I. Pukelytė. Panelės iš Laisvės alėjos

Pukelytė, Ina. Panelės iš Laisvės alėjos: romanas/ I. Pukelytė. – Vilnius: Tyto alba, 2020. – 231 p.

Suplokštinta istorija

Galima sakyti, akimirksniu perskaityta knyga. Jau pavadinimas žada nukelti į nostalgišką praeities Kauno laikotarpį. Į Laisvės alėjos kultūrinę ir bohemišką klestėjimo atmosferą (pasakojimas pradedamas 1932 metais) su Konrado kavine, Versaliu, Metropoliu, kino teatru (ais?), skrybėlėtomis ir lapėmis pečius apsigaubusiomis poniomis, lygiai tokiomis kaip knygos viršelis siūlo – ką daugiau tikiesi sutikti smetoninį (pasirodo, ne vien) Kauną vaizduojančiame kūrinyje? Numanymą: kas bebūtų pasakojama, bus nuspėjama. Kodėl taip pesimistiškai? Tiesiog dabar madinga iliustruoti istoriją, („Remontas“, „Lizos butas“…) o ne bandyti kurti asmenybes ar per veikėjus atskleisti erdvėlaikio ypatumus. Atvirkščiai: daug detalių, daug stengimosi atkurti buities, aprangos, dar kažkieno smulkmenas – gal ir ne smulkmenas – panaudojant žmogiškąsias figūras kaip pakabas toms detalėms užkarti. Nuspėjama, nes istorija, bent jau lakoniškai nusėdusi atmintyje ir, aišku, gali stebinti naujai švystelėjusiais atspalviais, bet, vargu, ar nustebins baigtimis. Ne kaip atskirų žmonių gyvenimai. Kaip sakoma, kiekvieno – atskiras pasaulis. Bėda, kad iliustruojant veikėjais istoriją, ieškoma ne unikalių ar kad ir įprastų, bet savitai pasakojamų išgyvenimų,o stengiamasi pritapti prie istorijos stereotipų. Na, panašiai, kaip lape pečius dengianti panelė.

Skaityti toliau

O. Pamuk. Sniegas

Pamuk, Orhan. Sniegas: romanas/ O. Pamuk; iš turkų k. vertė Justina Pilkauskaitė–Kariniauskienė. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 512 p.

Skaitant Pamuką, skaitai Turkiją

Kodėl skaičiau šią knygą, niekaip nė sau negalėčiau paaiškinti – perdėm turkiška. Gal kad už lango tiesiog daug sniego? Islamas, tradicijos, turkiškos politinės kovos… Neįsivaizduoju, kaip jis buvo sutiktas Turkijoje, bet kažin kur toli esančiam skaitytojui, atrodo, tos šalies peripetijų tiesiog per daug. Bet… ir skaitymo malonumas: dėl gebėjimo, regis, įsiskverbti lengvai ir paprastai į žmonių ir reiškinių esmę; puikaus vertimo ir kažkokios keistos, nuolatinio snygio ir likimo apgaubtame savame/ nepažįstamame mieste besiblaškančio čechoviško protagonisto melancholijos sukeltoje lyg svaiginančios atmosferos. Politinis socialinis romanas. Skamba ne itin patraukliai. Bet… pamukiškai poetiškas ir įtraukiantis. Žiaurus ir švelnus tuo pačiu.

Skaityti toliau

J. Gardam. Vyras be trūkumų

Gardam, Jane. Vyras be trūkumų: romanas/ J. Gardam; iš anglų k. vertė D. Žalytė–Steiblienė. – Vilnius: Tyto alba, 2019. – 341 p.

Kaukės ir tikrieji veidai

Senukas… senutė… sulinkę, praradę kūnus ir bet kokį įdomumą. Jie nepastebimi ir nestebimi. Praeiname kaip pro nereikalingus daiktus. Na, ne. Žmogiškasis faktorius: užmetame akį tyčia ar netyčia, gal bloga tajam/ tajai – vandens? greitąją? Arba ir susigraudiname prisiminę savus artimuosius.

Skaityti toliau

L. Zhang. Lotosas

 Zhang, Lijia. Lotosas: romanas/ L. Zhang; iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2020. – 413 p.

Pasipriešinti lemčiai

Budai nėra blogų žmonių. Yra tik tie, kurių širdys dar neapšviestos. p. 353

„Lotosas“ – Anglijoje gyvenančios kinų kilmės rašytojos Lijia Zhang romanas apie neturtingos iš kaimo ištrūkusios merginos likimą viename iš Kinijos megapolių. Tai ne tik socialinis kūrinys, kur susikerta įvairių sluoksnių ir išsilavinimų veikėjų moralinės, politinės, visuomeninės pažiūros, bet ir žmogaus – moters brendimo istorija: nuo naivios kaimo mergaitės iki savarankiškos orumo siekiančios asmenybės. Skaityti toliau

M. Stepnova. Sodas

Stepnova, Marina. Sodas: romanas/ M. Stepnova; iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė. – Vilnius: Tyto alba, 2020. – 344 p.

Kirviu per tradicijas

Trečioji M. Stepnovos knyga lietuviškai, įtraukianti ir teikianti tikrą skaitymo malonumą. Stiliaus atžvilgiu, manyčiau, tarp „Lazario moterų“ ir „Italų pamokų“. Kalba nėra tokia kapota, o sakiniai nėra maksimaliai sutrumpinti kaip pastarojoje, bet ir neišsiplėtoja įvairiausiomis atšakomis, nuokrypiais kaip „Lazario moteryse“. Tiesa, ir visų trijų skirtingi vertėjai: S. Parulskis, L. Spurgienė, D. Saukaitytė. Taigi tik skaitantys rusiškai gali pajusti tikruosius Stepnovos pasakojimo ypatumus, nors lietuviškai visos trys knygos skaitosi puikiai ir vertėjams skaitytojas tegali tarti ačiū.

Skaityti toliau

E. Shafak. 10 minučių 38 sekundės šiame keistame pasaulyje

Shafak, Elif. 10 minučių 38 sekundės šiame keistame pasaulyje: romanas/ E. Shafak; iš anglų k. vertė Rūta Razmaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2020. – 350 p.

E. Shafak pažemintieji ir nuskriaustieji

10 minučių po klinikinės mirties žmogaus smegenys dar gyvena, toks naujausias mokslininkų paskelbimas įkvėpė rašytoją savitai struktūruoti romaną: ką protagonistė prisimena per tas paskutines minutes? koks tas gyvenimo kvapas ir skonis, išliekantis ilgiausiai? Literatūroje gali būti visaip: kaip E. Shafak romane telpa ne tik veikėjos išgyventos akimirkos, bet ir jos draugų patirtys, o gyvenime – kas žino, bet mintiju, jei iš tikrųjų tas 10 minučių egzistuoja suvokimas, kaip svarbu atitinkamai elgtis ir kalbėti žmogui mirštant.

Skaityti toliau

N. Huston. Dolce agonia

Huston, Nancy. Dolce agonia: romanas/ N. Huston; iš prancūzų k. vertė Akvilė Melkūnaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 284 p.

Padėkos vakarienė

Skaitom, ką turim – turbūt tokia frazė, bent jau mano atveju, koronaviruso diktuojamomis sąlygomis labiausiai tiktų. Atidžiai perėjusi akimis lentynas, tiesą sakant, nusivyliau: jau kurį laiką nebeperku knygų, tai aišku, iš kur jos ten ir atsiras. O bibliotekoje, nulėkusi paskutinę jų darbo dieną, griebiau maždaug, ai nors ką.

Kodėl man „Dolce agonia“ niekada neužkliuvo? Vos pradėjus skaityti, netvėriau džiaugsmu, kad tokią knygą nustvėriau – ach, svajonių svajonė. Pasirodo, pražiopsom šedevrus, jie galbūt sąmoningai išsisuka nuo mūsų, kad susirastų vėliau, likimo sudėliotu laiku. Nors skaityti nežinomybės metu – kad ir tikra, bet ir liūdna knyga: išsigelbėti nė vienam nepavyks. Jei gimei, tai ir mirsi, o iš visažinio veikėjo Dievo (na, aš skaitydama suvokiau kaip Mirtį, niekaip nedingtelėjo, kad tai, kaip traktuojama aprašymuose, gana ciniškas ir būtent paskutinę akimirką savo galią parodantis Visagalis). Bet stilius, asociatyvinė pasakojimo maniera, gebėjimas paviršinį viešai vykstantį realybės sluoksnį organiškai susintetinti su veikėjų pasąmonėje triukšmingai kirbančiais prisiminimais, susieti juos ne tik egzistencinėmis plotmėmis, bet ir plačiausiais istoriniais kontekstais – galima tik pasvajoti apie tokį daugiasluoksnį kūrinį.

Skaityti toliau

O. Pamuk. Moteris Raudonais Plaukais

Pamuk, Orhan. Moteris Raudonais Plaukais: romanas/ O. Pamuk; iš turkų k. vertė Justina Pilkauskaitė–Kariniauskienė. – Vilnius: Tyto alba, 2019. – 247 p.

Mitų ir realybės sąsajos

Romaną „Moteris raudonais plaukais“ parašiau dėl mano šalyje didėjančio autoritarizmo. Pamaniau, jog tai puiki proga parašyti istoriją apie tėvišką figūrą, kuri vienu metu gali būti žiauri, bet vis tiek mylima ir gerbiama. Tokiu būdu galime suvokti, kas dedasi Turkijoje. Pasak vakarietiškos sociologijos teorijos, plečiantis šalies ekonomikai, valstybė turėtų demokratiškėti. Tačiau tai nepasitvirtino Turkijoje. Čia beveik nebeliko žodžio laisvės, o apie kokią demokratiją be žodžio laisvės galime kalbėti? Po 2016 metais įvykusio karinio perversmo 50 000 žmonių buvo įkalinti. 200 žurnalistų, tarp jų ir keli mano draugai, šiuo metu kali. Jaučiu atsakomybę ir pareigą netylėti. O. Pamukas.

Skaityti toliau

G. Goldreich. Mano tėvas Šagalas

Goldreich, Gloria. Mano tėvas Šagalas: romanas/ G. Goldreich; iš anglų k. vertė Aidas Jurašius. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 583 p.

Skraidančio pasaulio menininkas

Knygos apie įžymius žmones itin mėgstamos: jos tarsi per padidinamą stiklą, užaštrintą dramą atspindi ir paprastų žmonių emocijų, santykių, komedijų ir tragedijų, tiksliau sakant, realybės tragikomedijų iš laiko perspektyvos stereotipus.

Skaityti toliau

R. Mistry. Trapi pusiausvyra

Mistry, Rohinton. Trapi pusiausvyra: romanas/ R. Mistry; iš anglų k. vertė Danguolė Žalytė. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 627 p.

Tarp vilties ir nevilties

Indija – būtent šalis, į kurią mane reikėtų prievarta ir turbūt surištą vežti. Bauginanti, o ne žavinti, kad ir kokia savita būtų, daugeliui madinga (bent jau anksčiau) – dvasinių paieškų, gal net išgijimų erdvė. Skurdas, kastos, chaosas, – nors ieškoma ramybės – nešvara, įstatymų nebuvimas ar galimybė nepaisyti, religijos – kaip priedangos ir įrankiai įvairiausioms anarchijoms: kas nors su kuo nors kovoja, kas nors ką nors skerdžia, visad baisiausios situacijos be jokių išeičių, kaip sakoma knygoje: „Šiandien sikhai. Pernai buvo musulmonai. Dar anksčiau – haridžanai“ p. 595

Ir turbūt esminis sakinys „Trapi pusiausvyra tarp vilties ir nevilties“, tinkantis ne tik pavadinimui, bet ir pagrindinei kūrinio minčiai nusakyti: koks bebūtų gyvenimas, jame egzistuoja įvairūs dalykai, kaip svyruojančios vienon kiton pusėn svarstyklės, balansuojančios skausmą ir džiugesį. Na, laimė, dažnai atrodo,  čia daugiau vaizduotės duotybė, o ne realybėje egzistuojantis, su materialiuoju pasauliu susijęs patyrimas. Atjauta, širdies talpos praplėstis, kai į ją nėra ką dėti, tik pačius žemiausioje pakopoje esančius, kai dalijamasi ne kuo kitu, tik skurdu ir baisiomis istorijomis ar vidų lyg migla apėmusia tuštuma, kur net vos apčiuopiama empatijos užuomina suskamba kaip svaiginanti, o kartu ir graudi muzika.

Skaityti toliau

N. Ikstena. Motinos pienas

Ikstena, Nora. Motinos pienas: romanas. – N. Ikstena/ iš latvių k. vertė Laura Laurušaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2019. – 191 p.

Nepasiekiamos laisvės ilgesys

Latvių rašytojos lakoniškas ir stiprus romanas apie trijų kartų moteris asmenybės netoleruojančiais socializmo metais. Nuo 1969 iki nepriklausomybės atgavimo. Nors, regis, autorės žodis toks smogiantis, kad rašyti galėtų apie bet ką ir tai sukrėstų.

Pasakojama iš dviejų veikėjų pozicijų: dukters, kuriai teko tapti savo motinos motina ir ja rūpintis nuo vaikystės, ir motinos, turinčios ginekologės mokslininkės gyslelę ir matančią prasmę tik darbe, bėda ta, kad ne pagal nubrėžtus standartus: ji gydytoja iš pašaukimo, pasiryžusi padėti moterims kiek įmanoma ir netgi užbėgant išradimams į priekį. Per jų monologus, ypač mergaitės, rutuliojama ir trečiosios šeimos moters – Motinos motinos, įprastai vadinamos močiute, – linija, kurios žvilgsnis į gyvenimą paprastas, meile apdalijantis artimuosius ir trokštantis jiems bet kokiu atveju padėti.

Skaityti toliau

E. Shafak „Trys Ievos dukterys“ – romanas apie modernią musulmonų moterį

Shafak, Elif. Trys Ievos dukterys: romanas/ E. Shafak; iš anglų k. vertė Danguolė Žalytė–Steiblienė. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 455 p.

E. Shafak paprastai ir meistriškai perpina dabartį ir praeitį, musulmonišką kultūrą ir religiją su pasaulietine pasaulėžiūra, paliesdama svarbiausias aktualijas: terorizmą, ribines žmonių pažiūras, moters vietą patriarchalinėje visuomenėje ir jos laisvėjimą, pagaliau musulmonės moters bandymą integruotis europietiškame sociume. Tiesa, viskas daroma nors ir meistriškai, bet gan tiesmukai, be subtilybių ar filosofijų, gal dėl to ši autorė ir yra tokia populiari, nes jos nereikia stengtis suprasti ar susikaupti bandant perskaityti kaip specifinės šalies specifinę literatūrą. Atvirkščiai, knyga, kaip ir daugelis šiuolaikinių, paaštrinta detektyviniu naratyvu, meilės, nors tikrai ne saldžios – patirtimis.

Skaityti toliau

O. Pamuk. Tos keistos mano mintys

Pamuk, Orhan. Tos keistos mano mintys: romanas/ O. Pamuk; iš turkų k. vertė Justina Pilkauskaitė – Kariniauskienė. – Vilnius: Tyto alba, 2017. – 656 p.

MIESTO GYVENIMO GYLIS PRIKLAUSO NUO MŪSŲ PASLAPČIŲ GELMĖS p. 520

Daug yra kūrinių, kur pagrindiniu veikėju norisi apibūdinti Laiką, būtent jį, net rašant iš didžiosios raidės. Nei akimirkai nepavargstantis, visur prasiskverbiantis – eilutėse, tarp eilučių – įkyrus ir nepastebimas, čia gražinantis, kuriantis, čia jau griaunantis ir paliekantis. Ir, regis, ne rašytojas jį, o jis rašytoją vedžiojantis po savo minčių ir turtų karalystę: štai šai, prašau pažvelk į tą berniuką, mergaitę, kokie mieli ir skaisčiaakiai, o žinai, ką iš jų galiu padaryti: puošiu, lipdysiu, pridėsiu visokių paletės spalvų, o kai nusibos: žinai… Žinau žinau, norisi sustabdyti tą laiko pagyrūniškumą visagale jėga, netgi nustumti, o kodėl nesutrypti? bet jis vis tiek atgis ir tauzys toliau. O kad tik… Ir veiks. Norisi sušukti: nutapei puikų paveikslą, pakabink, lai gėrisi visi, kam tau tuoj pat imti jį ir naikinti. Kodėl tuoj pat? Pamažu, mielieji, va, tarp auksinių sruogų vieną pilką, tokią nepastebimą ir paslepiamą tarp tų kvepiančių ir banguojančių auksų, o toji pilkoji nepastebimoji perims Laiko funkciją ir skleisis, vilnis, ne ne, plaukų jai nepakaks, kas sustoja, kai pradeda sektis?

Skaityti toliau

E. Shafak. Ledinukų rūmai

ledinuk,u-rumaiShafak, Elif. Ledinukų rūmai/ E. Shafak: romanas; iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 469 p.

E. Shafak – žymiausia ir populiariausia jaunosios kartos turkų rašytoja, rašanti pakaitomis tai anglų, tai turkų kalbomis, gyvenanti Stambule ir Londone, aktyviai dalyvaujanti visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Įdomu skaityti ne tik jos meninę kūrybą, bet ir pasisakymus apie literatūrą, rašytojo vaidmenį, kūrybos poveikį ne tik skaitytojams, bet ir pačiam rašytojui pirmiausia (ji pati, sako, tobulėjanti su kiekvienu kūriniu, geriau pažįstanti save ir pasaulį), aktyvią poziciją įvairiais aktualiais pasauliniais klausimais.

Skaityti toliau

Ha Jin. Laukimas

Jin, Ha. Laukimas: romanas/ Ha Jin; iš anglų k. vertė Ona Daukšienė. – Vilnius: Tyto alba, 2011. – 317 p.

Įkyriai raudonu viršeliu, santūri, bet egzotiška knyga apie trijų žmonių santykius, kurių svarbiausias komponentas ne meilė – laukimas represyvioje komunizmo dogmų tvirtovėje Kinijoje, kur žmogaus asmeninį gyvenimą nulemia partiniai reikalavimai, o emocijos? sutramdomos neįtikėtinomis taisyklėmis ir bausmėmis: karinėje ligoninėje dirbantieji negali susitikinėti už teritorijos ribų, negali būti intymių santykių tarp jų, juolab skyrybų, meilužių ir pan. Skurdžiai gyvendami subrendę žmonės po kelis kambaryje be jokių individualių galimybių panašūs ne į realius žmones, o sistemos sraigtelius, kurie veikia taip, kaip užprogramuoti.

Skaityti toliau

C. Martinez. Pasiūta širdis

cdb_978bb6094660177_Pasiųta_širdis_p1Martinez, Carole. Pasiūta širdis: romanas/ C. Martinez; iš prancūzų k. vertė Inga Tuliševskaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 373 p.

Pasakotoja nutilo, pasakojimai dabar tėra atsiminimai, lyg cistos pasėti mano sieloje. Jie klajoja po mano tuščią kūną, o aš juos gaudau po vieną, kad ištėkščiau ant popieriaus. p. 354

Magiškojo realizmo, moteriškąją jėgą ir kūrybiškumą šaukte šaukiantis romanas. Įstabus. Net neįsivaizdavau, kad taip ilgėjausi magijos, stebuklų, neįtikėtinų palyginimų, stipraus ir vaizdaus žodžio.

Skaityti toliau

E. Shafak. Stambulo pavainikė

1462873188_stambulo-pavainike-002Shafak, Elif (1971 – ). Stambulo pavainikė: romanas/ E. Shafak; iš anglų k. vertė Eglė Bielskytė. – Vilnius: Tyto alba, 2010. – 382 p.

Būti pavainike – tai ne tik neturėti tėvo, bet ir neturėti praeities… p. 284

 E. Shafak pavardę įrašius į google paiešką ir lietuviškai – o jau angliškai! – išmeta daugybę interviu, knygų anotacijų, recenzijų, kad ir tokią išsamią kaip D.Zabielaitės apie „Stambulo pavainikę“. Kas tai: literatūros stebuklas? o gal paprasčiausiai daugelio skoniui įtinkanti autorė? na, užkibusi ant kažkokios itin palankios populiarumo bangos kaip Pilki, tamsesni ir tamsūs atspalviai, Da Vinčio kodas, o kad ir lietuviškasis Durnių laivas ar Ne bobų vasara? unikaliai tarp įvairių sluoksnių įsitvirtinusi Silva rerum? Šokiruojanti? Atrandanti? Parodanti tiesiog stebuklingą geresnio gyvenimo formulę? Skaityti toliau

U. Barauskaitė. Vieno žmogaus bohema

 

mmBarauskaitė, Ugnė. Vieno žmogaus bohema: romanas/ U. Barauskaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 140 p.

Aha… Ką gi ir apie ką skaičiau? Tikras klaustukas, nors aiškių aiškiausiai parašyta „Vieno žmogaus bohema“, bet nei vieno, nei žmogaus, nei bohemos: būrelis moterėlių praklegančių Stambulo, Beiruto gatvėmis ir turguose, pasiūbuojančių pilvais, moterėlės – žmonės? na, kad nelabai – bent jau šioje knygoje – greičiau personos, nuolat verkiančios dėl vyrų, nemylinčių, mylinčių,  paliekančių, paliekamų, bet… esmė knygos, deja, vyrai. Bohema? O kur bohema? Alkoholis, seksas, kelionės – a priori paviršiais – įdomu, kodėl, netgi labai, nes galvoji, jau jau autorė ims ir išriš kažin kokią esmę? Kokią? Eikit velniop jūs, vyrai… Vėl ir vėl… Aišku, vyrai gerai, kelionės gerai, dienoraščiai gerai,  netgi romanas… O ką galima daugiau pasakyti apie perskaitytus padrikus moteriškus dienoraščius? Tai beveik norėjimas kažką įvardyti – taisyklę, išvadą, gyvenimo patirtį, bet ji, deja, kas akimirką jau kita ir išmintis – kita, ko gero, vienintelio ar tokio, kaip visi, vyro glėbyje su vyno buteliu. Arba ne. Bet juk jokio skirtumo, vienaip ar kitaip, tai gyvenimas ir jo sakiniai, paprasti, bandantys apgauti likimą, užfiksuoti individualią patirtį…

Skaityti toliau

M. Stepnova. Italų pamokos

14dd62890101_italu-pamokosStepnova, Marina Lvovna. Italų pamokos: romanas/M. Stepnova; iš rusų k. vertė Lolija Spurgienė. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 269 p.

Tai antrasis M. Stepnovos romanas lietuvių kalba. Be jokios abejonės, įdomu būtų paskaityti ir kitą autorės kūrybą. Bet ir tarp šių dviejų kūrinių galima vesti tam tikras paraleles: ta pati laimės formulė, siekiamybė, kiek neįprasta šiems laikams – meilė ir paprastas gyvenimas virš visko: karjeros, genialumo, garbės, vertinimo, aukštinimo, pinigų. Taip išvardijus skamba gan absurdiškai. Bet „Italų pamokų“ protagonistas, gabus, talentingas, vertinamas gydytojas, tarsi bodisi ir savo sėkminga karjera, pacientų pelnyta pagarba, o susidūręs su savąja pasija, svajoja apie gamtos idilę, ramybę ir meilę, pastarosios netekęs, vis tiek renkasi numatytąjį gyvenimo būdo variantą kaip vienintelį. Kita vertus, pabaiga – tarsi veikėjo išbandymas, ar praradęs tai, kas svarbiausia, nepasielgs kaip Ana Karenina? Ir palikta atvira, ne visai aiški, galima suprasti tiesiogiai: Ogariovas pjauna žolę ir mato vizijose Malią. Arba mistiškąja: patekimas į amžinąjį rojų, kur jau abu veikėjai mirę susitinka.

Skaityti toliau

S. Šaltenis. Žydų karalaitės dienoraštis

Šaltenis, Saulius. Žydų karalaitės dienoraštis: romanas/ Saulius Šaltenis. – V.: Tyto alba, 2015. – 150 p.

Anotacija: „Žydų karalaitės dienoraštis“ – romanas apie žydų mergaitės Esteros Levinsonaitės gyvenimą Lietuvoje karo ir pokario metais jaunų įsimylėjėlių šeimoje. Tai mergaitės iš sušaudytųjų duobės fizinio prisikėlimo ir dar sunkesnio dvasinio atgimimo istorija. Jos slaptų meilės jausmų, košmarų, baimių, džiaugsmų istorija. Mokytojų Vlado ir Mildos pasiryžimas, kad ir kas būtų, kiekvieną akimirką gyventi laimingai, nors aplink tiek sužvėrėjimų, nerimo, mirtinų pavojų, atrodo graudžiai paradoksalus, bet kartu tai jų neįtikėtino gyvybingumo, atkaklaus vidinio pasipriešinimo, paniekos nužmogėjusiai okupantų tvarkai liudijimas.

Skaityti toliau