Archyvai

G. Vojnovič. Jugoslavija, mano tėvynė

Vojnovič, Goran. Jugoslavija, mano tėvynė: romanas/ G. Vojnovič; iš slovėnų k. vertė Laima Masytė. – Vilnius: Kitos knygos, 2018. – 287 p.

Trauminės atminties labirintuose

Dar viena knyga apie Jugoslavijos žmonių likimus (S. Stanišič „Kaip kareivis gramofoną taisė“, D. Ugresic „Skausmo ministerija“). Įspūdingiausia vis dėlto „Kaip kareivis gramofoną taisė“, atrodo, ne parašyta, o ištrūkusi rašytojui iš širdies.

Taigi, Jugoslavija didelis kunkuliuojantis katilas, kuriame virė per 20 skirtingų kultūrų ir tradicijų etninių grupių. 1992 m. socialistinė Jugoslavija padalinta į Kroatiją, Bosniją, Slovėniją, Serbiją, Makedoniją ir Juodkalniją. Prasidėjęs brolžudiškas karas palietė įvairių tautybių žmones, daugelį privertė palikti namus, daugelis prarado artimuosius ir pažįstamus. Buvę draugai, net giminės staiga tapo priešais, gimtoji kalba – pavojinga, o nusakyti savo tapatybę – neįmanu.

Dar viena knyga apie žmogų be tėvynės: nei kalbos, nei teritorijos tuo pavadinimu. Net praėjus septyniolikai metų protagonistas Vladanas Borojevičius negali atsakyti pats sau – kas jis, kas jo tėvas ir ką reiškia žmogui tėvynė, gimtoji kalba. Gan sentimentaliai ir dirbtinai skambantis pavadinimas „Jugoslavija, mano tėvynė“, perskaičius atrodo vienintelis tikslus ir tinkamas, ir net nesentimentalus – tiesiog pasaulyje pasimetusio žmogaus šauksmas. Vietiniams skaitytojams tai dar daugiau: rašytojas pavadinime perfrazavo Slovėnijos nepriklausomybės judėjimo šūkį.

Skaityti toliau