V. Luiselli. Prarastųjų vaikų archyvas

Luiselli, Valerija. Prarastųjų vaikų archyvas: romanas/ V. Luiselli; iš anglų k. vertė Marija Bogušytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 463 p.

Angelai niekada nežino, ar jie gyvena tarp gyvųjų, ar tarp mirusiųjų… p. 403

Įspūdinga knyga. Aišku, ne tiems, kam patinka įtemptas siužetas, ryškūs charakteriai, blogio ir gėrio konfrontacijos.

Skaityti toliau

L. Slimani. Žmogėdros sode

Slimani, Leila. Žmogėdros sode: romanas/ L. Slimani; iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 207 p.

Be sentimentų

Stiprios destrukcinės jėgos apimta moteris. Lyg ir sąmoninga, lyg ir ne visai. Kaip lošėjas, kaip alkoholikas suvokiantys juos žudančią priklausomybę, bet negalintys sustoti. Apie alkoholikus dažnai sako: neturi atsparumo geno. Gėrimui. Matyt, gali visokių genų žmogui trūkti ir, ką čia ir kalbėti, tokiu atveju niekaip nepagrįsi nei jų elgesio, nei jų savęs ir artimųjų beprasmio alinimo, o ir psichologiškai neįsikibsi į vaikystės skaudulius ar kažkieno suformuotą nepilnavertiškumo sindromą.

Skaityti toliau

J. Tumasonytė. Remontas

Tumasonytė, Jurga. Remontas: romanas/ J. Tumasonytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 239 p.

Laikmečio fiksacija

Perskaičius lietuvių autorių knygą, keista, bet reikia gerokai pagalvoti, ką apie ją pasakyti. Nors, atrodo, turėtų būti atvirkščiai – juk savos aktualijos, erdvė, tradicijos ir kultūrinė terpė. Natūralus, be tarpininko – vertėjo – perduotas žodis.

Skaityti toliau

W. K. Krueger. Kasdienė malonė

Krueger, William Kent. Kasdienė malonė: romanas/ W. K. Krueger; iš anglų k. vertė Goda Bulybenko, vertimo bendraautorius Gediminas Pulokas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 415 p.

Išminties kaina

Sąmoningai ieškome ar atsitiktinai papuola po tamsaus skaitinio šviesa ir viltimi dvelkiantis kūrinys. „Auksinė šventykla“ ir „Kasdienė malonė“. Tik pastarasis, kaip bebūtų įvertintas ir apdovanotas, literatūriniu požiūriu paprastas linijinis pasakojimas, specialiai pritaikytas tam tikrai didaktinei transliacijai. Bet tai ir pagaulus, įtraukiantis siužetu, patrauklus, naivus, padykęs, gal ir tikras trylikamečio pasakotojo nekasdienius kasdienos įvykius pateikiantis ir vertinantis balsas. Skaityti toliau

J. Tumasonytė. Undinės

Tumasonytė, Jurga. Undinės: apsakymai/ J. Tumasonytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 190 p.

Depresiškoji būtis

Nesitikėjau, kad taip gerai skaitysis. Na, gulėjo gulėjo knyga, ai, reikia ir lietuvių. Kažkaip taip.

O kai įknibau, nuo keturių istorijų negalėjau atsitraukti. Kodėl? Klausiu savęs, bandau sudėlioti kas kaip, bet konkrečiai įvardinti nesiseka. Gal tiesiog buvo įdomu. Paprasta ir nepaprasta tuo pačiu. Išgrynintas kalbėjimas: būdvardį rasti veik misija neįmanoma, palyginimai dažnai kulinarinio pobūdžio, originalūs ir neįprasti: jos balsas priminė saldžią, minkštą varškę p. 36; marmelado spalva dažytų grindų p. 102; paneles, lėtai, tarsi iškilūs pyragaičiai, praplaukiančias bulvaru. p. 118; ant šokolado spalvos suolo p.120

Skaityti toliau

Ch. N. Adichie. Amerikana

 

Adichie, Chimamanda Ngozi. Amerikana: romanas/ Ch. N. Adichie; iš anglų k. vertė Marija Bogušytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 612 p.

Apie meilę ir rasę XXI amžiaus liberalizmo kontekste

Didelės apimties epinis pasakojimas apie šiuolaikinio Nigerijos jaunimo tapatybės paieškas, bandymus atrasti sau labiausiai tinkantį pasaulio variantą, susigaudyti jausmuose, įsitvirtinti materialiai. Romano centre dviejų nuo vaikystės pažįstamų žmonių Ifemelu ir Obinzės meilės istorija, išbandoma atstumais, laiku, išsiskyrimu – atitinkanti amžinos senamadiškos meilės modelį. Laimingos.

Chimamanda Ngozi Adichie (1977),kaip rašoma anotacijoje, viena skaitomiausių Afrikos autorių pasaulyje. Jos knygose ypač daug dėmesio skiriama moterims ir jų patirčiai. „Amerikana“ 2013 metais pasirodžius angliškai, tapo tarptautiniu bestseleriu, išversta daugiau nei į 30 kalbų. Lietuviškai išleistos dar dvi rašytojos knygos: „Kinrožės žiedas“ (2005), „Pusė geltonos saulės“ (2012).

Skaityti toliau

O. Tokarczuk. Bėgūnai

Tokarczuk, Olga. Bėgūnai: romanas/ O. Tokarczuk; iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 392 p.

Išsivaduoti nuo primesto identiteto arba (ne)pažymėti adresu

Postmodernistinis kūrinys apie keliones. Ne ne, ne kelionių vadovas ar įspūdžiai pabuvojus vienoje ar kitoje vietoje, ne, greičiau kelionių psichologija, o dar tiksliau – lyg ir dienoraščiai, lyg reikšmingi, o ir visai lengvi brūkštelėjimai užrašant sutiktą kitą keleivį sėdint viešbučio vestibiulyje, lėktuve ar traukinyje, dar daugiau – mintimis nukeliaujant kelis šimtmečius laiku, įterpiant lyg ir tikrus, lyg fikcinius pasakojimus (novelės–esė) apie įvairių laikų įvairių žmonių patirtis – paprastas ir įspūdingas tuo pačiu, paženklintas unikaliomis rašytojos įžvalgomis, sąmoju ir jų vieta iš pirmo žvilgsnio pabiroje „Bėgūnų“ kompozicijoje. Skaitant knygą ne kartą kyla klausimas, ar yra koks nors reiškinys, kurį negalima būtų įtalpinti į kelionės sąvoką?

Manau, šiais laikais neįmanoma aprašyti tikrovės paklūstant XIX a. realizmo reikalavimams; juk mes sapnuojame, pasiduodame iracionalioms nuojautoms, vadovaujamės fantazija, ieškome paslėptos prasmės tame, kas mums nutinka. O. Tokarczuk

Skaityti toliau

L. S. Černiauskaitė. Šulinys

Moterų ir šulinių gelmė

Černiauskaitė, Laura Sintija. Šulinys: mažasis romanas/ L. S. Černiauskaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 191 p.

Skaitant „Šulinį“ aplinkui besisukinėjantis pradinukas paklausė: apie kokį šulinį skaitai? Kookį? Šulinys ir yra šulinys. Tas, kur gatvėj su dangčiu? Kanalizacijos? Aha, makteli galva. O kokie dar būna, jau dabar jis stebisi.

Iš tikrųjų kokias asociacijas gali sukelti pavadinimas „Šulinys“? Pirmiausia su praeitimi, kur šulinio vanduo ir gaivina, ir netgi apibrėžia sodybos vertę: namai be vandens menkos vertės; su šių dienų suvargusiu, skurdo ir kažkokio kažko iškamuotu kaimu, kur šuliniais naudojasi neturintys pinigų nei vandentiekiui, nei juolab gręžiniui; miesto vaikams – kanalizacijos šuliniai su metaliniais dangčiais; būsimoms kartoms turbūt šis žodis jau nereikš to, kas buvo įprasta, nes jei nematęs daikto ar reiškinio, vargu ar sieji ir kalboje egzistavusią reikšmę. Taip, šulinys kelia ne tik gyvybines išlikimo asociacijas, tai pavojaus, paslapties ir ypatingo atsargumo reikalaujantis įrenginys: jei kas įkrito į šulinį ar ištiko nelaimė kasant, valant – lemtis tojo skamba baugiai; turbūt ne vieną kaime augusį vaiką, norėdami apsaugoti, suaugę gąsdino laumėmis, raganomis ir visokiomis kitokiomis gelmėje tūnančiomis pabaisomis.

Manau, kad ir L. S. Černiauskaitės „Šulinį“ skirtingų kartų atstovai perskaitys skirtingai.

Skaityti toliau

J. M. G. Le Clezio. Bado šokis

Le Clezio J. M. G. Bado šokis: romanas/ J. M. G. Le Clezio; iš prancūzų k. vertė Jonė Ramunytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 205 p.

Prancūziškas nostalgija pulsuojantis romanas apie laiką, istoriją ir likimus. Preciziška kalba: pasakyta tiek, kad liktų ir paslaptis, spurdanti ir pasakotojo žodžiuose ir dialoguose, o, regis, laiko dvasia nepavaldi nei norams, nei istorijai – ji, kaip prisiminimai persiduoda iš kartos į kartą ir nuolat plevena kažkur netoliese, nors neapčiuopiama, bet bylojanti savo nuotaiką ir žinią. Skaityti toliau

M. Zingeris. Aš sėdėjau Stalinui ant kelių

Zingeris, Markas. Aš sėdėjau Stalinui ant kelių: romanas/ M. Zingeris. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 421 p.

Och, ta gimtoji literatūra: besivaikydami madų, rekomendacijų ir pasaulinių tendencijų tiesiog prašokame savus. Ypač vyresnės kartos rašytojus. Ant knygos viršelio skaitau: rašytojas, poetas, dramaturgas, vertėjas Markas Zingeris – trijų poezijos rinkinių, apsakymų rinktinės, pjesės ir keturių romanų autorius, už kūrybą ne kartą apdovanotas literatūrinėmis premijomis. Taigi, lyg ir solidus kraitis, bet kad nieko nežinau. Ne, vis dėlto vieną apsakymą „Troleibusų istorijose“ skaičiau – „Iliuzioną“. Ir įsidėmėjau kaip labai nebūdingą tai knygai – specifiniu humoru, nepikta ironija ir atida detalei. Kitoks, visai kitoks lietuviško apsakymo kontekste. Ir atmintyje įstrigęs „Iliuzionas“ iš dalies lėmė, kad bibliotekoje nusičiupau pastarąjį M. Zingerio romaną. Plius intriguojantis pavadinimas. Ir, aišku, dar labiau intriguojanti pradžia: istorijos, laiko ir žmogiškųjų faktorių viražai, trys laiškai: Stalinui, Hitleriui ir Markui, visi trys – taiklūs, šiek tiek juokingi ir liūdnoki, bet informatyvūs istoriškai ir būties atsiskleidimo prasme. Skaityti toliau

L. Andersson. Estera: romanas apie meilę

Andersson, Lena. Estera: romanas apie meilę/ L. Andersson; iš švedų kalbos vertė Agnė Kudirkaitė-Ydrauw. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 196 p.

Lena Andersson ( 1970 ) viena garsiausių Švedijos žurnalisčių, rašytoja. 2013 m. už šį romaną pelnė prestižiškiausią Švedijos literatūros apdovanojimą – Augusto premiją.

Jau pirmaisiais sakiniais lakoniškai ir tiksliai apibrėžiama protagonistė: ,,Gyveno žmogus, vardu Estera Nilson, sulaukusi trisdešimt vienerių, jau buvo išleidusi aštuonias intensyvaus turinio knygeles“ p. 7. Kitaip sakant, kaip toliau draugių apibūdinama ,,aristokratė snobė“, tiksliai suplanavusi ir veiklą, ir asmeninį gyvenimą. Stipri asmenybė, puikiai valdanti savo likimą, tarsi kokį projekto vykdymą. Jeigu ne bet… Pačioje pradžioje pateiktas ir sąlygiškumas: ,,Vieni sakė, kad originalias (knygas), kiti kad žaismingas, o dauguma apie Esterą Nilson nebuvo girdėję“ p. 7. Žodžiu, kaip visi. Vadinasi, ir istorija gali nutikti jei ne visiems, bet daugeliui tikrai. Skaityti toliau

J. Chessex. Tironas

Chessex, Jacques. Tironas: romanas/ J. Chessex; iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 200 p.

J. Chessex (1934 – 2009) – šveicarų literatūros gigantas, prieštaringa, daugybe talentų atsiskleidusi asmenybė: poetas, prozininkas, dailininkas, visuomenės kritikas, sakoma, būtent jis nutiesė kelią populiariojo M. Houellebecqo pranašystėms. J. Chessex lyginamas su prancūzų egzistencialistais, ypač A. Camiu, negailestingais psichikos tyrinėjimais, išsiskleidžiančiais iki šiurpių siurrelistinių vaizdų. Tai ir pirmasis užsienietis, apdovanotas 1973 m. prestižine Gouncour,ų premija.

Skaityti toliau

O. Bourdeaut. Belaukiant Bodžanglio

Bordeaut, Oliver. Belaukiant Bodžanglio: romanas/ O. Bordeaut; iš prancūzų k. vertė Erika Sabaliauskaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 142 p.

Trys paeiliui perskaitytos knygos: “Lopšinė“, ,,Belaukiant Bodžanglio“ ir ,,Aš esu Liusė  Barton“ – visos nedidelės apimties, skirtingos stiliumi, veikėjų charakteriais, bet kartu ir tarsi susilieję į vienį: papildant, apjungiant ir pateikiant įvairius aspektus tos pačios temos – moters likimas kritiškomis aplinkybėmis. Ypač panašios dvi pirmosios – psichine liga sergančiojo žmogaus būtis realybės vyksmų kakofonijoje.

Skaityti toliau

Slimani L. Lopšinė

Slimani, Leila. Lopšinė: romanas/ L. Slimani; iš prancūzų k. Vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 215 p.

Neatsimenu, kada teko skaityti knygą, kad viešoji ir mano nuomonė nesutaptų veik 100 procentų. Skaitydama labai vaizdžią ir išsamią, panegirinę recenziją ,,Lopšinei”, kuri, ko gero, daugiausia paremta užsienio traktuotėmis – tiesiog patyriau šoką: nė žodelio apie tai, ką esminio aš įžvelgiau šiame kūrinyje. Pabrėžiamos dvi pagrindinės temos: buržua ir žemesniojo sluoksnio santykių konfliktas ir auklės vieta šeimos atžvilgiu, socialinis aspektas. O psichikos ligonio vieta visuomenėje? Kas atsakingas už jo integraciją ir tam tikrą ligos kontrolę? Pirmas klausimas kilęs perskaičius keletą puslapių – ar toji aiškiai sunkia psichikos liga serganti auklė – tobulu ne tik vaikų auklėjimu, bet visų namų tvarkymu pasižyminti moteris – ar ji gėrė vaistus, ar ji lankėsi pas psichiatrą? Kas atsakingas už tokio žmogaus likimą ir, aišku, su juo susidūrusių, jeigu nepatyrusių asmenų, tai ir negebančių įžvelgti ne darbštumo, tobulumo, bet liguistumo elgseną – saugumą? Tai, be jokios abejonės, viena pagrindinių šiuolaikinės, ir, ko gero, dar didesnė rytdienos visuomenės problema. Psichiškai nesveikas žmogus paliekamas likimo valiai, visuomenė – taipogi. Kiek kartų patiems tėvams kilo klausimas, kad tai, ką daro Luiza, ne visai normalu? Ar normalu kloti sutuoktinių lovą, keisti jų patalynę?

Skaityti toliau

J. Žąsinaitė. Azuritijos kardinolai

Žąsinaitė, Jurga. Azuritijos kardinolai: romanas/ J. Žąsinaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 287 p.

spriegti, dybinti, plustėti, liumpinti, bindzinti, gvilbti (?), kiauksantys langai (?), išara, gąsliai, niprinti, akmenų krūsnis, retuoti, skliausti, vidupietė, šmūkštinti, liūga (s)?, juokininkas, mulvė, tvyloti, išpampę dūbliai, šaipas, nuogandi, urkštauti, dilga rankoms, vienauti, svečiašalė, dvėluoti, cimbalis, gysti, santėmis, šižti, skvirbinti, dargus, vidupietė, slėpsnos, kuštenti, dovis, vilbėti, apyšvitis, šiaudžolės, chalato palai, žlugtą žlugt, šalinėti, skvirbti, kalbos srūvis, kaužai?, sliaukti, spunksoti, kiek dienų dar liko algauti?, žlegti?, mano pačios sopuliai svetimas gylas traukia tarsi magnetai?, urkštauti, katėti, žiemospirgis, putekštlis, amžiauti, zauksoti, išvisa, spunksoti, prusnos, žiaudri, krutuliuoti, augyvė, žiurksoti, remžiantis skausmas, sukrekusias žaizdas, kūpantis puodas, žiaubti, žiaudrus šiaurys, ziaukiantis Anatolijus, selpiančios? nuospaudos, spingsė, leinos kojos, vydraga…

Literatūros specialistų grožinės kūrybos, ypač lietuvių, paprastai vengiu: viena, nesitikiu iš jos to, ką labiausiai vertinu knygose: gyvumo ir tikrumo (arba nežabotos fantazijos, absurdo). Per daug išmanymo, stengimosi, originalumo siekimo ir… pretenzingumo. Kita vertus, jie galbūt ir rašo ne plačiosioms masėms, bet siauram literatų sluoksniui: eksperementuoja, ieško naujų raiškos ir žanro formų, na, kažko…

Skaityti toliau

G. Grass. Skardinis būgnelis

Grass, Gunter. Skardinis būgnelis: romanas/ G. Grass; iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas . – 2 – asis patais. leid. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 660 p.

G. Grasso sąmoningai vengiau dėl įsitikinimo, kad jo kūryboje, kaip ir pasisakymuose, interviu apstu politikos, visuomeninės, socialinės, moralinės, nežinau kokios – bet, ko gero, visokios kritikos ir grotesko. Jeigu gerai žinai apie ką kalbama ir kas kritikuojama, tuomet tokios literatūros skaitymas darosi prasmingas, kitaip (pvz. Rushdie) stebina hiperbolizavimas, netikėtumai, bet negebi atskirti realybės nuo fantazijos ir perprasti metaforų. Turbūt taip kitataučiui įspūdžio nepadarytų koks „Lietuvis Vilniuje“, kurį, pamenu, prarijau amą praradus, o kadangi tai buvo pirmoji H. Kunčiaus skaityta knyga, niekaip iš pradžių negalėjau susigaudyti, ar Šeputis – pokštas ar rimtas romano veikėjas patriotas.

Skaityti toliau

M. J. Urbonas. Dvasių urna

Urbonas, Mindaugas Jonas. Dvasių urna: novelės/ M. J. Urbonas. – Vilnius: Lietuvių rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 136 p.
„Dvasių urna” – pirmoji M. T. Urbono knyga. Sklandžiai ir įtaigiai pirmuoju asmeniu parašytos aštuonios novelės sukuria autobiografiškumo įspūdį, juolab, kad veikėjai – artimiausi šeimos nariai: močiutė, prosenelė, senelis, mama (vargu, ar kas rašys apie mamos mirtį, jei ji gyva, ir dar pirmuoju asmeniu), vaikystės draugas – visi mirę. Tiksliau sakant, aprašomos tų žmonių mirtys, na, gyvenimas tarsi lieka antrame plane. Ir atmintis. Autoriui, regis, svarbu visa tai įžodinti, įamžinti, kad laikui tekant nedingtų su visam. Labai gali būti, kad M. T. Urbonas bando pats sau išsiaiškinti gyvenimo/mirties santykius ir jų prasmę.

Skaityti toliau

T. Vaiseta. Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal

Vaiseta, Tomas. Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal: romanas/ T. Vaiseta. – Vilnius: Liet. raš. sąj. l-kla, 2016. – 232 p.

Čiop čiop čiop, pradedi nuo čiop čiop ir nė nepajunti, kad jau ne skaitai knygą, o ji tave ištikusi tokia jėga, kad negali atsitraukti, o skaitymo procesas virtęs estetine būsena: puikus stilius, pilnaviduris – nerandu kito žodžio – sakinys, vaizdus, bet natūralus žodžių šokis ir, svarbiausia, minties skvarbumas, niuansuotas psichologinių būsenų ir santykių lukštenimas, prasiskverbiant nuo visiškų paviršių iki nematomų, negirdimų, ko gero, net neįtariant esamų proto ir emocijų juodulių, plius dailės ir literatūros rakursai kaip natūralūs kasdienybės procesai – pasimatymo raštelį kaimynė įteikia knygoje “Lapok, aspidistra“, susipažįsta su savo moterimi J. Kunčino apsakymų knygelės pagalba, dvidešimto a. dailės albumai kaip priedas prie pasimylėjimo ritualų ir veidrodinis anapus gatvės namo atspindys – savotiška fotografija, nuolat bylojanti, kur iš tikrųjų esama. Menas gali gelbėti ir krizinėje situacijoje – Londone Egono Schiele,s sukeltos jausenos padeda vėl suartėti ir nublankinti į santykius įsiterpusį, rodos, neatleistiną poelgį. Apie meilę ir santykius su moterimi nekalbėjo, „mėgavimasis – padėjo bent šiek tiek susikalbėti. Meno kūriniai tapo melą švelninančiais tarpininkais.“ p. 157

Skaityti toliau

U. Radzevičiūtė. Kraujas mėlynas



Radzevi
čiūtė, Undinė. Kraujas mėlynas: romanas/ U. Radzevičiūtė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 360 p.

Ką reiškia šiais laikais istorinis romanas? Dažniausiai dabarties ir praeities sukryžminimą ir tą patį savasties ieškojimą tik per žymių veikėjų ar kataklizmų pavyzdžius. Vertybių, o ir nevertybių perimamumą, užstrigimą tam tikrame laike arba išnykimą. Vienokius ar kitokius atsikartojimus.

Riterių laikai, Livonijos ordinas… Ir kas gi ten gali būti įdomaus: kraujas, intrigos, tarpusavio kovos, Dievas ant kalavijo, kalavijas ant Dievo – ir apie tai skaityti dvidešimt pirmajame amžiuje? Kam?

Iš tikrųjų visi spėjimai pasitvirtina: ir kraujo, ir ginklų žvangesio, ir Dievo tarp šarvų ir kalavijų, intrigų, nepasitvirtina tik kam tai gali būti įdomu.

Viskas priklauso ne nuo istorijos, o jos rašytojo. Kaip ir tas pats anekdotas, pasakojamas vieno prajuokina, o iš kito lūpų net neišgirstama.

Skaityti toliau

G. Grass. Svogūno lupimas

grass_svogunolupilllmas_vr-355x530 Grass, Gunter. Svogūno lupimas/ G. Grass; Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 400 p.

Pagaliau… Po dešimties metų lietuviškas vertimas, kad ir smarkiai vėluojantis – Vokietijoje autobiografinis Nobelio premijos laureato G. Grasso romanas “Svogūno lupimas” pasirodė 2006 metais – nudžiugins ne vieną skaitytoją. 79 – erių rašytojo išpažintis (kiek procentų tikra, niekas turbūt nepatikrins, juolab, kad pats autorius dažnai tarsi bando save sučiupti: ar tik negražina, nesiteisina, o gal atkartoja anksčiau savo knygų veikėjams suteiktus žodžius?) nė iš tolo nedvelkia nuobodžiu ar kapstymusi po smulkmenas, tiesiog prikausto: forma, luobas po luobo iriantis iki svarbiausių dalykų – šerdies – pamažu, reflektuojant, ironizuojant save vaiką, jaunuolį, luobas po luobo – svogūno lupimas – bandant išvengti ne tik ašarų, sentimetalumo, anekdotiško jumoro, perdėto dramatizmo, bet, svarbiausia, apgaulės, į kurią jau savaime linkusi mūsų atmintis. Skaityti toliau