Archyvai

U. A. Boschwitz. Keleivis

 

Boschwitz, Ulrich Alexander. Keleivis: romanas/ U. A. Boschwitz; iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – 245 p.

Kai subjektas paverčiamas objektu

Vargu, ar galima tikėtis, į rankas paėmus žydo rašytojo kūrinį, kad jame nebus holokausto temos: netgi dabartinei kartai, gimusiai ir užaugusiai po karo, atrodo, ji paveldima, kiek paveldima istorija, genties praeitis ir religija. Kaip nė vienas asmuo nėra paskiras subjektas erdvės ir laiko atskirtyje, o tik dėlionės dalis bendrame žaidime. Gyvenime? Kas buvo gyvenimas Europos žydui ketvirtame dvidešimto a. dešimtmetyje, švysčiojant svastikoms ir kaukšint kareiviškiems batams Vokietijoje, o jų atgarsiams sklindant vis plačiau ir nuožmiau? Visa tai: pirmiausia netikėjimas, kad nei iš šio, nei iš to ir vėl prasideda žydų tautos naikinimas, kaip buvo bibliniais laikais, kaip kartojosi įvairiais istorijos laikotarpiais ir kad jiems lemta būti amžinais bėgliais ir persekiojamais nė už ką; suvokimas, kad nebelieka nieko, tik bėgti iš šalies, kurioje žydas paskelbtas naikinimo objektu, nors čia jo turtai, jo draugai – žydai ir vokiečiai, ir net jis pats save laikąs tiesiog turtingu ir sėkmingu verslininku, kas, regis, turėtų apsaugoti nuo bet kokios nelaimės; nusivylimas ir pasidavimas – visa tai, kaip vienišo iš pasaulio išstumto žmogaus išgyvenimai, nuspalvinti graudžiu jumoru ir absurdu U. A. Boschwitz „Keleivyje“.

Skaityti toliau

H. U. Treichel. Pražuvėlis: netikras tikrumas pokario realybėje

Treichel, Hans–Ulrich. Pražuvėlis: romanas/ H. U. Treichel; iš vokiečių k. vertė Kristina Sprindžiūnaitė. – Vilnius : Sofoklis, 2018. – 128 p.

U. Treichel (1952) – vokiečių literatūros profesorius, rašytojas, pelnęs daugybę apdovanojimų, 2005 m. įvertintas H. Hesės premija. „Pražuvėlis“ (1978) – pirmasis romanas, susilaukęs skaitytojų domesio ir palankaus kritikų vertinimo. Šiandien rašytojo kūriniai išversti į daugiau nei 28 pasaulio kalbas.

„Pražuvėlis“ – karo baisumus patyrusios šeimos romanas. Ašis, apie kurią sukasi visas siužetas ir įtampa, nulemianti kitų asmenų psichinę būklę – realiai lyg ir neegzistuojanti, nuotraukoje telikęs besišypsąs kūdikis Arnoldas. O pasakojama iš vaiko, jaunesnio sūnaus, Arnoldo brolio, pozicijų, augusio liguisto liūdesio ir netikrumo atmosferoje, kur jis buvo lyg ir vienintelis vaikas, lyg esąs, bet ir nesąs tuo pačiu: jis buvo ne tas, kurio ilgėjosi ir ieškojo tėvai, tarsi nematomas, daugiau – netgi kaltas.

<…> nemirusio brolio Arnoldo vaidmuo šeimoje buvo svarbiausias, o man liko šalutinis. Suvokiau ir tai, kad dėl Arnoldo aš nuo pat pradžių augau kaltės ir gėdos užnuodytoje atmosferoje. Nuo pat mano gimimo dienos šeimoje tvyrojo kaltės ir gėdos jausmas, nors ir nežinojau, kodėl. p. 12

 

Skaityti toliau

Vormweg H. Gunter Grass

 

vormweg_heinrich-gunter_grass_th1Vormweg, Heinrich. Gunter Grass/ H. Vormweg; iš vokiečių k. vertė Jurgis Kunčinas. – Vilnius: Baltos lankos, 1998. – 160 p.

Nedidelėje literatūros ir teatro kritiko, bičiulio ir G. Grass’o kūrybos gerbėjo H. Vornmweg’o parašytoje monografijoje nesismulkinama ir paraidžiui nedėstomos rašytojo asmeninio gyvenimo detalės, bet koncentruojamasi į kūrybą: paskatinusius rašyti impulsus ir aplinkybes, kūrinių esmės aiškinimą, jų populiarumą ir daugiabalsiškumą, artimą ir reikalingą įvairiuose pasaulio kraštuose gyvenančiam skaitytojui, tuo pačiu šlovę, regis, užgriuvusią rašytoją labai jauną – trisdešimt vienerių po „Skardinio būgnelio“ išleidimo, gebėjimą su ja susidoroti nesusireikšminant, ir, aišku, priešiškumą, kuris tiek iš literatūros asų, tiek iš publikos jį užgriūdavo ne po vieno naujai išleisto romano (net atskiras skyrius Pornografas, burnotojas, nihilistas). Apie G. Grass’o kaip asmenybės įvairiapusiškumą: grafikas, piešėjas, skulptorius, poeziją, pjeses, romanus kuriantis rašytojas, visuomenininkas, politikas, oratorius, keliautojas ir t.t.; jo kūrybinę drąsą: individualiai pažvelgti į istoriją ir kiekvieną daiktą, tarsi griauti įprastą tvarką ir kalbėjimą, pastebint tai, ko kiti linkę nematyti, o dar daugiau – nekalbėti. Jo panoraminius, bandančius aprėpti visą žmonijos istoriją ir visas žmogaus galimybes – ne tik gėrio, grožio, bet ir blogio srityse – kūrinius.

Skaityti toliau

G. Grass. Skardinis būgnelis

Grass, Gunter. Skardinis būgnelis: romanas/ G. Grass; iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas . – 2 – asis patais. leid. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 660 p.

G. Grasso sąmoningai vengiau dėl įsitikinimo, kad jo kūryboje, kaip ir pasisakymuose, interviu apstu politikos, visuomeninės, socialinės, moralinės, nežinau kokios – bet, ko gero, visokios kritikos ir grotesko. Jeigu gerai žinai apie ką kalbama ir kas kritikuojama, tuomet tokios literatūros skaitymas darosi prasmingas, kitaip (pvz. Rushdie) stebina hiperbolizavimas, netikėtumai, bet negebi atskirti realybės nuo fantazijos ir perprasti metaforų. Turbūt taip kitataučiui įspūdžio nepadarytų koks „Lietuvis Vilniuje“, kurį, pamenu, prarijau amą praradus, o kadangi tai buvo pirmoji H. Kunčiaus skaityta knyga, niekaip iš pradžių negalėjau susigaudyti, ar Šeputis – pokštas ar rimtas romano veikėjas patriotas.

Skaityti toliau

R. Seethaler. Visas gyvenimas

Seethaler, Robert. Visas gyvenimas: romanas/ R. Seethaler; iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė. – Vilnius: baltos lankos, 2017. – 131 p.

Keistai susiklosto ne tik žmonių, bet ir knygų likimai: nors skirtingu laiku parašytos, bet veik vienu metu išverstos į lietuvių kalbą Williams „Stouneris” (1965) ir R. Seethaler „Visas gyvenimas“ (2014), kartu atrastos skaitytojo, ir nenorint prašosi lyginamos. Dėl panašios literatūrinės užmačios (vieno žmogaus gyvenimo istorija), veikėjų vienišumo ir uždarumo ir, turbūt labiausiai dėl jėgos slypinčios šiuose kūriniuose – klasikine forma parašyti šedevrai.

Skaityti toliau

G. Grass. Svogūno lupimas

grass_svogunolupilllmas_vr-355x530 Grass, Gunter. Svogūno lupimas/ G. Grass; Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 400 p.

Pagaliau… Po dešimties metų lietuviškas vertimas, kad ir smarkiai vėluojantis – Vokietijoje autobiografinis Nobelio premijos laureato G. Grasso romanas “Svogūno lupimas” pasirodė 2006 metais – nudžiugins ne vieną skaitytoją. 79 – erių rašytojo išpažintis (kiek procentų tikra, niekas turbūt nepatikrins, juolab, kad pats autorius dažnai tarsi bando save sučiupti: ar tik negražina, nesiteisina, o gal atkartoja anksčiau savo knygų veikėjams suteiktus žodžius?) nė iš tolo nedvelkia nuobodžiu ar kapstymusi po smulkmenas, tiesiog prikausto: forma, luobas po luobo iriantis iki svarbiausių dalykų – šerdies – pamažu, reflektuojant, ironizuojant save vaiką, jaunuolį, luobas po luobo – svogūno lupimas – bandant išvengti ne tik ašarų, sentimetalumo, anekdotiško jumoro, perdėto dramatizmo, bet, svarbiausia, apgaulės, į kurią jau savaime linkusi mūsų atmintis.

Svogūnas turi daug sluoksnių. Vos tiktai pašalini vieną, randi kitą. Pjaustomas jis verčia ašaroti. Tiktai lupamas sako tiesą. Tai, ką patyriau vaikystėje ir vėliau, kiša panosėn faktus ir buvo blogiau negu norėtum, toji patirtis reikalauja, kad būtų papasakota tai vienaip, tai kitaip, ir gundo meluoti. p. 9

Skaityti toliau

S. Stanišič. Kaip kareivis gramofoną taisė

g

Stanišič, Saša (1978) Kaip kareivis gramofoną taisė: romanas/ S. Stanišič; iš vokiečių k. vertė Viktorija Labuckienė. -Vilnius: Vaga, 2009. – 343 p.

Tai, kaip anotacijoje apibūdinama, plačių užmojų, burleskinis ir tragikomiškas romanas apie nepaprastą vaikystę, netektį to, kas įprasta, vaizduotės ir kūrybos galią, norint susivokti ir išlikti svetimame krašte ir papasakoti, pirmiausia sau, tėvynę.

Saša Stanišič (1978) gimęs Višegrade, 1992 kartu su šeima nuo karo pabėgęs į Vokietiją, Heideldbergo universitete baigęs vokiečių kalbos užsieniečiams ir slavistikos studijas. 2006 m. – autobiografine patirtimi paremtas romanas „Kaip kareivis gramofoną taisė, 2014 – „Prieš šventę“, rašytojas pelnęs daug stipendijų ir apdovanojimų.

Burtais abejojau, bet seneliu – ne. Pati didžiausia dovana – tai kūryba, brangiausias vaizduotės turtas. Įsidėmėk, Aleksandarai, rimtai tarė man senelis, dėdamas skrybėlę, įsidėmėk ir susigalvok gražesnį pasaulį. Jis padavė man lazdelę, ir aš niekuo neabejojau. p. 12

 

Skaityti toliau