G. Vojnovič. Figmedis

Vojnovič, Goran. Figmedis: romanas/ G. Vojnovič; iš slovėnų k. vertė Laima Masytė. – Vilnius: Kitos knygos, 2021. – 358 p.

Nereikia būti vienam, kad pasijustum vienišas. p. 33

Nestabiliame istorijos ir šeimų pasaulyje vis dėlto išlieka kas nors ir pastovaus, ką pamačius po keleto metų, galima nustebti – ooo! niekas nesikeičia; galima sugrįžti į vaikystę ir patirti saugumą, o ne tik gyvenimo auginamas baimes, pagaliau suvokti, kas yra svarbiausia, kas teikia nusiraminimą ir tikrumą. Kas iš mūsų  nepamename V. Krėvės Grainio liepos, lemiančios ir gyvenimą, ir mirtį, ir negalėjusio niekuo užpildyti atsiradusią tuštumą po medžio nupjovimo senolio Lapino? Ir tai ne eko kūrinys, kaip dabar madinga ir itin aktualu, tiesiog anksčiau kaimiškajame periode žmogaus ir gamtos santykis buvo tiesiog natūraliai svarbus ir gerbiamas. O esant tarpusavio ryšiui nevyko ir eko tragedijos. Ar vyko?

Skaityti toliau

M. Gavran. Kafkos draugas

Gavran, Miro. Kafkos draugas: romanas/ M. Gavran; iš iš kroatų kalbos vertė Laima Masytė ; iliustravo Aistė Tarabildienė. – Vilnius: Gelmės, 2020. – 167 p.

Įpareigojanti draugystė

Biografinis romanas apie vieną žymiausią ir keisčiausią pasaulio rašytoją, tiesmukas pavadinimas pasako ir kūrinio temą: dviejų žmonių draugystę. Studijų laikais susipažinę Maksas Brodas ir Francas Kafka liko dra

Skaityti toliau

G. Vojnovič. Jugoslavija, mano tėvynė

Vojnovič, Goran. Jugoslavija, mano tėvynė: romanas/ G. Vojnovič; iš slovėnų k. vertė Laima Masytė. – Vilnius: Kitos knygos, 2018. – 287 p.

Trauminės atminties labirintuose

Dar viena knyga apie Jugoslavijos žmonių likimus (S. Stanišič „Kaip kareivis gramofoną taisė“, D. Ugresic „Skausmo ministerija“). Įspūdingiausia vis dėlto „Kaip kareivis gramofoną taisė“, atrodo, ne parašyta, o ištrūkusi rašytojui iš širdies.

Taigi, Jugoslavija didelis kunkuliuojantis katilas, kuriame virė per 20 skirtingų kultūrų ir tradicijų etninių grupių. 1992 m. socialistinė Jugoslavija padalinta į Kroatiją, Bosniją, Slovėniją, Serbiją, Makedoniją ir Juodkalniją. Prasidėjęs brolžudiškas karas palietė įvairių tautybių žmones, daugelį privertė palikti namus, daugelis prarado artimuosius ir pažįstamus. Buvę draugai, net giminės staiga tapo priešais, gimtoji kalba – pavojinga, o nusakyti savo tapatybę – neįmanu.

Dar viena knyga apie žmogų be tėvynės: nei kalbos, nei teritorijos tuo pavadinimu. Net praėjus septyniolikai metų protagonistas Vladanas Borojevičius negali atsakyti pats sau – kas jis, kas jo tėvas ir ką reiškia žmogui tėvynė, gimtoji kalba. Gan sentimentaliai ir dirbtinai skambantis pavadinimas „Jugoslavija, mano tėvynė“, perskaičius atrodo vienintelis tikslus ir tinkamas, ir net nesentimentalus – tiesiog pasaulyje pasimetusio žmogaus šauksmas. Vietiniams skaitytojams tai dar daugiau: rašytojas pavadinime perfrazavo Slovėnijos nepriklausomybės judėjimo šūkį.

Skaityti toliau