Solženicyn, Aleksandr Isajevič. Vėžininkų korpusas/ A. I. Solženicyn: iš rusų k. vertė Marius Norkūnas ir Nida Norkūnienė. – Vilnius: Žara, 2009. – 512 p.
Ir vėl klasika. Ir vėl rusų. „Vėžininkų korpusas“ (1963–1967) įvardinta kaip apysaka, nors jau kažkaip sunku suvokti, kuo romano, apysakos ar net išplėtoto apsakymo žanrai skiriasi, šiuo atveju tai daugiasluoksnis, nemažai temų ir idėjų generuojantis kūrinys. Bet laiko atžvilgiu ir erdvės – nubrėžtos gan ryškios ribos: mėnesis vėžininkų ligoninėje kažkur Vidurinėje Azijoje, nors, kaip čia pasakius – prisiminimai, dialoguose iškylantys įvykiai – nepripažįsta jokių apribojimų – ir lageriai, ir aūlas tolimoje stepėje, netgi Maskvos naujienų atgarsiai, patirtys iš karo, suėmimų, trėmimų, gydytojų gyvenimo ir karjeros niuansai. Kita vertus, mėnesis – tai jau labai ilgas laiko tarpas A. Solženicyno mažajai prozai – paprastai koncentruojamasi į labai trumpas atkarpas – Vieną Ivano Denisovičiaus dieną, tris valandas – Atsitikime Kočetovskos stotelėje, o apsakymui Dešinioji plaštaka nereikia nė valandos; apimtimi gan didelis romanas Pirmajame rate – nepilnas tris paras. Tas polinkis į glaustumą, kaip pats rašytojas sako, „pasireiškia ne tik kūrinio medžiagoje, bet yra įsismelkęs ir į mane patį. <…> Man darosi nejauku, jei turiu per daug erdvės. Gal mane prie to pripratino gyvenimas kameroje. p. 499
Skaityti toliau →