D. Ugrešic. Lapė

Ugrešic, Dubravka. Lapė: romanas/ D. Ugrešič; iš kroatų k.vertė Julija Gulbinovič. – Vilnius: Vaga, 2021.- 366 p.

Apie tai, kaip randasi pasakojimai

<…> pasakojimas, kuris stengiasi papasakoti pasakojimą, kuris savo ruožtu stengiasi pasakoti pasakojimą apie tai, kaip randasi pasakojimai. p. 37

Literatūrinių pasakojimų daugiažanrės specifikos pynė: nuo esė iki dienoraščio – perkelianti skaitytoją kartu su be(si)kaitaliojančia, nors ir ta pačia aš pasakotoja, vis į kitas erdves: Italija, Kroatija, Nyderlandai, Rusija, Anglija, Japonija ir t.t.  jau nekalbant apie tų šalių realias ir literatūrines geografijas.

S. Bernotaitė. Akys chimeros

Bernotaitė, Sandra. Akys chimeros: romanas/ S. Bernotaitė. – Vilnius: Vaga, 2021. – 294 p.

Atgaivinta literatūrinė kelionė

Satyrinis istorinis romanas. Stipriai satyrinis. Dažnai kažkaip net verčiantis jaustis nepatogiai. Autorė vartoja populiarius to meto posakius, jau nebeaktualius šioms dienoms žodžius. Savitas stilius, sintaksė. Pagarba autorei, gebančiai persikūnyti į vaizduojamą laikotarpį. Tiesą sakant, dažnai pamiršdavau, kad skaitau šiuolaikinį kūrinį, mintijau apie Pulgį Andriušį, jo „Laivą linksmybių“, to meto literatūrą ir manieras.

P. Roth. Kiekvienas žmogus

Roth, Philip. Kiekvienas žmogus: romanas/ P. Roth; iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys. – Vilnius: Vaga, 2019. -139 p.

Vyro kūno gyvenimas ir mirtis

Trumpas kūrinys apie viską. Ir nieką. Baugiai tiksli ir drąsi foto juostelė apie senatvę, mirtį, vienatvę, kaltę su spalvotais vaikystės ir jaunystės intarpais. Apie viską – kaip prisiminimą… ir nieką – ateitį. Kada labiau žmogus smulkmeniškai išgyvena savo kūniškumą: jaunystėje, kai erotika įreikšmina kiekvieną ląstelę, ar senatvėje, kai ligos pakeičia savivertę, galimybes ir gyvenimo būdą, o kūnas įcentrina dėmesį skausmais?

J. Baltušis. Sakmė apie Juzą

Baltušis, Juozas. Sakmė apie Juzą: romanas/ J. Baltušis. – Vilnius: Vaga, 1981. – 275 p.

Sovietinis liaudiškumas

Šiandien supratau, kaip niekieno neverčiami, neturėdami jokių motyvų linkę kurtis iliuzijas – tiek gyvenimiškas, tiek literatūrines. Kam reikalingos tos iliuzijos? Saviapgaulei? Polinkis viską gražinti ir įprotis (neteisingai išugdytas nuo vaikystės) žvelgti į reiškinius empatiškai? Kodėl? Gal kiekviename reiškinyje stengiantis ieškoti ne tik pagrindinių spalvų – ir atspalvių?

J. Walls. Stiklo pilis

Walls, Jeannette. Stiklo pilis: atsiminimų knyga/ J. Walls; iš anglų k. vertė Kristina Gudelytė. – Vilnius: Vaga, 2011. – 424 p.

Atkakli kova dėl gyvenimo

Skaitant knygas pažadinama ir asmeninė atmintis, veikėjai tampa savęs, pažįstamų ar jau seniai praeityje nuplaukusių įvykių šaukiniais – istorija pasakojama apie šeimą Amerikoje asocijuojasi su kaimynystėje Lietuvoje nuomojusia butą ir kurį laiką stebinusia juodos kasdienybės paradoksais.

W. Mysliwski. Akmuo ant akmens: žodžiai patys veda

Mysliwski, Wieslaw. Akmuo ant akmens: romanas/ W. Mysliwski; iš lenkų kalbos vertė Judita Grigienė. – Vilnius: Vaga, 1992. – 466 p.

Manau, neįmanu pradėti kalbėti apie W. Mysliwskio kūrybą, neįvardijus jo požiūrio į literatūrą ir kalbą.

Man literatūros kalba yra šnekos kalba. Savo kūryboje stengiuosi ne tiek atgaminti šneką, tai netgi neįmanoma, kiek išsaugoti šnekamosios kalbos dvasią. Kas yra šnekamosios kalbos dvasia? Sunku apibrėžti, nes dvasią galima tik jausti. Plačiau

W. Mysliwskis– vienas žymiausių šiuolaikinių lenkų rašytojų, pelnęs daugybę apdovanojimų, jo knygų tiražai kartojami, laikomas gyvu klasiku, verčiamas į užsienio kalbas ir, kaip mūsų kritikai nusivylę pasakytų, jei būtų lietuvių rašytojas – ypač nacionalinis: temomis, vaizduojamu erdvėlaikiu, charakteriais ir šnekamosios kalbos pasakojimo maniera. Intelektualumo ar rafinuotumo, regis, nė su žibintu nerasi. Bet jėga ir slypi tame apgaulingame iš pirmo žvilgsnio temų ir žodžių paprastume. Paprasti miesto ar kaimo įvairaus istorinio laiko veikėjai veriasi prieš skaitytoją lyg ypatingos būtybės, su filosofine paslaptimi ir nepaprastu nuoširdumu. Daugiasluoksnis tekstas konkretaus erdvėlaikio veikėjų išgyvenimus ir apmąstymus paverčia bendražmogiškais, o vieno žmogaus patirtį – pasauline išmintimi.

Literatūra mes suteikiame žmonėms kančią, nes verčiame juos gilintis į save – ne į knygą, bet į save. Mes netgi draskome senas, užsitraukusias žmogaus žaizdas. Mūsų tikslas nėra nuraminti žmones. Tik priversti juos mąstyti, kartais taip, kad negalėtų užmigti. Plačiau

T. Lazersonaitė. Tamaros dienoraštis

Lazersonaitė, Tamara. Tamaros dienoraštis/T. Lazersonaitė. – Vilnius: Vaga, 1997. – 135 p.

Yra knygos, užrašai, kurie svarbūs kaip simboliai ir daro įspūdį ne literatūriškumu, intelektualinėmis mintimis ar savitu vaizdumu, atvirkščiai – paprastumu ir grynumu. Kasdienis žodis gyvenant lemtingu istoriniu laiku suskamba stipriau ir emocingiau. Nes jis byloja tragiško laikmečio dvasią ir tikrumą. Nutrina atstumus tarp šiandien ir tada.

D. Lessing. Auksiniai užrašai

Lessing, Doris. Auksiniai užrašai: romanas/ D. Lessing; iš anglų k. vertė Aušra Stanaitytė–Karsokienė. Vilnius: Vaga, 2014. – 632 p.

Doris Lessing (1919-2013) – žymi britų literatūros klasikė, gavusi daugybę apdovanojimų, kultinė, išskirtinė rašytoja ir asmenybė, kurios veikla ir kūryba susijusi su svarbiausiais dvidešimto amžiaus socialiniais ir politiniais reiškiniais. 2007 m. apdovanota Nobelio premija „kaip moteriškos patirties rašytoja, kuri su skepticizmu, ugnies ir vizijų galia tiriamuoju žvilgsniu naršo po susiskaldžiusią civilizaciją.“ Jos garsiausi romanai: Žolė dainuoja (1950), Auksiniai užrašai (1962), penkių fantastinių romanų ciklas Kanopas Arge ir kt.

Rašytoja gimė Irane, bet jaunystėje jos tėvai britai persikraustė į Rodeziją dabartinės Zimbabvės teritorijoje. Būdama 30-ies ji atvyko gyventi į Londoną. Jos kūryba gausiai paremta autobiografine medžiaga: patirtimis iš gyvenimo Afrikoje, dalyvavimo komunistiniame judėjime, asmeninės laisvės ir meilės paieškomis ir nusivylimais.

L. Logothetis. Gerumo dienoraštis

Logothetis, Leonas. Gerumo dienoraštis: įkvepiančios gerumo paieškos pasaulyje/ L.Logothetis; iš anglų k. vertė Ieva Albertavičienė. – Vilnius: Vaga, 2015. – 186 p.

Leonas Logothetis – nuotykių ieškotojas, charizmatiškas oratorius, filantropas. Daugelį metų pradirbęs įtemptą biržos maklerio darbą Londone, nenustygęs monotoniškoje kasdienybėje, persikėlė į Los Andželą, kur atrado naujus namus. Darbas TV, mylima mergina, draugiškas šuo, o pilnatvės vis dėlto nėra. Kas iš to turėjimo, jei viduje krebžda nepasitenkinimas, kad gyvena ne visai pilnavertišą, ne visai tikrą gyvenimą? Kelionių, nuotykių ilgesys, kitokio pasaulio pažinimo troškimas ar baimė įsipareigoti ilgalaikiams ir pastoviems santykiams – pats savęs klausia Leonas, o atsakymo nusprendžia ieškoti vykdydamas susigalvotą gerumo akciją – keliauti per pasaulį be pinigų, maisto, išgyventi iš žmonių geranoriškumo, tuo pačiu ir skleisti labdarą – netikėtai atsilyginti už suteiktą pagalbą.

J. G. Vasquez. Taip skamba krintantys

Vasquez, Juan Gabriel. Taip skamba krintantys: romanas/ J. G. Vasquez; iš ispanų k. vertė Aistė Kučinskienė. – Vilnius: Vaga, 2016. – 256 p.

Kolumbija gamina pabėgėlius, tai tiesa, bet kada nors man norėtųsi sužinoti, kiek iš jų gimė aštuntojo dešimtmečio pradžioje, kaip mes su Maja, kiek iš jų patyrė ramią, saugią ar bent jau netrikdomą vaikystę, kaip mes su Maja, kiek iš jų išgyveno paauglystę ir staiga subrendo jau baimėje, šūvių ir bombų triukšme skendinčiame mieste, nors niekas nebuvo paskelbęs jokio karo, bent jau konvencinio karo, jei kažkas tokio egzistuoja. Man norėtųsi sužinoti: kiek jų išvyko iš mano miesto jusdami, kad vienokiu ar kitokiu būdu gelbėjasi, ir kiek jų gelbėdamiesi juto, kad kažką išduoda, kad tampa tomis iš skęstančio laivo bėgančiomis žiurkėmis, nes bėga iš degančio miesto. p. 247

K. Hamsunas. Badas

Hamsunas, Knutas. Badas. Panas. Viktorija/ K. Hamsunas; iš vok. k. vertė Vytautas Petrauskas. – Vilnius: Vaga, 1972. – 375 p.

„Badas“ nokautavo mane. Kad Hamsunas geras rašytojas, klasikas – ne naujiena, nors ir neskaitytas. Bet kad toks geras – tikrai nesitikėjau. O tik vertimas iš vokiečių kalbos. Štai kada atleidžiama ir neišbraukiama iš istorijos net politiškai prisidirbęs – genijus. Nors… Hamsunas buvo pasišventęs rašymui: vargdamas, badaudamas, valkataudamas, dirbdamas sunkiausius darbus dvylika metų diena iš dienos treniravosi rašydamas, stengdamasis atrasti savo stilių. Puikiai suprato, būdamas be išsilavinimo, kad ir kaip greitai orientavosi, viską pagaudavo ir perprasdavo, kad atkreiptų į save dėmesį, išsiskirtų iš visos plejados literatūrą išmanančių intelektualų, turi parašyti kažką tokio – ypatingo ir sukrečiančio.

J. Lahiri. Bendravardis

Lahiri, Jhumpa. Bendravardis: romanas/ J. Lahiri; iš anglų k. vertė Antanina Banelytė. – Vilnius: Vaga, 2015. – 264 p.

„Mes visi kilę iš Gogolio „Apsiausto“ p. 72 (F. Dostojevskis)

Amerikos bengalas pirmagimį pavadina neįprastu rusų rašytojo Gogolio vardu. Iš pradžių tikintis, kad tai bus, kaip įprasta bengalų tradicijoje, tik maloninis vardas, bet laikas bėga, vaikas pradeda eiti į mokyklą, o Gogolis taip ir lieka. Nes pasiklysta prosenelės laiškas su įrašytu tikruoju vardu. („Bengalų šeimose vardai yra šventi, neliečiami. Jie nepaveldimi ir nedalijami.“ p. 27), o parenkami garbingiausio giminės žmogaus.

J. Korčakas. Karalius Motiejukas Pirmasis

Korčakas, Janušas. Karalius Motiejukas Pirmasis: pasaka/ J. Korčakas; iš lenkų k. vertė Antanas Paraščiakas. – Vilnius: Vaga, 1982. – 392 p.

Vaikystės skaitinys, su kuriuo atėjo suvokimas, kad knyga kažkas tokio. Kažkas, dėl ko verta sprukti kad ir trumpam nuo gyvenimo: žaidimų, vaikų – patirti daug didesnius dalykus negu realybėje – pirmiausia liūdesį ir skausmą, atsimenu, kad verkdavau. Skaičiau per atostogas kaime, skaičiau, ašarojau ir vėl skaičiau. Ir slėpdavausi, gerai atsimenu, kad skaitydama “Motiejuką” slėpdavausi, nes turbūt vaikai (kaime vasarą buvo brolis ir keli kaimynų berniukai) šaipydavosi, kad žliumbiu, kad skaitau ir skaitau tą pačią knygą. Dar įstrigo suvokimas, kad anapus namų sienų, sodo ir vartų egzistuoja pasaulis, eidama prie kelio nuolat žvelgdavau į tolius – norėjau iškeliauti – gal pas juoduosius ir geltonuosius karalius? Buvau trečioj ar antroj klasėj, ir “Karalius Motiejukas” tikrai neatrodė pasaka – tikras, tikresnis už tikrą – gyvenimas.

S. Stanišič. Kaip kareivis gramofoną taisė

Stanišič, Saša (1978) Kaip kareivis gramofoną taisė: romanas/ S. Stanišič; iš vokiečių k. vertė Viktorija Labuckienė. -Vilnius: Vaga, 2009. – 343 p.

Tai, kaip anotacijoje apibūdinama, plačių užmojų, burleskinis ir tragikomiškas romanas apie nepaprastą vaikystę, netektį to, kas įprasta, vaizduotės ir kūrybos galią, norint susivokti ir išlikti svetimame krašte ir papasakoti, pirmiausia sau, tėvynę.

P. Claudel. Pilkosios sielos

Claudel, Philippe. Pilkosios sielos: romanas/ P. Claudel; iš prancūzų k. vertė A. Kisielaitė. – Vilnius: Vaga, 2010. – 240 p.

Niekas nėra vien balta arba vien juoda, daugiausia vyrauja pilka. Žmonės ir jų sielos – irgi. Tu esi pilka siela, gražiai pilka, kaip ir visi mes. p. 115

Pirmiausia stilius. Elegantiškas. Lakoniškas.

P. Modiano. Tamsių krautuvių gatvė

Modiano, Patrikas. Tamsių krautuvių gatvė: romanas/ P. Modiano; iš prancūzų k. vertė P. Bieliauskas. – Vilnius: Vaga, 1993. – 128 p.

Tai, kas buvo vakar, kas yra šiandien – nebebus rytoj. Praeitis virsta į rūkaną, pro kurią galima bandyti įžvelgti buvusią realybę, ieškoti paties ir kitų pėdsakų, bet ar pavyks? Ar ateitis nuspėjama, o praeitis pagaunama ir užfiksuojama?

S. Šaltenis. Riešutų duona

Šaltenis, Saulius. Riešutų duona: apysaka/ S. Šaltenis; – Vilnius: Vaga, 1972 – 197 p.

Kas telpa nedidelėje besivystančio ar kokio ten socializmo laikais 1972 m. parašytoje apysakoje? Ar įdomu skaityti šiais laikais? Kiek atiduota duoklė privalomajai režimo panegirikai, paprastai sakant, sovietinei nesąmonei, ir kiek tai pakeliama ar nepakenčiama skaitytojui iš laiko atstumo?
Kūrinys nuo pat pirmo sakinio įtraukia, nepajunti, kad jau šypsaisi, lakoniški sakiniai, koncentruotos šiek tiek ironiškos, nemažiau komiškos, o tuo pačiu ir keistai graudokos mintys – jei ne magiškas, jumoru persunktas stilius – absoliuti tragedija, dramos ir ašaros visą kūrinį būtų – vizualumu pasižyminčios situacijos tarsi dviračiu – ne per greitai, bet greitai – su vėjeliu meste permeta per lietuvišką pokario miestelį, lietuviškas, bet tikras meilės dramas, aistras, pavydus, sukryžiuotas ietis (tarp brolių Šatų, Aliuko Šovinio ir visų, įsimylėjusių Ireną Meškutę, Andriaus ir su Liuka flirtuojančių bendramokslių), supažindinant su vietiniais romeo ir džiuljetomis, tarp kurių, aišku, ir neapykantos kibirkštis sena ir amžina – „o karvės, pastipusios karvės šmėkla skraidė virš miesto… Ir dar kaip skraidė ir skraidys, kaip sakoma, iki penktos kartos.“ p.72; su metų laikų (emocionalių, vos keliais sakiniais brūkšteltų, bet kažkaip neįprastai veikiančių, trikdančių) kaita: „Pavasarį kurkia ir plėšosi varlės, pavasarį trūksta vitaminų ir retkarčiais norisi nusišaut, pavasarį stovi su portfeliu prie lango, autobusai važiuoja tolyn pro mokyklą, mirkčioja žaliom ir raudonom švieselė, ir tau kažko pasiutiškai maudžia širdį.“ p.94); ir su žmogaus brandos – ne tik fizinės, augant kūnui ir metų skaičiui, pašėliškai siaučiant hormonams (Andrius, Liuka, Peliūkštis), bet ir dvasinės transformacijos (Andriaus tėvo suvokta ir iš naujo išgyventa meilė motinai, Aliuko Šovinio ir Irenos Meškutės išdrįsimas mylėti) atvertimis.

Kobo Abe. Moteris smėlynuose

Abe, Kobo. Moteris smėlynuose: romanas/ Kobo Abe; iš anglų k. vertė Kęstutis Šidiškis. — V.: Vaga, 2013. — 198p.

El. lietuviškų knygų veik nėra. Tenka kelionėje ar palapinėje, ar dar kokioje nors migloje skaityti, deja, ką turi: skaitytas, girdėtas, senas. Bet tai irgi gerai. Nes pastebi, kaip laikas vikšrais važiuoja per atmintį, suvokimą ir kitimą — kvailyn? protingyn? pilnyn? Greičiausiai byrėjimo — rinkimo taku.