą rašyti kiek įmanoma paprasčiau), nors vartant, pakartotinai skaitinėjant, pajunti ne tik kalbėjimo tikslingumą, paprastumą, bet ir filosofinę potekstę, veik kiekvieno sakinio intelektinį ir emocinį svorį (vargu, ar daug rastume kalbėjimo dėl kalbėjimo, šiaip gal ir gerai skambančių, bet beprasmių sakinių, vargu) o ir ironija, paradokso galia juste juntama kiekvienoje istorijoje. L. Ulickaja pasakoja taip, lyg visa tai būtų jos kasdienybė, o veikėjai geri pažįstami ir artimieji, negailestingai praverdama duris ne tik į jų buitį, bet ir galvas bei sielas, parodydama, kad bet kokioje santvarkoje, kad ir kokia valdžia būtų, režimas, suvaržymai — žmonės gyveno.

S. Nosov. Fransuaza, arba Kelias ledyno link

Nosov, Sergej. Fransuaza, arba Kelias ledyno link: romanas/ Sergej Nosov; iš rusų k. vertė Irena Ramoškaitė. – Vilnius: Nordina, 2014. – 312 p.

Nuostabu netgi ne tai, kaip greit viskas užsimiršta, nuostabu, kaip greit viską galima perfantazuoti p. 19

J. Vodolazkin. Lauras

Vodolazkin, Jevgenij Germanovič. Lauras: romanas/ Jevgenij Vodolazkin; iš rusų k. vertė Danutė Kavaliauskienė. — Vilnius: Gimtasis žodis, 2015. — 390 p.

J. Vodolazkin (1964 m. Kijeve) — viduramžių istorijos ir senosios rusų literatūros specialistas. Tai antrasis jo romanas. Pirmasis “Solovjovas ir Larionovas“ pelnęs Andrei Bely prizą (2009). “Lauras“ — Didįjį knygos apdovanojimą (2010). Ant rusiškojo leidimo viršelio ryškus užrašas — neistorinis romanas ir šiaip pavadinimas pateikiamas būtent taip: Лавр. Неисторический роман
Lietuviškajame leidime tai neakcentuojama, nors manyčiau gan svarbi detalė renkantis knygą. “Lauras“ –  istorinio romano imitacija, penkiolikto amžiaus erdvę, detales, laiką perpinant su dabartiniais laikais, senąją rusų k. derinant su šiuolaikine.

B. Pasternak. Daktaras Živaga

Boris Pasternak. Daktaras Živaga: romanas, iš rusų k. vertė A. Mikuta. – Jotema, 2014. — 608 p.

Beviltiškumas ir liūdesys. Romano ir Rusijos. Istorijos ir žmogaus.
Koks paradoksas: vos peskaičius Živagą, niekaip neatsigaunant nuo pabaigos, į rankas papuolė S. Fitzgerald “Sugautas šešėlis“ — pasakėlės, su laimingomis meilės pabaigomis. Ir apsakymas “Meilė naktyje“ apie ruso likimą.

M. Cvetajeva. Laiškai į Vilnių

Cvetajeva, Marina. Laiškai į Vilnių/ iš rusų k. vertė R. Skučaitė, redagavo ir komentarus parašė N. Kvaraciejūtė. — Vilnius: Gimtasis žodis, 2014. — 272 p.

Nuostabi knyga, kažkas tokio — originalu, lemtinga, tragiška, poetiška.
Namas Polocko gatvėje 45 ir Marinos Cvetajevos 1934—1935 metais rašytų Nataljai Hajdukiewiecz 12 laiškų ryšulėlis 2001 patekęs į Wladyslaw Zawistowski (Nataljos anūko, rašytojo) rankas.