O. Pamuk. Sniegas

Pamuk, Orhan. Sniegas: romanas/ O. Pamuk; iš turkų k. vertė Justina Pilkauskaitė–Kariniauskienė. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 512 p.

Skaitant Pamuką, skaitai Turkiją

Kodėl skaičiau šią knygą, niekaip nė sau negalėčiau paaiškinti – perdėm turkiška. Gal kad už lango tiesiog daug sniego? Islamas, tradicijos, turkiškos politinės kovos… Neįsivaizduoju, kaip jis buvo sutiktas Turkijoje, bet kažin kur toli esančiam skaitytojui, atrodo, tos šalies peripetijų tiesiog per daug. Bet… ir skaitymo malonumas: dėl gebėjimo, regis, įsiskverbti lengvai ir paprastai į žmonių ir reiškinių esmę; puikaus vertimo ir kažkokios keistos, nuolatinio snygio ir likimo apgaubtame savame/ nepažįstamame mieste besiblaškančio čechoviško protagonisto melancholijos sukeltoje lyg svaiginančios atmosferos. Politinis socialinis romanas. Skamba ne itin patraukliai. Bet… pamukiškai poetiškas ir įtraukiantis. Žiaurus ir švelnus tuo pačiu.

Skaityti toliau

O. Pamuk. Moteris Raudonais Plaukais

Pamuk, Orhan. Moteris Raudonais Plaukais: romanas/ O. Pamuk; iš turkų k. vertė Justina Pilkauskaitė–Kariniauskienė. – Vilnius: Tyto alba, 2019. – 247 p.

Mitų ir realybės sąsajos

Romaną „Moteris raudonais plaukais“ parašiau dėl mano šalyje didėjančio autoritarizmo. Pamaniau, jog tai puiki proga parašyti istoriją apie tėvišką figūrą, kuri vienu metu gali būti žiauri, bet vis tiek mylima ir gerbiama. Tokiu būdu galime suvokti, kas dedasi Turkijoje. Pasak vakarietiškos sociologijos teorijos, plečiantis šalies ekonomikai, valstybė turėtų demokratiškėti. Tačiau tai nepasitvirtino Turkijoje. Čia beveik nebeliko žodžio laisvės, o apie kokią demokratiją be žodžio laisvės galime kalbėti? Po 2016 metais įvykusio karinio perversmo 50 000 žmonių buvo įkalinti. 200 žurnalistų, tarp jų ir keli mano draugai, šiuo metu kali. Jaučiu atsakomybę ir pareigą netylėti. O. Pamukas.

Skaityti toliau

O. Pamuk. Tos keistos mano mintys

Pamuk, Orhan. Tos keistos mano mintys: romanas/ O. Pamuk; iš turkų k. vertė Justina Pilkauskaitė – Kariniauskienė. – Vilnius: Tyto alba, 2017. – 656 p.

MIESTO GYVENIMO GYLIS PRIKLAUSO NUO MŪSŲ PASLAPČIŲ GELMĖS p. 520

Daug yra kūrinių, kur pagrindiniu veikėju norisi apibūdinti Laiką, būtent jį, net rašant iš didžiosios raidės. Nei akimirkai nepavargstantis, visur prasiskverbiantis – eilutėse, tarp eilučių – įkyrus ir nepastebimas, čia gražinantis, kuriantis, čia jau griaunantis ir paliekantis. Ir, regis, ne rašytojas jį, o jis rašytoją vedžiojantis po savo minčių ir turtų karalystę: štai šai, prašau pažvelk į tą berniuką, mergaitę, kokie mieli ir skaisčiaakiai, o žinai, ką iš jų galiu padaryti: puošiu, lipdysiu, pridėsiu visokių paletės spalvų, o kai nusibos: žinai… Žinau žinau, norisi sustabdyti tą laiko pagyrūniškumą visagale jėga, netgi nustumti, o kodėl nesutrypti? bet jis vis tiek atgis ir tauzys toliau. O kad tik… Ir veiks. Norisi sušukti: nutapei puikų paveikslą, pakabink, lai gėrisi visi, kam tau tuoj pat imti jį ir naikinti. Kodėl tuoj pat? Pamažu, mielieji, va, tarp auksinių sruogų vieną pilką, tokią nepastebimą ir paslepiamą tarp tų kvepiančių ir banguojančių auksų, o toji pilkoji nepastebimoji perims Laiko funkciją ir skleisis, vilnis, ne ne, plaukų jai nepakaks, kas sustoja, kai pradeda sektis?

Skaityti toliau