Žymų archyvas | Kitos knygos

M. Houllebecq. Žemėlapis ir teritorija

Houllebecq, Michel. Žemėlapis ir teritorija: romanas/ M. Houllebecq; iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas. – Vilnius: Kitos knygos, 2013. – 321 p.

Laimės formulės sunaikinimas

2010 metais išleistas garsaus prancūzų rašytojo penktasis romanas, sulaukęs ne tik pasisekimo, bet ir Goncourt premijos, ironiškai ir skaudžiai smelkiasi į industrinės visuomenės susvetimėjimą ir žmogaus blaškymąsi savo vienatvės erdvėje tarsi tyrlaukiuose. Houllebecqo veikėjai vyrai pasiturintys, gan patrauklūs, net talentingi, lydimi profesinės sėkmės, bet tarsi išbraukti iš sąrašo tų, kurie mato gyvenimo prasmę ir patiria natūralius džiaugsmus kasdienybės ritualuose. Jų gyvenimo dinamika: vienišėjimas, senėjimas, vis didesnis atsiskyrimas nuo visuomenės, regis, milijonai reikalingi tik didesnei saviizoliacijai. Kodėl? Kodėl tampama autsaideriais?

Skaityti toliau

E. Kurniawan. Grožis lyg žaizda

Kurniawan, Eka. Grožis lyg žaizda: romanas/ E. Kurniawan; iš anglų k. vertė Vaida Kelerienė. – Vilnius: Kitos knygos, 2018. – 456 p.

Šašuota Indonezijos istorija

Indonezijos rašytojas Eka Kurniawan (1975) išleidęs keturis romanus ir apsakymų rinkinių. Indoneziečių kalba parašytas „Grožis lyg žaizda“ išverstas į 38 kalbas, pelnęs įvairiausių spaudos ir skaitytojų vertinimo laimėjimų. Jo stilistika artima magiškajam realizmui, daug kur lyginamas su Gabrieliu Garcia Marquezu ir Haruki Murakami.

Daug žadanti pradžia. Indonezija. Iš kapo prisikėlusi gražuolė prostitutė grįžta į savo gimtąją Halimundą, kur, atrodo, pradės naują gyvenimą. Ir stulbina jos džiaugsmas: ketvirtoji dukra vardu Gražuolė yra neįtikėtinai baisi.

Nėra baisesnio prakeiksmo, kaip pagimdyti gražią mergaitę pasaulyje vyrų, koktesnių už rujojančius šunis. p. 11

 

Skaityti toliau

G. Vojnovič. Jugoslavija, mano tėvynė

Vojnovič, Goran. Jugoslavija, mano tėvynė: romanas/ G. Vojnovič; iš slovėnų k. vertė Laima Masytė. – Vilnius: Kitos knygos, 2018. – 287 p.

Trauminės atminties labirintuose

Dar viena knyga apie Jugoslavijos žmonių likimus (S. Stanišič „Kaip kareivis gramofoną taisė“, D. Ugresic „Skausmo ministerija“). Įspūdingiausia vis dėlto „Kaip kareivis gramofoną taisė“, atrodo, ne parašyta, o ištrūkusi rašytojui iš širdies.

Taigi, Jugoslavija didelis kunkuliuojantis katilas, kuriame virė per 20 skirtingų kultūrų ir tradicijų etninių grupių. 1992 m. socialistinė Jugoslavija padalinta į Kroatiją, Bosniją, Slovėniją, Serbiją, Makedoniją ir Juodkalniją. Prasidėjęs brolžudiškas karas palietė įvairių tautybių žmones, daugelį privertė palikti namus, daugelis prarado artimuosius ir pažįstamus. Buvę draugai, net giminės staiga tapo priešais, gimtoji kalba – pavojinga, o nusakyti savo tapatybę – neįmanu.

Dar viena knyga apie žmogų be tėvynės: nei kalbos, nei teritorijos tuo pavadinimu. Net praėjus septyniolikai metų protagonistas Vladanas Borojevičius negali atsakyti pats sau – kas jis, kas jo tėvas ir ką reiškia žmogui tėvynė, gimtoji kalba. Gan sentimentaliai ir dirbtinai skambantis pavadinimas „Jugoslavija, mano tėvynė“, perskaičius atrodo vienintelis tikslus ir tinkamas, ir net nesentimentalus – tiesiog pasaulyje pasimetusio žmogaus šauksmas. Vietiniams skaitytojams tai dar daugiau: rašytojas pavadinime perfrazavo Slovėnijos nepriklausomybės judėjimo šūkį.

Skaityti toliau

M. Houellebecq. Kovos lauko išplėtimas

Houellebecq, Michel. Kovos lauko išplėtimas/ M. Houellebecq: iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas. – Vilnius: kitos knygos, 2016. – 136 p.

Šiais laikais viena iš dažniausių kovų – tai dėl lygių galimybių. Kokių? klausiu, perskaičiusi „Kovos lauko išplėtimą“, o atsakymas, deja, jau nebėra toks aiškus kaip iki šiol: na, lyčių lygybės, pirmiausia… kas dar? gal negalią turinčių ir sveikųjų, pvz. turi būti privažiavimai, na, kažkas panašaus, bet čia, aišku, tik ple ple… O dar? Gyvūnų teisės į gerą, teisingą gyvenimą…

Skaityti toliau

S. Aleksijevič. Laikas iš antrų rankų

cdb_978609mm4272448_laikas_is_antru_ranku_p1Svetlana Aleksijevič. Laikas iš antrų rankų. Gyvenimas ant socializmo griuvėsių/ S. Aleksijevič; iš rusų k. vertė Irena Ramoškaitė. – Vilnius: Kitos knygos, 2016. – 424 p.

Senokai knygą perskaičiau, bet niekaip neįstengiau aprašyti: vos pagalvoju nuo ko pradėti, vizualiai kiek sąmonė aprėpia, pradeda augti iš žemės galvos galvelės su raudonais ruporais ir šaukti… Baisus alasas, rėkia viena per kitą, ir taip didžiulėje erdvėje per visą EuroAziją, be jokio mandagumo, nesiklausydamos vienos kitų, tik staugiant… Savąją tiesą. Nepasitenkinimą. Kančią. Bet tie balsai nesusilieja į visumą, o ir nesuskamba kaip sutartinė – jie atskirai sklinda, ko gero, atskiroms ausims ir… tenori būti išklausyti? apkaltinti ką nors? prisišaukti pagalbos? Kaip išgirsti atskirus balsus visuotiniame chaose? Ar turi ką papasakoti paprastas žmogus? Ar jis tik rėkia ištiktas visuotinės isterijos? Koks jo balsas?

Skaityti toliau

Troleibuso istorijos

rodmmykleTroleibuso istorijos: geriausių šiuolaikinių apsakymų rinktinė/ Sudarė Laurynas Katkus. – Vilnius: Kitos knygos, 2014. – 236 p.

Šešiolikos apsakymų antologija, kaip apibūdinama anotacijoje – šiuolaikiškų, miestiškų, siejamų sąmojo, pasakojimo meistrystės, keistų, fantastiškų, šiurpių nutikimų ir miesto simboliu tapusio troleibuso. Na, bet patarimas skaityti keliaujant – autobusu, traukiniu, lėktuvu, aišku, ir troleibusu – neatrodo gan vykęs: tiesiog kūriniai per geri tokiems fragmentiškiems skaitinėjimams.

Skaityti toliau

M. Houellebecq. Pasidavimas

6094271953_Pasidavimas_p1Houellebecq, Michel. Pasidavimas/M. Houellebecq: romanas; iš prancūzų k. vertė Goda Bulybenko. – Vilnius: Kitos knygos, 2015. – 293 p.

Pirmoji pažintis su garsiuoju, skandalinguoju prancūzų rašytoju M. Houellebecq. Kadangi neitin mėgstu utopijas nė distopijas, o ir fantastikos apskritai, plius neturiu tokios rūšies literatūros skaitymo įgūdžių, tai ir nesitikėjau kažko tokio – sukrėtimo, apžavėjimo ar netgi  nusivylimo.  Bet neįmanu likti ir abejingai: priverčia apie daug ką pamąstyti. Knyga pasirodė įdomesnė nei tikėjausi. Pirmiausia dėl paralelės su devynioliktojo amžiaus rašytoju J. K. Huysmansu, manau tai labai puiki reklama  laiko prislopintam rašytojui, kita vertus, įdomus pasirodė viduriniosios klasės atstovo protagonisto,  Sorbonos dėstytojo rezignacijos kelias, blaškymasis individualizme, nepripažįstant faktiškai nei šeimos, nei kokio nors aktyvesnio socialinio gyvenimo (kažkada nusipirkęs automobilį planuodamas pakeliauti, taip nė karto net neišsiruošęs toliau pagrindinių savosios egzistencijos gairių: namai – universitetas), o ir geriausias draugas, su kuriuo tariasi lemiamomis akimirkomis, iš kurio stengiasi pasisemti išminties – tas pats kaip ir darbo objektas , būtent Huysmansas. Ištikus neveiklos krizei, netekus darbo, nors su pakankama materialine baze išgyvenimui, jis bando atkartoti devyniolikto amžiaus rašytojo pasirinkimą – rasti vietą vienuolyne.

Skaityti toliau

J. Winterson. Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai

knylllgos-virselis-53f093f9cd8e6Winterson, Jeanette. Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai: romanas/ Jeanette Winterson; iš anglų k. vertė Marius Burokas. — Vilnius: Kitos knygos, 2013. — 150 p.

Bandžiau suprasti, iš kur atsiradau. Bandžiau įprasminti keistą vaikystę ir neįprastą asmeninę istoriją. Ir bandžiau atleisti. Nemanau, kad įmanoma atleisti, jei nesupranti. Svarbiausias dalykas, ką gali literatūra, ką apskritai gali menas, – tai padėti suprasti. Rašydama esi tuo pat metu ir savo viduje, ir išorėje, taigi nebesi viena su jausmais, su kuriais negali susidoroti. Žmonių bejėgiškumas kyla iš jausmų, su kuriais jie negali susitvarkyti, o ypač iš tų, kurių jie negali išreikšti. Sugebėti parašyti istoriją iš savo jausmų chaoso – vadinasi, pamatyti save literatūroje, o tai ganėtinai guodžia, juk literatūrą galima keisti. Visada maniau, kad žmonės būtų daug laimingesni, jei galėtų skaityti save kaip literatūrą. J. Winterson Skaityti toliau