Žymų archyvas | Drazdauskienė R.

J. M. Coetzee. Nešlovė

Coetzee, John Maxwel. Nešlovė: romanas/ J. M. Coetzee; iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. –  Vilnius: Sofoklis, 2015. –  254 p.

Egzistencijos kraštutinumai

Dar viena žinomo rašytojo knyga, už kurią 1999 m. antrą kartą gavo Booker premiją, pirmą – 1983 m. už „Maiklo K. gyvenimas ir mirtis“. 2003 m. Nobelio premija už visą kūrybą. Kiekviena J. M. Coetzee knyga skirtinga, gvildenanti kitas problemas ir atspindinti visiškai skirtingų veikėjų išgyvenimus. Bet yra ir tam tikri bendrumai: rašytojas ištikimas savo pažiūroms: iki įmanomų, o gal net neįmanomų ribų koncentruotis į pasirinkto socialinio sluoksnio, aišku, kokius nors sunkumus išgyvenantį asmenį ir atskleisti daugialypį ir prieštaringą žmogaus vidinį pasaulį, konfliktus su aplinka, kur daugiausia asmens teises ir orumą žeidžia agresyvi aplinka, aišku, išreiškiant empatiją savo veikėjams, išgyvenantiems tikrai nelengvus išbandymus. Dėmesys autsaideriui, kuris, regis, nutolęs nuo žmonių, priklausantis nuo likimo ir vienaip ar kitaip artėjantis prie Dievo: nuolankumu, susitaikymu, ištverme, panašiai kaip kalamas prie kryžiaus Jėzus. Pažemintieji ir nuskriaustieji, tik ne dostojevskiški, o coetziški. Atidus ir empatiškas rašytojo žvilgsnis ir į gyvūnus: žiaurų elgesį su jais, apleistį, apie žmones, kurie skiria laiką ir jėgas jiems palengvinti gyvenimą. Tai akivaizdu ir „Nešlovėje“.

Skaityti toliau

J. M. Coetzee. Elizabeta Kostelo

Gyvenimo ir literatūros išmatavimai

Skaitymas! Štai kam palankus karantinas. Iš pradžių net neabejojau, kad kojos nekelsiu iš namų ir vien skaitysiu skaitysiu skaitysiu. Jaučiausi pavargusi ir išsibalansavusi. Ir tikrai: pirmas dvi dienas veik tik miegojau (iš nuovargio ar slėpiausi ir nuo baimės?), pavakarėje atsiversdavau knygą ir pan.

Baigiantis savaitei, ne tik kad nesiskaito – na, tas Covid stipriai puola į smegenis, niekaip negaliu suvokti, kad taip, būtent taip gali atsitikti dvidešimt pirmame a. Na, po galais, skiepai nuo visko, net nuo tokių ligų, kurios kažin ar egzistuoja, farmacijos pramonė galinga, tyrimai, numatymai, spėjimai, nuolat kuriami nauji medikamentai. Nee, pasirodo, šis amžius niekuo nesiskiria nuo maro laikų: išsigelbėjimo kaipo nėra. Sako, vaikai ir jauni – išrinktieji. O, nebūkime tokie tikri – virusai greitai mutuoja, ir nežinia kokio pločio pradalgę užsimos varyti. Medicina nepajėgi netgi tyrimų atlikti, visko trūksta, patys medikai eina iš rikiuotės ir kas žino kaip kieno imunitetas susirėmęs su tuo Covidu sureaguos: ar nestos į užpuoliko pusę ir, kaip dažnai būna susidūrus su naujovėmis – netaps išdaviku, nesusivilios jo jėga ir energija.

Bet sėdėti namie tenka. Ir tai tikrai ne bausmė ar kažin koks sunkumas, puikiai suvokiu, bet… bet kokia veikla – dulkių valymas, spintelių tvarkymas – oho, kiek ten kruopų ir makaronų, bent mėnesiui tai tikrai – tik lekiant ryte atsikėlus ir išgėrus kavą užtrenki duris, parlėkusi vėlai vakare priešais televizorių praryju kažin ką, po galais nėra laiko, ką ten žinosi, kas tose spintelėse ir šaldiklyje – viskas įgyja kažin kokią šešėliuotą prasmę. Laikinumo? Netikrumo? Nežinai, ir kur dėti drabužius grįžus iš lauko: batai – ar užtenka nuplauti? paltą – ką? į balkoną? o gal į skalbyklę, rytoj poryt nereikės. O galvą? Iš karto po dušu? Bet blogiausia, kai suvoki, kad nieko negalėsi ne tai kad padėti, tiesiog negalėsi nieko net bandyti padėti, jei susirgs artimieji.

Knygų skaitymas labai greitai įgavo irgi kitokią prasmę: internetiniuose knygynuose ieškau visai pagal kitus kriterijus: pirma, kad būtų kuo storesnė, na, gal kokia šeimos saga, kad įlįsčiau ir užsimirščiau; antra, ištrauka būtina: stilius vis dėlto svarbiausia; norisi paprastumo ir… kvaila sakyti, bet gėrio ir grožio. O po ranka, aišku, kaip tyčia Dolce agonia, Suvestos sąskaitos ir pan. Labai geros knygos šiuo metu tenkina nepilnai. Bet kokios filosofijos atrodo perteklinės ir tuščios.

O juokingiausia, kad skaitant užkliūva jau tokie dalykai: apsikabina sveikinantis, pabučiavo į skruostą, paspaudė ranką, ji jautė jo kvėpavimą į pakaušį, veikėjai prabangiame restorane atsiverčia meniu – ar meniu dezinfekuotas? ar jie nusiplovė rankas? … Ir irztu, po galais, kokius atsilikėlius čia skaitau. Normos ir prievolės greitai susipainioja. Tik savaitė, o jau ne tik gyveni kitaip – tiesa, dar tik šiek tiek – jau ir tas pačias užrašytas raides matai kitaip.

 

Coetzee, Johnas Maxwellas. Elizabeta Kostelo: romanas/ J. M. Coetzee; iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. – Vilnius: Sofoklis, 2019. – 192 p.

„Elizabeta Kostelo” – idėjų romanas, iškeliantis nemažai aktualių pasaulinių problemų, skatinantis susimąstyti ir ne tik priimti ar atmesti išsakytas knygos mintis, bet ir reflektuoti savas. 2003 m. išleistas kūrinys, ko gero, su laiku aktualėja, o ne sensta. Aštrėja paliestų temų esmė:

 

  • prievarta ir naikinimas gyvūnų ir žmonių pasaulyje
  • humanitarika ir realusis humanizmas
  • religijos formos ir jų įtaka žmogaus gyvenimo filosofijai. Krikščionybės pateikimo formos (ar moko džiaugtis gyvenimu ar vien kentėti), nykstančių gyventojų likimo moralinis ir teisinis aspektas Afrikoje, Australijoje.
  • kiek menininkas, rašytojas gali vaizduoti brutalų blogį, nesuteikdamas jam patrauklumo ir pats neįtakodamas juo savęs?

Skaityti toliau

J. Barnes. 10 1/2 pasaulio istorijos skyrių

cdb_978hhh9986394310_p1Barnes, Jullan. 10 ½ pasaulio istorijos skyrių: romanas/ J. Barnes; iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. – Vilnius: Liet. raš. sąj. l – kla, 2006. – 349 p.

Kas neskaitė „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“ – J. Barnes neskaitė, nesvarbu, kuo ir kaip apdovanotos kitos jo knygos, manau, šis kūrinys – postmodernizmo šedevras. Rašytojas (vertėja R. Drazdauskienė irgi) – aukščiauso lygio virtuozas: kaitaliojasi, o kartu ir persipina ne tik idėjos, istoriniai laikotarpiai ir erdvės, faktai ir vaizduotė, bet ir žanrai, stiliai, vis skirtingi pasakotojai, savita ironija ir humoras su negandos apgaubtomis katastrofų nuojautomis, vieni skyriai kaip esė, kiti – pribloškiančios novelės, o viską kartu sudėjus – fantastinis literatūrinis istorinis šou.

Skaityti toliau