H. Morris. Aušvico tatuiruotojas

Morris, Heather. Aušvico tatuiruotojas: romanas/ H. Morris; iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – 218 p.

Išlikimo kaltė

Yra knygų, kurias skaitai vien dėl to, kad nuolat kas nors klausia: na, o kaip tau „Petro imperatorė“, gal žinai ką nors panašaus į „Aušvico tatuiruotoją“? Abejotina jau ta visuotinė sėkmė ir perdėtas žavėjimasis ir kuo, kaip pastarosios atveju – Holokausto tema. Ne ne, aš ne prieš atmintį, įtartinas entuziazmas: juk sunku skaityti apie masinio žudymo vietas ir laiką, nuasmenintus žmones ir jų naikinimo mastą.

2003–ieji. 87–erių Leilas Sokolovas (Ludvigas Eisenbergas. 32407) jaučiasi vienišas, išgyvena sielvartą po 58–erių santuokos metų mirus Aušvice sutiktai mylimajai ir žmonai Gitai (Gisela Furman 4562, Leilo atmintyje 34902) H. Morris pažįstama pasiūlo (kaip darbą?) tris kartus per savaitę susitikti su senoliu ir išklausyti jį.

Atsitiktinė pažintis perauga į draugystę, pasakojimai trunka iki pat Leilo mirties – trejus metus. Savo patirtį ir patį žemiškąjį gyvenimą prieš mirtį vienas žmogus tarsi perduoda kitam. Ir ką gi daryti su tokia dovana? Unikaliais, baisiausius istorijos aspektus atspindinčiais prisiminimais? H. Morris (1953) baigusi įvairius kūrybinio rašymo kursus, dirbusi socialinėje sferoje, kūrusi scenarijus ir šiuo atveju imasi rašyti filmo scenarijų. Nors Leilas Sokolovas Aušvico išgyvenimus pats buvo paskelbęs, bet faktiškai nesusilaukė jokio domesio.

Skaityti toliau

A. Patchett. Nuostaba

Tarp mokslo ir fantazijų

Patchett, Ana. Nuostaba: romanas/ A. Patchett; iš anglų k. vertė Mėta Žukaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2018. – 318 p.

Pradėjusi skaityti šią knygą tikėjausi… ko galima tikėtis skaičius „Vieninguosius“? Subtilaus, bet kartu ir paprasto siužeto; įvairiapusių veikėjų: jau jau susidarai apie kurį nors vienokią nuomonę, staiga autorė geba natūraliai ir įtikinamai pasukti veiksmą, kad tas pats veikėjas atsiduria kitoje šviesoje, ir traktuoti jo įprastais matais: geras, blogas niekaip neįstengsi.

Skaityti toliau

L. Nugent. Išnarplioti Oliverį

Nugent, Liz. Išnarplioti Oliverį: romanas/ L. Nugent; iš anglų kalbos vertė Marija Bogušytė. – Vilnius: Baltos lankos, 2018. – p. 191

Šleivas gyvenimas

Romanas pradedamas nuo esminio lūžio protagonisto Oliverio gyvenime, kaip bebūtų keista, nustebinusio ir jį patį: „tokie dalykai būdingesni šeštajam praeito amžiaus dešimtmečiui, kai vyras girtas grįždavo iš baro pas apsileidusią žmoną“ ir pakeldavo kumštį. Bet tai nutiko 2011–aisiais, kai smurtas šeimoje nebetoleruojamas.

Liz Nugent (1967) telezijos ir radijo novelių scenaristė, „Išnarplioti Oliverį“ – pirmoji jos knyga, pasirodžiusi 2014 metais, atsidūrusi, kaip vėliau ir kitos dvi knygos: „Lying In Wait“ (2017), „Skin Deep“(2018) bestselerių sąraše ir pelniusios įvairius airių literatūros apdovanojimus.“

Skaityti toliau

E. Donoghue. Stebuklas

Fanatizmo ir sveiko proto kova

Donoghue, Emma. Stebuklas: romanas/ E. Donoghue; iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė–Bernotienė – Vilnius: Baltos lankos, 2018. – 227 p.

E. Donoghue (1969) žinoma airių kanadiečių pjesių, scenarijų, novelių, romanų autorė, literatūros istorikė, 2010 m. “Kambarys“ nominuotas Bookerio premijai. “Stebuklas“ (2016) pateko į tokių literatūros premijų kaip „Giller Prize“ ir „Shirley Jackson Award“ trumpuosius sąrašus ir akimirksniu tapo tarptautiniu bestseleriu. Romanas išleistas daugiau kaip 20 šalių. 

Skaityti toliau

R. Service. Stalinas: kn. 2

Service, Robert. Stalinas: kn. 2/ R. Service; iš anglų k. vertė Helga Gavėnaitė. – Kaunas: Obuolys, 2012. – 289 p.

Jeigu tai būtų grožinės literatūros kūrinys, sakyčiau, stipriai perspausta. Protagonistas hiperbolizuotas iki absurdo, priskiriant jam blogio demono bruožus. Jis – didžiulės šalies valdovas, neišeidamas iš savo šarvuotų namų ir poilsiaviečių, duoda su realybe niekuo nesusijusius įsakymus ir lyg kardu kerta vertikalia grandimi – nuo įsibaiminusių aukščiausiųjų iki žemiausiai stovinčių – paprastų, eilinių kaimo ir miesto žmonių. Jis viską kontroliuoja ir numato kada ką sunaikinti, kada arčiausiai stovintį bendražygį padaryti priešu. Chaosas ir ne logika kėlė įspūdį, kad Stalinas iš tikrųjų nežino, kas darosi jo šalyje: tiesiog NKVD savavaliauja, be jokių įstatymų priklausantys aukštesnei ar vietinei valdžiai vykdo pogromus ir pavienių asmenų persekiojimą, trėmimą, kankinimus ir žudymus. Bet tai buvo tik siekta Stalino taktika: sukurti visuotinę baimės atmosferą tarsi liekant nuošalėje: jis net neduodavo tiesiogių įsakymų susidoroti su tuo ar anuo, pavaldiniai turėjo suprasti iš užuominų, lyg tarp kitko mestų frazių ar net nekaltai iškelto klausimo.

Skaityti toliau

R. Service. Stalinas: kn. 1

Service, Robert. Stalinas: kn. 1/ Service R.; iš anglų k. vertė Helga Gavėnaitė, Kaunas: Obuolys, 2012. – 474 p.

„Stalinas veikė žmones tarsi žemės drebėjimas“ p. 8

Nors apie tokius diktatorius žudikus kaip Hitleris, Stalinas prirašyta turbūt tonos, vis dėlto smalsa tiek tyrinėtojų, tiek skaitytojų, ko gero, nemąžta. Kas bebūtų – bepročiai ar blogio genijai – jiems pakluso (ir patikėjo?) milijonai, jie lėmė absurdiškiausius dalykus, pasaulio istoriją ir žmonijos likimą. Kiek bebūtų tyrinėta, iki galo nebus aišku, kodėl iškyla tokios (anti)asmenybės (na, gal ir atsakoma: istorinės aplinkybės, demokratijos trūkumas, Stalinas ir kiti bolševikai užaugo tuo metu, kai didžiosios pasaulio valstybės naudojo jėgą prieš užkariautas tautas ir pan.), bet kas nulemia žmogaus virsmą žvėrimi, juk iš motinos įsčių visi kūdikiai bejėgiai ir nekalti? Dostojevskio „Nusikaltime ir bausmėje“ nužudžiusį senutę jaunuolį sutriuškina sąžinė, gyvenime gi – manipuliuojama gyvybėmis lyg tai nebūtų jokia vertybė, o žudymas – natūralus valstybės valdymo metodas.

Skaityti toliau

A. Pasternak. Lara

Pasternak, Anna. Lara: nepapasakota meilės istorija, įkvėpusi „Daktarą Živagą“/ A. Pasternak; iš anglų k. vertė Dalia Paslauskienė. – Kaunas: Jotema, 2018. – 303 p.

Anna Pasternak yra rašytoja ir garsiosios Pasternak šeimos atstovė. Ji – dailininko postimpresionisto Leonido Pasternako proanūkė, o Nobelio premijos laureatas Borisas Pasternakas yra jos senelės brolis. Autorė  parašiusi tris knygas.

„Lara“ – knyga, kurios labiausiai geidžiau per šių metų knygų mugę. Pirmiausia ją ir griebiau. O pragulėjo lentynoje nežinia kiek ir, tik įsimetusi el. versiją skaityklėn, pagaliau perskaičiau. Kažkaip buvo nuslūgęs entuziazmas: įsivaizdavau, kad bus sentimentali meilės istorija. Ir oi! kaip džiaugiuosi, kad spėlionės nepasiteisino: Olgos Ivinskajos ( „Daktaro Živagos“ Laros prototipas) ir Boriso Pasternako gyvenimo istorijos. Meilės, kaip įvardinta pačios autorės, net nesiverčia liežuvis sakyti: per siaura. Daug poezijos, daug citatų iš „Daktaro Živagos“, lyginant Laros ir Olgos charakterius ir išgyvenimus, atsiminimų, laiškų ištrauk; apie Pasternako tėvus, brolius, seseris, jo vaikystę ir meninę namų aplinką (motina talentinga pianistė, karjeros atsisakiusi dėl šeimos; tėvas Leonidas Pasternakas žymus rusų dailininkas, iliustravęs „Prisikėlimą“, tapęs ir L. Tolstojų, procesą stebint tada dar vaikui – Borisui); o ir plati politinės ir kultūrinės Sovietų Sąjungos pateiktis Stalino – Chruščiovo laikais. Autorė stengiasi likti objektyvi vaizduojant tiek vieną, tiek kitą, nenuklysti į fikcines jausmų interpretacijas, parodyti ne tik psichologiškai sudėtingas santykių peripetijas (B. P. vedęs du kartus ir skyrybas su antrąja žmona vertino kaip neįmanomas), bet ir politinio režimo pasekmes Olgai: Stalinas tarsi davė laisvę Pasternakui (jis vertino jį už gruzinų poezijos vertimą į rusų kalbą… turbūt), o ir buvo žinomas pasaulyje, bet už nepaklusnumą baudė jo mylimą moterį. Žiaurus ir rafinuotas būdas tyčiotis ir palaužti, pasirodo, į Ggulagą tremiama ir už meilę.

Skaityti toliau

P. Kalanithi. Įkvėpti tylą

Kalanithi, Paulas. Įkvėpti tylą: memuarai/ P. Kalanithi; iš anglų k. vertė Eglė Podčašinskienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2016. – 136 p.

„Įkvėpti tylą“ – skaudus ir sukrečiantis liudijimas apie sudėtingą jauno žmogaus lemtį. Paul Kalanithi, indų kilmės 36–erių vyresnysis neurochirurgijos rezidentas,  įkopęs į pačią galimybių viršūnę, kai po kojomis atsivėrė plytinčios „pažadėtosios žemės vaizdas“ parašo memuarus apie… Apie neurochirurgo darbo specifiką, gyvenimo prasmės ir savo esaties ieškojimą, gydytojo etiką ir sudėtingą bendravimą su sunkiai sergančių ir mirštančių artimaisiais, reikalingą chirurgui fizinę ir psichinę ištvermę, aišku, meilę ir santykius su žmona, o vėliau ir dukrele.

Skaityti toliau

T. Hardis. Tesė iš d’Erbervilių giminės

Hardy, Thomas. Tesė iš dErbervilių giminės: romanas/ T. Hardy; iš anglų k. vertė T. Petkevičius. – Vilnius: Alma littera, 2006. – 357 p.

Devyniolikto a. pabaigos kūrinys, į rankas, tiesą sakant, papuolęs ne sąmoningai, o skaityklėje jį teturint ir nuobodžiaujant tarp uodų atkampioje vietovėje. Gailėtis neverta: tapybiška, su ryškiais kaimo ir gamtos vaizdais, moralės ir prigimties, žmogaus atsakomybės prieš save ir kitus dilemų pynė įtraukė ir skaitėsi gan įdomiai, bet vis kaliau sau: nepamiršk nepamiršk – devynioliktas amžius.

Tomą Hardį, gyvenusį 19 a. pabaigoje 20 a. pradžioje, modernistė V. Voolf pavadino „didžiuoju viktorijiečiu“, iš kitų to meto žinomų rašytojų – realistų ir neoromantikų – išsiskyrusį kaip patriarchalinės Anglijos vaizduotoją. Savo kūryboje jis įamžino laisvų valstiečių, smulkių žemvaldžių tradicijas, papročius, amatus, folklorą, kaimo žmogaus pasaulėjautą. „Tesė iš d’Erbervilių giminės“ laikomas žymiausiu T. Hardžio romanu. Vos šleidus 1895 m. susilaukė gan agresyvaus puolimo: už amoralumą, vulgarumą, ir nors skaitytojų entuziastingai sutiktas, nusivylimas rašytojui vis dėlto buvo toks didelis, kad nusprendęs rašyti  eilėraščius ir poemas.

Skaityti toliau

H. Kent. Gerieji žmonės

Kent, Hannah. Gerieji žmonės: romanas/ H. Kent; iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė–Bernotienė, Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 294 p. –

Prietarai ir jų galia žmogaus sprendimams. Gal net likimui. Pagrindinė mintis, apėmusi skaitant „Geruosius žmones“ ir gerokai po to. Įrašius į google žiniuoniai, ekstrasensai, netradiciniai gydymo metodai, net lietuviškai išmetama daugybė įdomybių. Šiais laikais, dvidešimt pirmame amžiuje, kai vos ne robotai tiria žmones, D3 spausdintuvai kuria naujus organus, informacija sklinda neribotu greičiu ir prieinama net atkampiuose kaimuose, vis dėlto egzistuoja ir netgi klesti burtininkai, raganos, energetikai ir, ko gero, dar daug įvairių. Skirtumas tik tas, kad senovėje profesionali medicina buvo prabanga paprastam žmogui, nuošaliose vietovėse daktaras neprieinamas, o dabar atvirkščiai: reikia turėti nemažai pinigučių, kad išbandytum ir netradicines gydymo ir stebuklų galias. Bet visiems laikams bendras vienas dalykas: žmonės griebiasi kraštutinių priemonių, kai ištinka neviltis, kai reikia susitaikyti su skaudžia padėtimi, nepagydoma artimo liga ar dingimu, tada visos priemonės išbandomos ir visos, atrodo, pateisinamos. Kur tik nenuveža ir kiek nesumoka, jei nelaimė atsitinka vaikui ar jaunam žmogui, o medicina padeda tašką.

Skaityti toliau

D. Jefferies. Arbatos plantatoriaus žmona

Jefferies, Dinah. Arbatos plantatoriaus žmona: romanas/ D. Jefferies; iš anglų kalbos vertė Inga Stančikaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2016. – 455 p.

Ir pavadinimas, ir viršelis dvelkia rytietiška egzotika: Ceilonas, arbatos plantacijos, dvidešimto a. pirmoji pusė, regis, visko pakankamai, kad susiviliotum. Ir iš tikrųjų knygoje rutuliojama ne tik meilės tema (tiek, kiek būdinga įprastiniam meilės romanų žanrui), motinystės, prietarų, rasizmo, socialinės, šeimos, moters vietos konservatyvioje visuomenėje – daug visko, kad knyga būtų plati ir įdomi.

Skaityti toliau

J.Žilinskas. Sarbintai

Žilinskas, Justinas. Sarbintai/ J. Žilinskas. – Naujas vardas, 2017. – 78 p.

Ne, tai – ne memuarai. Tai – liudijimai tai kartai, kuri jau augo mieste, bet dar turėjo kaimus. p. 4, sako autorius apie paprastus/nepaprastus pasakojimus, rodos, apie elementarius, bet tuo pačiu ir ypatingus kaimo ir vaikystės reliktus, nes: nebėra nei tos vaikystės, nei to kaimo. Negrįžtamai. Tai suteikia pasakojimams ne tik nostalgišką nuotaiką, bet ir laiko, o ir istorijos tėkmės savotišką fiktyvumą: yra/nebėra – tėkmės, kurioje prapuola ne vien daiktai, žmonės išeina amžinybėn, bet ir žodžiai prapuola, nes nebelieka ką jais vadinti, tie žodžiai, su kuriais užaugta ir įsismelkta į gyvenimą, tiesiog nebereikalingi, juos tenka versti kaip iš svetimos kalbos, nes kitos kartos žmonės jau supami kitų daiktų ir kitų žodžių skambesio. Autorius vadina daiktus taip, kaip įprasta jo kaime: tarmiškai ar prilipusia svetimybe, kaip vadino jo seneliai, žodžiais, kuriuos jis paveldėjo. Baleika, cimantas, sodžialka, ryzai, sarbintai, dalgė, kupetis, žaginiai, tekėlas, zacirka…

Skaityti toliau

V. Kočiubaitis. Afganistano daktaras

Kočiubaitis, Vilius. Afganistano daktaras/ V. Kočiubaitis. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 289 p.

Lietuviams nebūdingas kūrinys: nuotykių, trileris, kelionės (tiek erdvėje, tiek savo viduje), gyvenimo prasmės paieškų, kitaip sakant, gyvenimo būdo – žanru nenusakomas ir į aiškiai apibrėžtus rėmus neįspraudžiamas; neįprasta ir tematika – atšiaurus, karo kamuojamas Afganistanas ir žmonės iš visai kitos civilizacijos ir laiko: skurdas, ligos, žudymai, moterų beteisiškumas, besisukantys tame pačiame sūkuryje gyvenimas ir mirtis. Ir svetimšaliai tarsi iš kitų planetų: ko gi jiems reikia tame nualintame ir pasmerktame krašte? Pasirodo, netgi tokioje civilizuotai ir kultūriškai nepatrauklioje šalyje „bastosi begalė tėvynėse nepritapusių nevykėlių“. p. 39

Kelionė nuo vienos Afganistano sienos iki kitos: Heratas, Hindukušas, Manzari Šarifas, Čančaranas, Kabulas, Tairara. Kelionė su pavojais, žudymais, bado ir skurdo vaizdais, rizika ir gebėjimu išlikti. Kelionė pagyvenusio daktaro iš Lietuvos nuo savęs ar į save? Kas gali pasakyti, kai žmogus mirties spąstuose.

Skaityti toliau

J. Diaz. Štai taip tu ją prarandi

Diaz, Junion. Štai taip tu ją prarandi/ J. Diaz; iš anglų k. vertė Indrė Telksnytė. – Vilnius: Versus aureus, 2013. – 156 p.

„Auksiniai užrašai“ ir „Štai taip tu ją prarandi“ – knygos itin, man taip atrodo, derančios viena prie kitos ir skaityti vieną po kitos. Subalansuojant moteriškuosius ir vyriškuosius požiūrius. Nors skirtingi stiliai, absoliučiai paradoksalūs žanrai, bet kraštutinumų ir laisvės, tapatybės paieškomis panašios. Būtent kraštutinumais.

J. Diaz (1968) – itin savitas amerikiečių rašytojas, kilęs iš Santa Domingo, 2008 metais gavęs Pulicerio premiją už The Brief Wondrous Life of Oscar Wao, nemažai įvairių literatūrinių apdovanojimų, o apsakymų rinktinė This Is How You Lose Her pasirodė 2012. Kai skaitai biografiją ir „Štai taip tu ją prarandi“ istorijas, negali nepastebėti akivaizdžių paralelių: dalį vaikystės praleido tik su motina, seneliais ir dar keturiais vaikais atskirai nuo uždarbiaujančio JAV tėvo specifinėmis vietinėmis tradicijomis ir manieromis persisunkusioje Santa Domingo aplinkoje. Kai atvyko pas tėvą, tas neužilgo paliko šeimą, o vyresnis brolis susirgo leukemija; šeima skurdo, rašytojui teko išbandyti įvairius uždarbiavimo būdus.

Skaityti toliau

L. Logothetis. Gerumo dienoraštis

Logothetis, Leonas. Gerumo dienoraštis: įkvepiančios gerumo paieškos pasaulyje/ L.Logothetis; iš anglų k. vertė Ieva Albertavičienė. – Vilnius: Vaga, 2015. – 186 p.

Leonas Logothetis – nuotykių ieškotojas, charizmatiškas oratorius, filantropas. Daugelį metų pradirbęs įtemptą biržos maklerio darbą Londone, nenustygęs monotoniškoje kasdienybėje, persikėlė į Los Andželą, kur atrado naujus namus. Darbas TV, mylima mergina, draugiškas šuo, o pilnatvės vis dėlto nėra. Kas iš to turėjimo, jei viduje krebžda nepasitenkinimas, kad gyvena ne visai pilnavertišą, ne visai tikrą gyvenimą? Kelionių, nuotykių ilgesys, kitokio pasaulio pažinimo troškimas ar baimė įsipareigoti ilgalaikiams ir pastoviems santykiams – pats savęs klausia Leonas, o atsakymo nusprendžia ieškoti vykdydamas susigalvotą gerumo akciją – keliauti per pasaulį be pinigų, maisto, išgyventi iš žmonių geranoriškumo, tuo pačiu ir skleisti labdarą – netikėtai atsilyginti už suteiktą pagalbą.

Skaityti toliau

M. Houellebecq. Kovos lauko išplėtimas

Houellebecq, Michel. Kovos lauko išplėtimas/ M. Houellebecq: iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas. – Vilnius: kitos knygos, 2016. – 136 p.

Šiais laikais viena iš dažniausių kovų – tai dėl lygių galimybių. Kokių? klausiu, perskaičiusi „Kovos lauko išplėtimą“, o atsakymas, deja, jau nebėra toks aiškus kaip iki šiol: na, lyčių lygybės, pirmiausia… kas dar? gal negalią turinčių ir sveikųjų, pvz. turi būti privažiavimai, na, kažkas panašaus, bet čia, aišku, tik ple ple… O dar? Gyvūnų teisės į gerą, teisingą gyvenimą…

Skaityti toliau

Dovis Pa. Dangus Strazdui

Dovis Pa. Dangus strazdui: romanas. – El. leidykla: Naujas vardas, 2016. – 70p.

Kaip pats autorius įžanginiame žodyje sako: iš ilgesio visa tai,  stebėjimų, artumos, prasmės ir savasties ieškojimų.

Vienatvė dviems – pigus triukas sąmonei apgauti. Kurį laiką toje būsenoje jautiesi gerai, iki rytas tave pabudina iš sapno ir tu supranti: kad ir koks šūdo kupinas atrodo gyvenimas, tu negali nustoti jame dalyvauti. Tu privalai. Tu gyveni, bandydamas išsiaiškinti, kas tu esi. p. 5

Skaityti toliau

K. Hamsunas. Badas

Hamsunas, Knutas. Badas. Panas. Viktorija/ K. Hamsunas; iš vok. k. vertė Vytautas Petrauskas. – Vilnius: Vaga, 1972. – 375 p.

„Badas“ nokautavo mane. Kad Hamsunas geras rašytojas, klasikas – ne naujiena, nors ir neskaitytas. Bet kad toks geras – tikrai nesitikėjau. O tik vertimas iš vokiečių kalbos. Štai kada atleidžiama ir neišbraukiama iš istorijos net politiškai prisidirbęs – genijus. Nors… Hamsunas buvo pasišventęs rašymui: vargdamas, badaudamas, valkataudamas, dirbdamas sunkiausius darbus dvylika metų diena iš dienos treniravosi rašydamas, stengdamasis atrasti savo stilių. Puikiai suprato, būdamas be išsilavinimo, kad ir kaip greitai orientavosi, viską pagaudavo ir perprasdavo, kad atkreiptų į save dėmesį, išsiskirtų iš visos plejados literatūrą išmanančių intelektualų, turi parašyti kažką tokio – ypatingo ir sukrečiančio.

Skaityti toliau

L. Tolstojus. Ana Karenina

Tolstoj, Lev. Ana Karenina: romanas/ L. Tolstoj; iš rusų k. vertė Pranas Povilaitis. – Vilnius: Obuolys, 2013. – 1 dalis. – p. 587; 2 dalis – p. 523

Apie viršelius, knygos pateikimą geriau nekalbėti, dar geriau – į juos net nežiūrėti, kaip ir „Didžiojo Getsbio“, tai netgi ne klaikuma – sveiko proto trūkumas, na, bet skaitant el. variantą, tų filminių, viliojimui turbūt skirtų grožybių kaipo ir nematai. Štai dar vienas technologijų pliusas.

Vaikščioju su „Ana Karenina“ (perskaityta) antras mėnesis ir, prisimindama vieną ar kitą sceną, bandau suvokti: ar pusantro šimto metų iš tikrųjų taip toli, kaip skamba, ar laikas, ogi ir erdvė ne taip jau ir keičia žmogiškąją prigimtį, jausmus ir mąstyseną. Pagrindinis klausimas – kodėl Ana nusižudė? Tiksliau, kodėl gi L. Tolstojus, sukūręs šitokią žavią, elegantišką, juslią ir žingeidžią moterį, ėmė ir pakišo be jokio gailesčio po traukiniu – lyg niekur nieko romaną užbaigdamas Levino atradimais religijos ir meilės, taipogi socialinėse srityse? Vienos aistringos, kad ir žavios, bet impulsyvios moters mirtis nesustabdo gyvenimo ir neužtemdo kitų laimės? Ar Ana tuo stengėsi įrodyti savąją žmogiškąją vertę ar paprasčiausiai atkeršyti jos reikalavimų nevykdžiusiam Vronskiui?

Skaityti toliau

F. Scott Fitzgerald. Didysis Getsbis

Fitzgerald F. Scott. – (1896–1940)Didysis Getsbis: romanas/ F. Scott Fitzgerald; iš anglų k. vertė Gražina Zolubienė. – Vilnius: Obuolys, 2013.– 163 p.

Amerikiečių literatūros klasika tapęs ir nuolat perleidžiamas romanas, kuris vos pasirodęs, deja, nebuvo nei populiarus, nei vienareikšmiškai vertinamas kritikų: greičiau galima sakyti, puolamas už banalumą, per didelį dėmesį turto ir pasisekimo temoms. Iš tikrųjų, kūrinyje neaktualizuojamos socialinės, juolab politinės temos, negvildenami svarbiausi bedražmogiški klausimai, neieškoma išeičių iš keblių situacijų. Meilė, turtas, svajonės siekimas. Ir išdavystė. Jeigu moters kaip įsimintiniausią bruožą daugelyje meno kūrinių dažniausiai įprasta pateikti grožį, eleganciją, manieras, na, kažką panašaus – tai Deizės ypatingiausias iš visų ypatingumų – balsas: jos balse skambėjo pinigai, garsioji Fitzgerald’o moters žavesį ir padėtį apibūdinanti frazė: „jame skamba pinigai – štai iš kur neišsenkantis jo moduliacijų žavesys, metalo skimbčiojimas, – cimbolų daina… Aukštam baltam dvare karaliaus dukra, auksinė mergelė. p. 106

Skaityti toliau