Y. Mishima. Auksinė šventykla

Mishima, Yukio. Auksinė šventykla: romanas/ Y. Mishima; iš japonų k. vertė Dagija Kugevičiūtė. – Vilnius: Sofoklis, 2019. – 255 p.

Į blogio gelmes

Yukio Mishima ( 1925 – 1970) – žymus japonų rašytojas, dramaturgas, aktorius ir režisierius. Vienas ryškiausių XX a. Japonijos literatų, išgarsėjęs tiek savo nihilistiniais kūriniais, tiek ritualine savižudybe – sepuku – ir jos aplinkybėmis. Jis tris kartus buvo nominuotas Nobelio literatūros premijai. 1967 m. įkūręs sukarintą „Skydo“ draugiją, pasisakiusią už imperialistinės valdžios atkūrimą.

Yukio Mishima bibliografinį sąrašą sudaro romanai, novelės, apsakymai bei esė, taip pat pjesės, kurios buvo parašytos tiek šiuolaikiniu, tiek klasikiniu japonų teatro stiliumi, ypatingai kabuki ir no. Bendrai Mišima parašė 34 romanus, apie 50 pjesių, 25 trumpas istorines knygas, bent 30 esė, vieną libretą bei keletą kitų žanrų kūrinių. 1988 m. leidykla „Shinchosha“ įkūrė premiją Yukio Mishima vardu, rašytojo atminimui pagerbti.

Auksinė šventykla arba Kinkaku realybėje egzistuojanti šventykla, viena iš gražiausių Kiote, pastatyta 1397 m. ir vieno vienuolio 1950 m. visas jos unikalumas ir senumas buvo paverstas pelenais. Vienuolis pripažintas išprotėjusiu, o praėjus keletui metų po gaisro pastatas buvo atstatytas iš naujo.

Skaityti toliau

E. Kurniawan. Grožis lyg žaizda

Kurniawan, Eka. Grožis lyg žaizda: romanas/ E. Kurniawan; iš anglų k. vertė Vaida Kelerienė. – Vilnius: Kitos knygos, 2018. – 456 p.

Šašuota Indonezijos istorija

Indonezijos rašytojas Eka Kurniawan (1975) išleidęs keturis romanus ir apsakymų rinkinių. Indoneziečių kalba parašytas „Grožis lyg žaizda“ išverstas į 38 kalbas, pelnęs įvairiausių spaudos ir skaitytojų vertinimo laimėjimų. Jo stilistika artima magiškajam realizmui, daug kur lyginamas su Gabrieliu Garcia Marquezu ir Haruki Murakami.

Daug žadanti pradžia. Indonezija. Iš kapo prisikėlusi gražuolė prostitutė grįžta į savo gimtąją Halimundą, kur, atrodo, pradės naują gyvenimą. Ir stulbina jos džiaugsmas: ketvirtoji dukra vardu Gražuolė yra neįtikėtinai baisi.

Nėra baisesnio prakeiksmo, kaip pagimdyti gražią mergaitę pasaulyje vyrų, koktesnių už rujojančius šunis. p. 11

 

Skaityti toliau

M. Bulgakovas. Jaunojo gydytojo užrašai

Bulgakov, Michail. Jaunojo gydytojo užrašai: ankstyvoji autobiografinė proza/ M. Bulgakov; iš rusų k. vertė Jonas Vabuolas. – Vilnius: Jotema, 2019. – p. 303

Išbandymai gyvenimu

Ankstyvoji M. Bulgakovo kūryba. Knyga susideda iš trijų dalių: autobiografinėmis jauno gydytojo patirtimis paremtas 7 apsakymų ciklas ir kitokio pobūdžio, bet irgi medicinines temas liečiantys dar du kūriniai: „Aš nužudžiau“ ir „Morfijus“; literatūriniai fragmentai „Užrašai ant rankogalių“, atsisakius gydytojo praktikos ir pradėjus spausdintis periodinėje spaudoje: Kaukaze, vėliau Maskvoje; apysaka „Šėtoniada“ ,atrodanti kaip „Meistro ir Margaritos“ treniruotė.      

„Meistras ir Margarita“ kažkada buvo apsėdimu: skaitydavau beveik visur po truputį ir vėl ištisai: tiesiog man tas kūrinys buvo kažkas tokio: komiškas ir graudus, realistiškas, o kartu satyra ir fantastika, iš pradžių stebinanti ir juokinanti, vėliau daugiau kelianti graudulį, siejanti su tuomečiu laiku ir istorija, paties rašytojo gyvenimu. Bet svarbiausia, aišku, tas bulgakoviškas stiliukas. Nepakartojami dialogai. Apokalipsinės nuojautos, sumišę su biblijiniais motyvais.

Skaityti toliau

E. Shafak. 10 minučių 38 sekundės šiame keistame pasaulyje

Shafak, Elif. 10 minučių 38 sekundės šiame keistame pasaulyje: romanas/ E. Shafak; iš anglų k. vertė Rūta Razmaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2020. – 350 p.

E. Shafak pažemintieji ir nuskriaustieji

10 minučių po klinikinės mirties žmogaus smegenys dar gyvena, toks naujausias mokslininkų paskelbimas įkvėpė rašytoją savitai struktūruoti romaną: ką protagonistė prisimena per tas paskutines minutes? koks tas gyvenimo kvapas ir skonis, išliekantis ilgiausiai? Literatūroje gali būti visaip: kaip E. Shafak romane telpa ne tik veikėjos išgyventos akimirkos, bet ir jos draugų patirtys, o gyvenime – kas žino, bet mintiju, jei iš tikrųjų tas 10 minučių egzistuoja suvokimas, kaip svarbu atitinkamai elgtis ir kalbėti žmogui mirštant.

Kai rašytojas yra pakankamai produktyvus, o skaitai ne pirmą knygą, dar neatsivertus pirmo puslapio pradedi nerimauti: ar nebus atsikartojimai, ar pasakys ką nors nauja. Pastarasis E. Shafak kūrinys viliojo dar ir anotacija „įtrauktas į 2019 m. Booker premijos trumpąjį sąrašą“, tikėjausi kažko ypatingo iš rašytojos, nes skaitytos knygos daugiau populiariosios literatūros žanrą atitinkančios, tiesa su plačiais socialiniais istoriniais, religiniais ir kultūriniais diskursais. Bet kalba, literatūrinis pateikimas gan paprastas ir be kažkokių filosofinių intelektualinių gelmių. Tematikos požiūriu, aišku, E. Shafak lygintina su O. Pamuk: Stambulas – istorinis ir šiuolaikinis, jo užkampiai, turistų akims nematomos vietos, ir paprasti ar marginaliniai gyventojai. Nors stilių skirtumai didžiuliai, bet abiems autoriams būdinga empatija paprastam žmogui ir meilė Stambului. O. Pamukas intelektualesnis, per smulkmenas restauruojantis praeitį ir filosofinį požiūrį į gyvenimą; E. Shafak – tiesmukai, daug kur gan stačiokiškai kalbanti apie veikėjų išgyvenimus, atkurianti miesto kvapus, tradicijas, bet pasitelkianti ir maginio realizmo principą sukurti paslapties tarp veiksmo ir minties šydą. Vis dėlto skaitant E. Shafak man dažniausiai asocijuosi su I. Allende: tiek temomis, tiek vaizdavimo būdu.

Skaityti toliau

J. Tumasonytė. Undinės

Tumasonytė, Jurga. Undinės: apsakymai/ J. Tumasonytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 190 p.

Depresiškoji būtis

Nesitikėjau, kad taip gerai skaitysis. Na, gulėjo gulėjo knyga, ai, reikia ir lietuvių. Kažkaip taip.

O kai įknibau, nuo keturių istorijų negalėjau atsitraukti. Kodėl? Klausiu savęs, bandau sudėlioti kas kaip, bet konkrečiai įvardinti nesiseka. Gal tiesiog buvo įdomu. Paprasta ir nepaprasta tuo pačiu. Išgrynintas kalbėjimas: būdvardį rasti veik misija neįmanoma, palyginimai dažnai kulinarinio pobūdžio, originalūs ir neįprasti: jos balsas priminė saldžią, minkštą varškę p. 36; marmelado spalva dažytų grindų p. 102; paneles, lėtai, tarsi iškilūs pyragaičiai, praplaukiančias bulvaru. p. 118; ant šokolado spalvos suolo p.120

Taupus žodis. Bet metaforų, vaizdžių išsireiškimų irgi netrūksta: tik gal nekrenta į akis. Marginalai, kuriems priklauso ir undinės (šiuo metu, kai tenka patikėti, jog galingiausias ginklas nematomas, sako, natūraliai atsiradęs virusiukas (po galais, be jokių trikdžių kalbame, matome vienas kitą per vandenynus, mokslo įsisiūbavimai nelyg audros – nežinia, ką išmes, o čia še tau kad nori – jokios išeities?), ką norėjau pasakyti, aa, įtikėti, kad undinės realios – vieni juokai, bet kas gali būti realus, galingas ir menkas tuo pačiu – sąvokos, fantazijos ir realybės prioritetai pakeitė eiliškumą.

Skaityti toliau

M. J. Lee. Pačinko

Lee, Min Jin. Pačinko: romanas/ Min Jin Lee; iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė–Bernotienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – 591 p.

Istorijos nuvilti

Maniau, kad nesvarbu, kiek kalvų ir upelių pereisi: visas pasaulis – vien Korėja ir visi jame korėjiečiai. Park Wan–suh (Pak Vanso)

Min Jin Lee (1968) gimusi Pietų Korėjoje, septynerių metų su tėvais persikėlė į Ameriką, ten ir užaugo, studijavo istoriją ir teisę. Dar studijuodama išgirdusi Japonijoje dirbančio amerikiečio misionieriaus paskaitose apie etninių korėjiečių padėtį Japonijoje, pradėjo domėtis ir rinkti medžiagą šia tema. Netgi trečios, ketvirtos ir penktos kartos Japonijos korėjiečiai vadinami užsieniečiais. Nors dabar daug etninių korėjiečių tapę Japonijos piliečiais, bet pasirinkimas natūralizuotis – nėra lengvas. Kai kurie tuokiasi su japonais arba yra dalimi korėjiečiai. Teisinės ir socialinės Japonijos korėjiečių ir dalimi korėjiečių kilmės žmonių istorija yra ilga ir niūri. Kai kas niekada neprisipažįsta esantys korėjiečių kilmės, nors etninę tapatybę galima atsekti pagal asmens dokumentus ir valdiškus įrašus.

Skaityti toliau

P. Roth. Kiekvienas žmogus

Roth, Philip. Kiekvienas žmogus: romanas/ P. Roth; iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys. – Vilnius: Vaga, 2019. -139 p.

Vyro kūno gyvenimas ir mirtis

Trumpas kūrinys apie viską. Ir nieką. Baugiai tiksli ir drąsi foto juostelė apie senatvę, mirtį, vienatvę, kaltę su spalvotais vaikystės ir jaunystės intarpais. Apie viską – kaip prisiminimą… ir nieką – ateitį. Kada labiau žmogus smulkmeniškai išgyvena savo kūniškumą: jaunystėje, kai erotika įreikšmina kiekvieną ląstelę, ar senatvėje, kai ligos pakeičia savivertę, galimybes ir gyvenimo būdą, o kūnas įcentrina dėmesį skausmais?

Nekomercinė knyga. Ne kiekvienam, nors tikrai apie kiekvieną. Galėtų pavadinime ir nebūti žodžio žmogus, tiesiog Kiekvienas. Pavadinimas, o ir pats kūrinys siejamas su penkiolikto a. pjese „Kiekvienas žmogus“, kur protagonistas tarsi atsiskaito už savo gyvenimą Dievui. P. Roth moderniai ir savitai pažvelgia į tą pačią temą – žmogaus senatvę ir bet kurią akimirką galinčią ištikti mirtį, reflektuoja įvykusią kelionę ir teisinasi, kaltina, apsvarsto aistrų, netikėtumų ir proto konfliktus sau, prieš save. Religijos, kuri guostų ir žadėtų pomirtinį gyvenimą, veikėjas nepripažįsta.

Akių dūmimas apie mirtį ir Dievą ar atgyvenusios fantazijos – tai ne jam. Yra tik mūsų kūnai, gimę mirti ir gyventi pagal sąlygas, nulemtas anksčiau gyvenusių ir mirusių kūnų. p. 45

 

Skaityti toliau

P. Joannidis. Suvestos sąskaitos

Joannidis, Panos. Suvestos sąskaitos: romanas/ P. Joannidis; iš graikų k. vertė Dalia Staponkutė. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 205 p.

Atsivertimai

Panos Joannidis (1935) žymus Kipro rašytojas, Amochoste, JAV ir Kanadoje studijavęs žurnalistiką ir sociologiją, jo kūrinių išversta į keliolika kalbų, 1992 m. rašytojui skirta Kipro vyriausybės premija, 2007 m. suteiktas aukščiausias valstybės apdovanojimas ir Nusipelniusio Kipro rašytojo vardas. Nuo knygos viršelio.

Ji sirgo. Mirė gimdydama. Pagimdė tik dešimt kibirų kraujo, šis išsiveržė iš jos kaip per sprogimą; ir viskas, kas buvo aplinkui, atgimė; ir aš atgimiau. p. 178

„Suvestos sąskaitos“ – 1973 m. išleistas romanas, dar prieš Kipro padalijimą – metafizinis kūrinys, kuriame amžinosios žmogaus būties: meilės, tikėjimo, atsinaujinimo, mirties, kūrybos – temos praskleidžiamos kitokiu kampu nei įprasta ir bandoma atsakyti į skaudžiausius klausimus: prasmės suradimą kritiškiausiu momentu, tamsos ir šviesos, žmogiškumo ir dieviškumo užslėptus ir akivaizdžiai demontsruojamus žaidimus, pasaulio ir vienatvės santykį, triukšmingo – bandos gyvenimo ir atsiskyrėlio prasmę.

Puikus dalykas – vertėjos D. Staponkutės literatūrinė apžvalga P. Joannidžio kūrybos „Mūsų drąsa tik iliuzija“ knygos pabaigoje. Viena, romanas tikrai nėra paprastas: religinės, filosofinės dimensijos persipynę su kruopščiai struktūruota autoriaus vaizduotės medžiaga apgaubia kūrinį ne tik mistika, magiškuoju realizmu, bet ir biliniais simboliais, žmonių ir religinių veikėjų samplaikomis, sunku, o gal nelabai ir norisi gilintis, kas kaip – tiesiog romanas neblogai skaitosi, atveria netikėtas erdves ir verčia susimąstyti: pirmiausia apie paprastus ir įprastus dalykus – tarpusavio santykius, susvetimėjimą, toleranciją ir gebėjimus atsiversti. Antra, Kipro literatūra, o ir šiuolaikinė graikų – nėra lietuviui skaitytojui žinoma ir prieinama, ta prasme, jos vertimų tikrai nedaug. Taigi puikus vertimas, o ir vertėjos pastangos priartinti skaitytoją prie šio romano esmės verti nuoširdžios padėkos.

Skaityti toliau

N. Huston. Dolce agonia

Huston, Nancy. Dolce agonia: romanas/ N. Huston; iš prancūzų k. vertė Akvilė Melkūnaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 284 p.

Padėkos vakarienė

Skaitom, ką turim – turbūt tokia frazė, bent jau mano atveju, koronaviruso diktuojamomis sąlygomis labiausiai tiktų. Atidžiai perėjusi akimis lentynas, tiesą sakant, nusivyliau: jau kurį laiką nebeperku knygų, tai aišku, iš kur jos ten ir atsiras. O bibliotekoje, nulėkusi paskutinę jų darbo dieną, griebiau maždaug, ai nors ką.

Kodėl man „Dolce agonia“ niekada neužkliuvo? Vos pradėjus skaityti, netvėriau džiaugsmu, kad tokią knygą nustvėriau – ach, svajonių svajonė. Pasirodo, pražiopsom šedevrus, jie galbūt sąmoningai išsisuka nuo mūsų, kad susirastų vėliau, likimo sudėliotu laiku. Nors skaityti nežinomybės metu – kad ir tikra, bet ir liūdna knyga: išsigelbėti nė vienam nepavyks. Jei gimei, tai ir mirsi, o iš visažinio veikėjo Dievo (na, aš skaitydama suvokiau kaip Mirtį, niekaip nedingtelėjo, kad tai, kaip traktuojama aprašymuose, gana ciniškas ir būtent paskutinę akimirką savo galią parodantis Visagalis). Bet stilius, asociatyvinė pasakojimo maniera, gebėjimas paviršinį viešai vykstantį realybės sluoksnį organiškai susintetinti su veikėjų pasąmonėje triukšmingai kirbančiais prisiminimais, susieti juos ne tik egzistencinėmis plotmėmis, bet ir plačiausiais istoriniais kontekstais – galima tik pasvajoti apie tokį daugiasluoksnį kūrinį.

Skaityti toliau

Tan Twan Eng. Vakaro Miglų sodas

Tan, Twan Eng. Vakaro Miglų sodas: romanas/ Tan Twan Eng; iš anglų k. vertė Eglė Raudonikienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2018. – 446 p.

Atminties ir užmaršties ginčas

Rytietiškas atmosferinis romanas, dvelkiantis paslaptimis, poetiškumu, fizinio ir dvasinio gyvenimų samplaikomis ir prieštaromis, atminties ir užmaršties keliamomis vidinėmis dramomis. Tokias knygas skaityti reiškia ir atitrūkti nuo savos realybės, persikelti į visiškai kitokį erdvėlaikį, kitokią emocinę ir logikos dimensiją. Mūsų literatūroje vyrauja skaudžios istorinės temos: karo, tremties, okupacijos; Azijos gyvenimą vaizduojančiuose kūriniuose – japonų invazija į aplinkines šalis, jų žiaurus elgesys su vietiniais gyventojais, nusikaltėlių ir aukų santykis po karo. Atminties svarba įvardijant žmonijos nusikaltimus, kaip įspėjimas ateities kartoms, kaltės ir atleidimo problemos svarba. Bendražmogiškomis patirtimis aktualus kūrinys bet kokiame pasaulio kampelyje esančiam.

Skaityti toliau