Žymų archyvas | Sofoklis

J. M. Coetzee. Nešlovė

Coetzee, John Maxwel. Nešlovė: romanas/ J. M. Coetzee; iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. –  Vilnius: Sofoklis, 2015. –  254 p.

Egzistencijos kraštutinumai

Dar viena žinomo rašytojo knyga, už kurią 1999 m. antrą kartą gavo Booker premiją, pirmą – 1983 m. už „Maiklo K. gyvenimas ir mirtis“. 2003 m. Nobelio premija už visą kūrybą. Kiekviena J. M. Coetzee knyga skirtinga, gvildenanti kitas problemas ir atspindinti visiškai skirtingų veikėjų išgyvenimus. Bet yra ir tam tikri bendrumai: rašytojas ištikimas savo pažiūroms: iki įmanomų, o gal net neįmanomų ribų koncentruotis į pasirinkto socialinio sluoksnio, aišku, kokius nors sunkumus išgyvenantį asmenį ir atskleisti daugialypį ir prieštaringą žmogaus vidinį pasaulį, konfliktus su aplinka, kur daugiausia asmens teises ir orumą žeidžia agresyvi aplinka, aišku, išreiškiant empatiją savo veikėjams, išgyvenantiems tikrai nelengvus išbandymus. Dėmesys autsaideriui, kuris, regis, nutolęs nuo žmonių, priklausantis nuo likimo ir vienaip ar kitaip artėjantis prie Dievo: nuolankumu, susitaikymu, ištverme, panašiai kaip kalamas prie kryžiaus Jėzus. Pažemintieji ir nuskriaustieji, tik ne dostojevskiški, o coetziški. Atidus ir empatiškas rašytojo žvilgsnis ir į gyvūnus: žiaurų elgesį su jais, apleistį, apie žmones, kurie skiria laiką ir jėgas jiems palengvinti gyvenimą. Tai akivaizdu ir „Nešlovėje“.

Skaityti toliau

S. Schweblin. Pilna burna paukščių

Schweblin, Samanta. Pilna burna paukščių: apsakymai/ S. Schweblin; iš ispanų k. vertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė. – Vilnius: Sofoklis, 2019 – 190 p.

Visados yra „bet“

Nerimas yra kaip tik tai, ko ieškau. Dažniausiai jį sunku apčiuopti, tačiau tai yra man svarbiausia istorijos kūrimo dalis. Dažnai bandau įsivaizduoti, kaip tekstas paveiks skaitytoją. Yra knygų, kurias perskaitai ir tada pamanai:  kūrinys iš tiesų buvo įdomus, norisi jį rekomenduoti kitiems. Yra ir tokių knygų, kurias skaitai neatsitraukdamas, aukodamas net miegą. Man patinka šis antrasis variantas. Kūriniai, sudrebinantys jausmus, sukeliantys baimę. Man patinka fizinis poveikis – poveikis kūnui. Žaviuosi, kad žodžiai turi tokią galią. S. Schweblin

Apsakymų nedidelėje knygoje nemažai. Ir jie tikrai stebina: koncentruota kalba ir pasakojimo jėga; tikrovės ir absurdo sinteze, simbolinėmis reikšmėmis, ne visai perprantamomis ar anksčiau nepastebėtomis. Bet nėra garantijos, kad kaip aš perskaičiau apsakymą, kitas perskaitys ir pamatys tuos pačius dalykus, žodžiu, knyga pamąstymams ir mėgstantiems paprastus, bet nepaprastus skaitinius. Atmosferiški, groteskiški. Keisti. Įtaigūs. Ir šiurpulius ne vienas sukeliantis.

Skaityti toliau

Y. Mishima. Auksinė šventykla

Mishima, Yukio. Auksinė šventykla: romanas/ Y. Mishima; iš japonų k. vertė Dagija Kugevičiūtė. – Vilnius: Sofoklis, 2019. – 255 p.

Į blogio gelmes

Yukio Mishima ( 1925 – 1970) – žymus japonų rašytojas, dramaturgas, aktorius ir režisierius. Vienas ryškiausių XX a. Japonijos literatų, išgarsėjęs tiek savo nihilistiniais kūriniais, tiek ritualine savižudybe – sepuku – ir jos aplinkybėmis. Jis tris kartus buvo nominuotas Nobelio literatūros premijai. 1967 m. įkūręs sukarintą „Skydo“ draugiją, pasisakiusią už imperialistinės valdžios atkūrimą.

Yukio Mishima bibliografinį sąrašą sudaro romanai, novelės, apsakymai bei esė, taip pat pjesės, kurios buvo parašytos tiek šiuolaikiniu, tiek klasikiniu japonų teatro stiliumi, ypatingai kabuki ir no. Bendrai Mišima parašė 34 romanus, apie 50 pjesių, 25 trumpas istorines knygas, bent 30 esė, vieną libretą bei keletą kitų žanrų kūrinių. 1988 m. leidykla „Shinchosha“ įkūrė premiją Yukio Mishima vardu, rašytojo atminimui pagerbti.

Auksinė šventykla arba Kinkaku realybėje egzistuojanti šventykla, viena iš gražiausių Kiote, pastatyta 1397 m. ir vieno vienuolio 1950 m. visas jos unikalumas ir senumas buvo paverstas pelenais. Vienuolis pripažintas išprotėjusiu, o praėjus keletui metų po gaisro pastatas buvo atstatytas iš naujo.

Skaityti toliau

J. M. Coetzee. Elizabeta Kostelo

Gyvenimo ir literatūros išmatavimai

Skaitymas! Štai kam palankus karantinas. Iš pradžių net neabejojau, kad kojos nekelsiu iš namų ir vien skaitysiu skaitysiu skaitysiu. Jaučiausi pavargusi ir išsibalansavusi. Ir tikrai: pirmas dvi dienas veik tik miegojau (iš nuovargio ar slėpiausi ir nuo baimės?), pavakarėje atsiversdavau knygą ir pan.

Baigiantis savaitei, ne tik kad nesiskaito – na, tas Covid stipriai puola į smegenis, niekaip negaliu suvokti, kad taip, būtent taip gali atsitikti dvidešimt pirmame a. Na, po galais, skiepai nuo visko, net nuo tokių ligų, kurios kažin ar egzistuoja, farmacijos pramonė galinga, tyrimai, numatymai, spėjimai, nuolat kuriami nauji medikamentai. Nee, pasirodo, šis amžius niekuo nesiskiria nuo maro laikų: išsigelbėjimo kaipo nėra. Sako, vaikai ir jauni – išrinktieji. O, nebūkime tokie tikri – virusai greitai mutuoja, ir nežinia kokio pločio pradalgę užsimos varyti. Medicina nepajėgi netgi tyrimų atlikti, visko trūksta, patys medikai eina iš rikiuotės ir kas žino kaip kieno imunitetas susirėmęs su tuo Covidu sureaguos: ar nestos į užpuoliko pusę ir, kaip dažnai būna susidūrus su naujovėmis – netaps išdaviku, nesusivilios jo jėga ir energija.

Bet sėdėti namie tenka. Ir tai tikrai ne bausmė ar kažin koks sunkumas, puikiai suvokiu, bet… bet kokia veikla – dulkių valymas, spintelių tvarkymas – oho, kiek ten kruopų ir makaronų, bent mėnesiui tai tikrai – tik lekiant ryte atsikėlus ir išgėrus kavą užtrenki duris, parlėkusi vėlai vakare priešais televizorių praryju kažin ką, po galais nėra laiko, ką ten žinosi, kas tose spintelėse ir šaldiklyje – viskas įgyja kažin kokią šešėliuotą prasmę. Laikinumo? Netikrumo? Nežinai, ir kur dėti drabužius grįžus iš lauko: batai – ar užtenka nuplauti? paltą – ką? į balkoną? o gal į skalbyklę, rytoj poryt nereikės. O galvą? Iš karto po dušu? Bet blogiausia, kai suvoki, kad nieko negalėsi ne tai kad padėti, tiesiog negalėsi nieko net bandyti padėti, jei susirgs artimieji.

Knygų skaitymas labai greitai įgavo irgi kitokią prasmę: internetiniuose knygynuose ieškau visai pagal kitus kriterijus: pirma, kad būtų kuo storesnė, na, gal kokia šeimos saga, kad įlįsčiau ir užsimirščiau; antra, ištrauka būtina: stilius vis dėlto svarbiausia; norisi paprastumo ir… kvaila sakyti, bet gėrio ir grožio. O po ranka, aišku, kaip tyčia Dolce agonia, Suvestos sąskaitos ir pan. Labai geros knygos šiuo metu tenkina nepilnai. Bet kokios filosofijos atrodo perteklinės ir tuščios.

O juokingiausia, kad skaitant užkliūva jau tokie dalykai: apsikabina sveikinantis, pabučiavo į skruostą, paspaudė ranką, ji jautė jo kvėpavimą į pakaušį, veikėjai prabangiame restorane atsiverčia meniu – ar meniu dezinfekuotas? ar jie nusiplovė rankas? … Ir irztu, po galais, kokius atsilikėlius čia skaitau. Normos ir prievolės greitai susipainioja. Tik savaitė, o jau ne tik gyveni kitaip – tiesa, dar tik šiek tiek – jau ir tas pačias užrašytas raides matai kitaip.

 

Coetzee, Johnas Maxwellas. Elizabeta Kostelo: romanas/ J. M. Coetzee; iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. – Vilnius: Sofoklis, 2019. – 192 p.

„Elizabeta Kostelo” – idėjų romanas, iškeliantis nemažai aktualių pasaulinių problemų, skatinantis susimąstyti ir ne tik priimti ar atmesti išsakytas knygos mintis, bet ir reflektuoti savas. 2003 m. išleistas kūrinys, ko gero, su laiku aktualėja, o ne sensta. Aštrėja paliestų temų esmė:

 

  • prievarta ir naikinimas gyvūnų ir žmonių pasaulyje
  • humanitarika ir realusis humanizmas
  • religijos formos ir jų įtaka žmogaus gyvenimo filosofijai. Krikščionybės pateikimo formos (ar moko džiaugtis gyvenimu ar vien kentėti), nykstančių gyventojų likimo moralinis ir teisinis aspektas Afrikoje, Australijoje.
  • kiek menininkas, rašytojas gali vaizduoti brutalų blogį, nesuteikdamas jam patrauklumo ir pats neįtakodamas juo savęs?

Skaityti toliau

Z. Shalev. Skausmas

Shalev, Zeruya. Skausmas: romanas/ Z. Shalev; iš hebrajų k. vertė Kristina Gudelytė-Lasman. – Vilnius: Sofoklis, 2019. – 383 p.

Meilės ir skausmo veidai

Stiprus jausmas – kaip manija. Priklausomybė. Apsėdimas. Pasiduoti lengviau nei kovoti ir įveikti kaip ir bet kurią kitą priklausomybę. Išderinta kasdienybė, euforija ir kančia – tarsi padalinta tapatybė į prieštaringas puses, kurios nepažįsta viena kitos ir bando įrodyti viena kitai tikrąsias vertybes.

Z. Shalev moterims svarbu išsiaiškinti meilės įvairias atmainas, kad ir darant klaidas pasirinkti galimybę patirti gyvenimo įvairovę. Meilė ir aistra kaip gaivalinga jėga pakelianti nuo realybės ir tarsi sukurianti naują asmenybę. Protas, išmintis, logika, karjera – viskas, kai nebelieka svarbiausio.

Skaityti toliau

D. Rabinyan. Kaktusų gyvatvorė

Rabinyan, Dorit. Kaktusų gyvatvorė: romanas/ D. Rabinyan; iš hebrajų k. vertė Kristina Gudelytė–Lasman. – Vilnius: Sofoklis, 2019. – 382 p.

Jausmai ir sienos

Pastaruoju metu į rankas vis papuola žydiškoji literatūra, o perskaičiusi „Poną Manį“, jaučiausi tokia perkaupota specifinės istorijos, geografijos, likimų, kad mintijau kurį laiką vengti šios rūšies knygų. Kad ir puikios kūrybos – tiesiog gali būti per daug. Na, bet va „Kaktusų gyvatvorė“ lyg niekur nieko įsprūdo į rankas ir tiesiog akimirksniu susiskaitė.

Rytietiškas Romeo ir Džuljetos istorijos variantas. Regis, kosmopolitiškuose jaunų žmonių gyvenimuose, ypač patekus į kunkuliuojantį visomis spalvomis Niujorką, jokių jausminių tabu negali būti. Iš skirtingų religinių bendruomenių, kariaujančių šalių atvykę įkvepia bendro, gal vienijančio niujorkietiško smogo, o nuo vaikystės į mąstysenas įsisiurbę skirtingos šeimų tradicijos ir paranojos tampa nerealiomis. Kad ir po rugsėjo 11–osios.

Skaityti toliau

H. U. Treichel. Pražuvėlis: netikras tikrumas pokario realybėje

Treichel, Hans–Ulrich. Pražuvėlis: romanas/ H. U. Treichel; iš vokiečių k. vertė Kristina Sprindžiūnaitė. – Vilnius : Sofoklis, 2018. – 128 p.

U. Treichel (1952) – vokiečių literatūros profesorius, rašytojas, pelnęs daugybę apdovanojimų, 2005 m. įvertintas H. Hesės premija. „Pražuvėlis“ (1978) – pirmasis romanas, susilaukęs skaitytojų domesio ir palankaus kritikų vertinimo. Šiandien rašytojo kūriniai išversti į daugiau nei 28 pasaulio kalbas.

„Pražuvėlis“ – karo baisumus patyrusios šeimos romanas. Ašis, apie kurią sukasi visas siužetas ir įtampa, nulemianti kitų asmenų psichinę būklę – realiai lyg ir neegzistuojanti, nuotraukoje telikęs besišypsąs kūdikis Arnoldas. O pasakojama iš vaiko, jaunesnio sūnaus, Arnoldo brolio, pozicijų, augusio liguisto liūdesio ir netikrumo atmosferoje, kur jis buvo lyg ir vienintelis vaikas, lyg esąs, bet ir nesąs tuo pačiu: jis buvo ne tas, kurio ilgėjosi ir ieškojo tėvai, tarsi nematomas, daugiau – netgi kaltas.

<…> nemirusio brolio Arnoldo vaidmuo šeimoje buvo svarbiausias, o man liko šalutinis. Suvokiau ir tai, kad dėl Arnoldo aš nuo pat pradžių augau kaltės ir gėdos užnuodytoje atmosferoje. Nuo pat mano gimimo dienos šeimoje tvyrojo kaltės ir gėdos jausmas, nors ir nežinojau, kodėl. p. 12

 

Skaityti toliau

G. Greene. Kelionės su teta

1462891010_kelione-su-tetule-1Greene, Graham. Kelionės su teta: romanas/ G. Greene; iš anglų k. vertė Ona Daukšienė. – Vilnius: Sofoklis, 2016. – 344 p.

Avantiūrinis komiškasis romanas „Kelionės su teta“ (1969) – vienas iš daugelio garsaus anglų rašytojo G. Greene’o kūrinių, kaip pats sakė, sukurtas grynai dėl malonumo.

Greene’as (1904– 1991), šešiasdešimties knygų autorius, išgyveno visus tą šimtmetį vykusius karus ir neramumus. Rašytojo daliai teko ne tik Pirmasis pasaulinis karas ir po jo vykęs Didysis britų streikas, bet ir Antrasis pasaulinis bei paskui kilę neramumai, pilietiniai karai ir perversmai Liberijoje, Meksikoje, Vietname. Jis iš arti matė žiaurumus, vykdomus Mau Mau sukilėlių Kenijoje, “bėgančių šunų“ –  Malajuose ir Francois Duvalier, vadinamo “Papa Doc“, –  Haityje. Rašytojas lankėsi Pietų Amerikos šalyse, purtomose stiprių politinių pokyčių, Kuboje bendravo su Fideliu  Castro, Panamoje –  su generolu Omaru. Pagaliau G.Greene’as pats susirėmė su tūkstantmečio prancūzų mafija Europoje. Tai pernelyg daug vienam gana jautraus, ambicingo, įžvalgaus ir protingo žmogaus gyvenimui, nesvarbu, kad jis –  karštligiškas keliautojas, rizikavęs ir ieškojęs pavojų, nuolat flirtavęs su mirtimi, galynėjęsis su nuoboduliu ir depresija nuo pat vaikystės. plačiau

Skaityti toliau

F. Scott Fitzgerald. Sugautas šešėlis

111

Fitzgerald, Francis Scott. Sugautas šešėlis: apsakymai/ F. Scott Fitzgerald; iš anglų k. vertė Daiva Daugirdienė. — Vilnius: Sofoklis, 2014. — 208 p.

F. Scott Fitzgerald, „prarastoji karta“, džiazas, pinigai, meilė ir kūryba. Prabangus turtingųjų pasaulis ir niuansuotos, detalizuotos emocinės peripetijos.

Skaityti toliau