Žymų archyvas | Alma littera

K. Sainz Borgo. Karakase vis dar naktis

Sainz Borgo, Karina. Karakase vis dar naktis: romanas/ K. Sainz Borgo; iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė. – Vilnius: Alma littera, 2020. – 188 p.

Pūvanti kapo duobė

Pirmoji mirtis ištinka tada, kai kalbėdamas apie žmogų iš dabarties jį nubloški į praeitį. Paverti kažkuo užbaigtu ir galutiniu. Kas prasidėjo ir baigėsi išblėsusiu laiku. Kas buvo ir pražuvo. p. 9

Knyga persmelkta vaizduojamos realybės tamsa ir žmogaus padėties beteisiškumu. Pamatai, kas ištinka, kai šalyje negalioja juridinė sistema: gaujos, grupuotės ne tik sugrobia visai šaliai trūkstamus maisto produktus, bet ir užpuldinėja niekuo dėtus, atsitiktinai pasitaikiusius gyventojus, susikrausto į jų būstus, žudo. Žudymas – kasdienė veikla, kuria nei stebisi kas, nei neša atsakomybę. Žmogus tampa negerbiamu – bereikšmiu elementu. Autorei pavyksta ne tik gyvai ir įtikinamai perteikti makabrišką realybę, bet užgriebti esmę ir, regis, kalbėti tik itin svarbius dalykus svariais žodžiais. Tai knygą daro įtaigia ir literatūriškai svaria.

Skaityti toliau

E. Macneal. Lėlių fabrikas

Macneal, Elizabeth. Lėlių fabrikas: romanas/ E. Macneal; iš anglų k. vertė Elžbieta Kmitaitė. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 358 p.

Beprotybės ir išdidintų aistrų sūkurys

Skaitant nuo pradžios iki pabaigos kamavo klausimas: na, kodėl vargstu su šia knyga – nei tematika, nei stilius man neteikia jokios smalsos nė malonumo ir atrodo, kad švaistau laiką, kai lentynose yra neskaitytų knygų. Vis dėlto ir negalėjau padėti į šalį: na, nors siužeto vingiai nuspėjami, bet kažkokia jėga vertė eiti iki galo. Ir ką? Pasikeitė nuomonė? Net nežinau, jaučiuosi vis tiek save apvogusi laiko atžvilgiu.

Viskas romane perspausta: veikėjų dorybės ir pasijos, blogi poelgiai ir beprotybės, ir nors daug meno, tapybos reliktų, spalvų ir veiksmo, juoko ir ašarų, tai gana statiški, pasakų herojus imituojantys veikėjai. Jei niekšas, tai niekšas, jei geraširdė ir talentinga – tai be galo, be krašto, jei meilė, tai meilė be išlygų, ką žinau, tamsa juodesnė už tamsą, bjaurastis detalizuota, o meilė ir grožis suabstraktinta: protagonistė tokia talentinga, kad jai veik savaime viskas taposi, meilė svaiginanti, kartu ir išlaisvinanti, o ir baigtis galinti, regis, tik pasakos tradicijos pavyzdžiu – aišku, gerai. Skurdas – klampinantis ir žudantis: vaikai gyvena viešnamiuose, alkis ir nešvara, seserys Roza ir Airisė be atvangos siuva lėles (kodėl pavadinimas Lėlių fabrikas?), išvargę ir nieko neuždirbdamos, be jokios perspektyvos, bet užtenka menko atsitiktinumo ir veikėjai jau kitame socialiniame sluoksnyje, lyg burtų lazdele mostelėjus.

Skaityti toliau

E. Ferrante. Pražūtinga meilė

Ferrante, Elena. Pražūtinga meilė: romanas/ E. Ferrante; iš italų k. vertė Ieva Mažeikaitė–Frigerio. – Vilnius: Alma littera, 2020.  – 159 p.

Vidinė laisvės pusė

Tai debiutinis autorės romanas, be abejo, apie moteris, Italiją, šeimą ir tuos laikus, kai vyrai galėjo elgtis bet kaip: brutaliai, naudoti jėgą prieš žmoną, psichologinę prievartą. Ir moters laisvę: tariamą ar bent siekiamą.

Visa knygoje vaizduojama meilė – pražūtinga. Vyro žmonai, šeimos draugo ir, keisčiausia, dukters motinai. Nes ta meilė ne pasiaukojanti, bet reikalaujanti? Ar meilė turi būti auka?

E. Ferrante neatsako į šiuos klausimus, bet parodo visą gyvenimą žmones persekiojančius apsėdimus, kai jausmai, ko gero, išblėsę, bet likęs elgesio įprotis – apsimesti, kad myli, tuo pačiu nekenti, pavydi ir valdai. Romantika romano tikrai neapkaltinsi. Tiksliau sakant, čia jos nė su žiburiu nerasi.

Skaityti toliau

P. Joannidis. Suvestos sąskaitos

Joannidis, Panos. Suvestos sąskaitos: romanas/ P. Joannidis; iš graikų k. vertė Dalia Staponkutė. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 205 p.

Atsivertimai

Panos Joannidis (1935) žymus Kipro rašytojas, Amochoste, JAV ir Kanadoje studijavęs žurnalistiką ir sociologiją, jo kūrinių išversta į keliolika kalbų, 1992 m. rašytojui skirta Kipro vyriausybės premija, 2007 m. suteiktas aukščiausias valstybės apdovanojimas ir Nusipelniusio Kipro rašytojo vardas. Nuo knygos viršelio.

Ji sirgo. Mirė gimdydama. Pagimdė tik dešimt kibirų kraujo, šis išsiveržė iš jos kaip per sprogimą; ir viskas, kas buvo aplinkui, atgimė; ir aš atgimiau. p. 178

„Suvestos sąskaitos“ – 1973 m. išleistas romanas, dar prieš Kipro padalijimą – metafizinis kūrinys, kuriame amžinosios žmogaus būties: meilės, tikėjimo, atsinaujinimo, mirties, kūrybos – temos praskleidžiamos kitokiu kampu nei įprasta ir bandoma atsakyti į skaudžiausius klausimus: prasmės suradimą kritiškiausiu momentu, tamsos ir šviesos, žmogiškumo ir dieviškumo užslėptus ir akivaizdžiai demontsruojamus žaidimus, pasaulio ir vienatvės santykį, triukšmingo – bandos gyvenimo ir atsiskyrėlio prasmę.

Puikus dalykas – vertėjos D. Staponkutės literatūrinė apžvalga P. Joannidžio kūrybos „Mūsų drąsa tik iliuzija“ knygos pabaigoje. Viena, romanas tikrai nėra paprastas: religinės, filosofinės dimensijos persipynę su kruopščiai struktūruota autoriaus vaizduotės medžiaga apgaubia kūrinį ne tik mistika, magiškuoju realizmu, bet ir biliniais simboliais, žmonių ir religinių veikėjų samplaikomis, sunku, o gal nelabai ir norisi gilintis, kas kaip – tiesiog romanas neblogai skaitosi, atveria netikėtas erdves ir verčia susimąstyti: pirmiausia apie paprastus ir įprastus dalykus – tarpusavio santykius, susvetimėjimą, toleranciją ir gebėjimus atsiversti. Antra, Kipro literatūra, o ir šiuolaikinė graikų – nėra lietuviui skaitytojui žinoma ir prieinama, ta prasme, jos vertimų tikrai nedaug. Taigi puikus vertimas, o ir vertėjos pastangos priartinti skaitytoją prie šio romano esmės verti nuoširdžios padėkos.

Skaityti toliau

L. Mytting. Seserų varpai

Mytting, Lars. Seserų varpai: romanas/ L. Mytting; iš norvegų k. vertė Viktorija Gercmanienė. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 392 p.

Restauruotų legendų gyvastis

Sodrus epinis, legendomis paremtas pasakojimas apie atšiaurią, devyniolikto a. pabaigos nuošalėje esančią Norvegijos vietą Butangeną, kur žiemą temperatūra nukrenta žemiau keturiasdešimt, o atšilus visur telkšo purvas ir pelkės. Vietiniai žmonės karta iš kartos gyvena iš savų ūkių, medžioklės, žvejybos, skursdami ir badaudami, gausiai gimdydami ir gausiai laidodami, nematę kitokio pasaulio, kas už fiordų ir kalnų, be kažkur esančios civilizacijos, miestų, technikos, madų, kultūros. Tiesa, vykusieji į gretimas vietoves, nebuvo sužavėti. Jų akiratis sutampa su tuo, kuris skleidžiasi pridėjus ranką prie akių ir žiūrint į tolius. Ir, aišku, į praeitį: šeimose karta iš kartos perima tas pačias žemes, ūkius, trobesius, o kas moka klausytis – ir pasakojimus apie protėvius, vietas, įvykius, jau neaišku, ar tikrai nutikusius, ar tai tik legendų aidai.

Kai kurie norėdavo nukeliauti kur nors kitur, bet tie, kurie jau buvo lankęsi kitur, galėjo papasakoti, kad žmonės visur užsiima tuo pačiu, galbūt šiek tiek kitaip, bet tas kitaip nėra kuo nors geresnis. Taigi keliaudamas nerasdavai nieko daugiau, tik nuovargį, o nuovargis buvo toks dalykas, kurį galėjai rasti ir namie, tarp giminių ir pažįstamų. p. 18

 

Skaityti toliau

F. Aramburu. Patria

Aramburu, Fernando. Patria: romanas/ F. Aramburu; iš ispanų k. vertė Aira Nekrašaitė. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 653 p.

Tėvynė ir laisvė. Ar laisvė?

Pastaruoju metu vos ne visos skaitomos knygos sukelia dvilypes mintis: įtraukia, įdomus kūrinys, ne tik literatūrine – ir pažintine prasme, bet kažko ir trūksta, kad sakytum – oh, ir norėtum tą knygą turėti amžinai – kuo toliau, tuo labiau nieko neatsidedu į lentyną, perskaičiusi palieku autobuse, traukinyje, kavinėje, vengiu nešti į bibliotekas, nors jomis ir naudojuosi: tiesiog šiuolaikinė Lietuvos biblioteka jau tapusi popkultūros ir dar kažin kokiu centru, kur knyga – gal ne paskutinėje, bet ir ne pirmoje vietoje. Matyt, ir pasirenku būtent tokias, kur užtenka perskaityti vieną kartą.

Žymus ispanų rašytojas F. Aramburu (1959) pasakoja dviejų baskų šeimų likimus sudėtingu ir painiu ETOS veiklos laiku (1959–2006). Patria. Kaip viskas aišku. Kai aišku. Kiek visokių interpretacijų ir spekuliacijų. Laisvė. Nepriklausomybė. Kalba. Literatūra ta kalba. Nacionalizmas. Patriotizmas. Fanatizmas. Terorizmas. Kur viena prasideda, o kur baigiasi ir jau prasideda kita? F. Aramburu, regis, per paprastų žmonių patirtis bando parodyti visomis išvardintomis sąvokomis ir daug daugiau specifinių realijų. Per konkrečius išgyvenimus, nedidelio Baskijos miestelio kasdienybę, bendruomenės įtaką atskiram individui skverbiasi į aukomis tampančių psichologiją, niūria egzistencija išvirtusius gyvenimus ir… padėtis be išeičių? Ne, F. Aramburu siūlo ir sprendimus, tiesa, gan romantiškus, filosofinius, vargu, ar realybėje egzistuojančius, bet gal tikrai vienintelius. Juk ne ginklai, jėga, pyktis sprendžia problemas.

Skaityti toliau

E. Ferrante. Apleisties dienos

Ferrante, Elena. Apleisties dienos/ E. Ferrante; iš italų k. vertė Ieva Mažeikaitė–Frigerio. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 198 p.

Po skyrybų

E. Ferrante užvaldė daugelį „Neapolio sagos“ keturių romanų ciklu kaip įžvalgi ir gebanti taikliai, netuščiažodžiaujant lyg aštriu peiliu – žodžiu įsibrauti į moters išgyvenimus ir juos parodyti atitinkamame erdvėlaikyje kaip bendražmogiškus ir tikrus. „Apleisties dienos“ anksčiau pasirodęs (2001) kūrinys, labiau koncentruotas tik į asmenybės psichologinę dramą, minimaliai įpinantis socialinių aspektų, nėra čia ir kunkuliuojančių politinių, visuomeninių peripetijų.

Skaityti toliau

D. Decoin. Anglė su dviračiu

 

Decoin, Didier. Anglė su dviračiu: romanas/ D. Decoin; iš prancūzų k. vertė Valdas V. Petrauskas. – Vilnius: Alma littera, 2019. – p. 214

Grįžimas į išeities tašką

Pradėjau galvoti, ką gi parašyti apie šią knygą, ir niekaip nesusivokiau, kodėl ją kažkada pirkau (el. variantą), juolab kodėl skaičiau. Atmintyje išliko, tiesą sakant, lyg ir nelabai kas, na, bendri siužeto grobai, o charakteriai? – kad jų gal nebuvo: kintančių, su konfliktais, psichologija. Vasara – ne susikaupimo laikas, gal dėl to ir papuolė toks lyg nuotykių, lyg meilės romanas. Bet pavadinimas daug žadantis: paslaptingas.

Ir tik vėl pamačius autoriaus pavardę, atsikvošėjau. „Karpiai imperatoriui“. Nuostabi rytietiška knyga. Taigi, matyt, tikėjausi iš „Anglės su dviračiu“ ypatingų potyrių: su potekstėmis, neįprasta istorija, tikromis paslaptimis, išmintimi ir dar nežinia kuo – neeilinės.

Arba paviršutiniškai perskaičiau, arba tai labai jau vidutiniškas kūrinys, nes jokių gelmių, išskyrus lakonišką romantiką, juolab paslaptingos istorijos neįžvelgiau. O gal tai Viktorijos laikus ne tik vaizduojantis, bet ir stilių imituojantis kūrinys – kaip Brontė: su naiviu siužetu, teisinga meile ir lygiais charakteriais?

Skaityti toliau

E. Hautzig. Bekraštė stepė

Atminties archyvai

Hautzig, Esther. Bekraštė stepė/ E. Hautzig: iš anglų k. vertė Eugenijus Ališanka. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 239 p.

Dar vienas atsiminimais ir vaiko patirtimi paremtas pasakojimas. Jį iš karto lygini su „Tarp pilkų debesų“ istorija, nes būtent R. Šepetys sakinys „Jaudinantis ir jautrus pasakojimas apie tremtį, paremtas autorės patirtimi“ tuoj po pavadinimu – niekaip nepraleisi neperskaičius. Tai gali būti reklama, kai kam antireklama, jeigu ne itin žavisi R. Šepetys kūryba.

Kuo E. Hautzig (1930 – 2009) knyga apie Sibirą skiriasi nuo „Tarp pilkų debesų“? Abi pasakojamos iš buvusių turtingų tėvų mergaičių iš Lietuvos pozicijų: tik vienos jų gan dirbtinis, girdėtas, su holivudiškai pagražinta pabaiga ir paremtas perskaitytais, kitų papasakotais įvykiais („Tarp pilkų debesų“) ir dažnai akcentai dedami tikrai ne ten, kur juos dėtų realybė, o „Bekraštė stepė“ – originalus ir įtikinantis, jautrus pasakojimas, paremtas unikalia, nors ir panašia į kitų tremtinių, patirtimi.

Skaityti toliau

D. Decoin. Karpiai imperatoriui

Nesugaunamas pasaulis

Decoin, Didier. Karpiai imperatoriui: romanas/ D. Decoin; iš prancūzų k. vertė Valdas V. Petrauskas. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 264 p.

Kartą žmogus degino smilkalus.

Jis pastebėjo, kad nei kvepia,

nei nekvepia;

Kad kvapas nei randas, nei dingsta.

Tas menkas įvykis tapo keliu

Į Nušvitimą.

Buda Šakjamunis

Kaip ir eilutės pradžioje, visa knyga (2017) prisodrinta rytietiškos kultūros, paslapties ir filosofijos. Skaitant haiku, apie japonų, kinų senovę visada egzistuoja tikimybė perskaityti savo ribotumą, o ne tai, ką stengiasi pasakyti autorius. Viskas, ką mato akys ir suvokia protas, atrodo itin paprasta, tiesą sakant, per paprasta, ypač įpratus prie visokiausių psichologinių ir struktūrinių įmantrumų. Nors tame paprastume ir slypi išminties kodai.

Turbūt neveltui autorius, romaną rašęs dešimt metų, į pasakojimą įveda budizmo pradininko budos Sidhartos (Šakjamunio), pasiekusio nušvitimą ir suvokusio kančios prigimtį ir būdą iš jos išsivaduoti, sutra, tarsi kiekvienas kasdienybės ritualas turėtų tapti Keliu į nušvitimą, kai pasidaro aišku, kad tuštuma ir reiškiniai, absoliutumas ir santykinumas yra visiškai vienas ir tas pats. O tikrovės tikrumo išgyvenimas yra niekas kitas, tik šio vieningumo patyrimas. Laisvė ir ramybė numarinus savąjį ego.

Skaityti toliau