A. Makine. Mano draugas armėnas

Makine, Andre. Mano draugas armėnas: romanas/ A. Makine; iš prancūzų k. vertė Akvilė Melkūnaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2021. – 126 p.

Paliesti dangų

A. Makine skaitytuose kūriniuose šviesos paieškos, atrodo, neišvengiamos: kur begyventų žmogus, koks sudėtingas bebūtų laikas ir egzistencinės komplikacijos – vis tik net beviltiškoje situacijoje įsvysta nors spindesio atšvaitas, pakeičiantis gyvenimo sampratą ar įžiebiantis viltį ir jėgų pakelti sunkį.

Skaityti toliau

A. Makine. Mylima moteris

Makine, Andrei. Mylima moteris: romanas/ A. Makine; iš prancūzų k. vertė Akvilė Melkūnaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 278 p.

Mes gerokai šakotesni negu tas mažutis aš. p. 103

A. Makine – mano mėgstamas autorius ir, kaip kas bevertintų, lieku prie savo (ne)sveiko polinkio jo istorijoms. Be abejo, ir naujai išversta knyga – tikras džiaugsmas.

Skaityti toliau

M. Conde. Belaukiant kol pakils vanduo

 Conde, Maryse. Belaukiant kol pakils vanduo: romanas/ M. Conde; iš   prancūzų k. vertė Akvilė Melkūnaitė. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 255 p.

Kai istorija diktuoja likimą

Afrika, Malis, Gvadelupė, Haiti. Politinės suirutės, perversmai, žudymai, masiniai žmonių bėgimai iš vienos šalies į kitą, žmonės be tėvynės, skurdas, rasių maišalynė, religijų ir mistinių tradicijų sanpynos. To negana: stichinės nelaimės – uraganai, ciklonai, žemės drebėjimai. Skaityti toliau

N. Huston. Dolce agonia

Huston, Nancy. Dolce agonia: romanas/ N. Huston; iš prancūzų k. vertė Akvilė Melkūnaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 284 p.

Padėkos vakarienė

Skaitom, ką turim – turbūt tokia frazė, bent jau mano atveju, koronaviruso diktuojamomis sąlygomis labiausiai tiktų. Atidžiai perėjusi akimis lentynas, tiesą sakant, nusivyliau: jau kurį laiką nebeperku knygų, tai aišku, iš kur jos ten ir atsiras. O bibliotekoje, nulėkusi paskutinę jų darbo dieną, griebiau maždaug, ai nors ką.

Kodėl man „Dolce agonia“ niekada neužkliuvo? Vos pradėjus skaityti, netvėriau džiaugsmu, kad tokią knygą nustvėriau – ach, svajonių svajonė. Pasirodo, pražiopsom šedevrus, jie galbūt sąmoningai išsisuka nuo mūsų, kad susirastų vėliau, likimo sudėliotu laiku. Nors skaityti nežinomybės metu – kad ir tikra, bet ir liūdna knyga: išsigelbėti nė vienam nepavyks. Jei gimei, tai ir mirsi, o iš visažinio veikėjo Dievo (na, aš skaitydama suvokiau kaip Mirtį, niekaip nedingtelėjo, kad tai, kaip traktuojama aprašymuose, gana ciniškas ir būtent paskutinę akimirką savo galią parodantis Visagalis). Bet stilius, asociatyvinė pasakojimo maniera, gebėjimas paviršinį viešai vykstantį realybės sluoksnį organiškai susintetinti su veikėjų pasąmonėje triukšmingai kirbančiais prisiminimais, susieti juos ne tik egzistencinėmis plotmėmis, bet ir plačiausiais istoriniais kontekstais – galima tik pasvajoti apie tokį daugiasluoksnį kūrinį.

Skaityti toliau

J. C. Mourlevat, A. L. Bondoux. Neatplėštas laiškas

Mourlevat, Jean – Claude. Neatplėštas laiškas: romanas/ J. Mourlevat, A. Boundux; iš prancūzų k. vertė Akvilė Melkūnaitė. – Vilnius: Alma littera, 2016. – 248 p.

Linksma, šmaikšti, trykštanti humoru elektroninė epistoliarinė pasaka, du veikėjus ne tik padaranti artimais, bet atskleidžianti praeities ir vilčių paslaptis, kurias supantiems artimiems žmonėms ar tik pažįstantiems niekada nesiryžtų atskleisti. Ir bendrumo jausmas (aš ilgiuosi mūsų), netgi  nuo pirmųjų laiškų atsiradęs jaudulys jiems padeda ne tik pažinti vienas kitą, bet ir įveikti ištikusius sunkumus.

Skaityti toliau