Cvetajeva, Marina. Laiškai į Vilnių/ iš rusų k. vertė R. Skučaitė, redagavo ir komentarus parašė N. Kvaraciejūtė. — Vilnius: Gimtasis žodis, 2014. — 272 p.
Nuostabi knyga, kažkas tokio — originalu, lemtinga, tragiška, poetiška.
Namas Polocko gatvėje 45 ir Marinos Cvetajevos 1934—1935 metais rašytų Nataljai Hajdukiewiecz 12 laiškų ryšulėlis 2001 patekęs į Wladyslaw Zawistowski (Nataljos anūko, rašytojo) rankas.
Moterys niekada nebuvo susitikę, nematę viena kitos, bet galbūt jas siejo ir giminystės ryšys, bendri pažįstami, o akivaizdžiai: panašus amžius (1890 ir 1892), ekcentriškumas, netipinis mąstymas, be abejo, literatūra (Natalja — mokytoja). Jų susirašinėjimas pagrįstas dvasiniu, intelektualiniu, o ne formaliu, giminišku artumu.
Mano draugai į močiutę žiūrėjo kaip į kitos planetos personažą: juos stebino literatūrinės citatos (keturiomis kalbomis), panieka anglų kalbai ir seksualinei revoliucijai, filmams komedijoms, žavėjo Sorbonos diplomas ir legenda apie audringą, liūdnai pasibaigusią aktorės karjerą. p.135
Galbūt ta draugystė per atstumą daugiau atverti ir savo skausmų leido, nepasitenkinimo, nusivylimo buitimi ir būtimi viena kitai.
Nepasakokite apie mane (mano bėdas) NIEKAM. Aš ir Asiai į Maskvą nerašau: nekenčiu viešumo. Aš Jums rašau t. k. Jūs manęs nepažįstate — ir pažįstate, t. k. su Jumis aš visai laisva — kaip SAPNE. p.200
Natalja Aleksandrovna, pabėgusi iš Sovietų Sajungos, Vilniuje įsikuria 1934 metais, jai 44—eri, praeityje svajonės, jaunystė, sudegę teatro karjeros iliuzijos, ir M. Cvetajevos laiškai yra, ko gero, atsakymai į nusivylusios likimu Nataljos nusiskundimus ir klausimus “Jūsų laiškas mane ne tik sugraudino — sujaudino: anas gyvenimas ligi tiek baigtas, kad liaujuosi tikėjusi jį buvus“ p.144
Laiškai nustebina literatūriškumu, tai — filosofijos ir poezijos pynė, nesvarbu, kalbama apie būtį ar buitį; originaliu požiūriu į save ir supantį pasaulį, atskleisdami rašytojos vienatvę, išskirtinumą ( “aš ne baltoji ir ne raudonoji, nepriklausau jokiai literatūrinei grupuotei, aš gyvenu ir dirbu viena ir vienišiems tvariniams“ laiške Andre Gide 1937), buities skurdumą, sunkią materialinę padėtį Prancūzijoje, konfliktą su dukra, ypač kritišką artimiausių žmonių vertinimą („Muro (sūnaus) vienintelis dėmesio atitraukimas — karvės. O man, Nataša, karvės niekada nepatiko, kaime ne karves mylėjau, o medžius: savo pačios sielą. O reginių(visko, į ką reikia žiūrėti) nuo kūdikystės neapkenčiau: operos, baleto… kokia kančia. Sėdėti — ir žiūrėti. Kaip neapkenčiau — žaidimų, laikydama juos gėda ir kvailyste… Todėl aš visą gyvenimą buvau viena (ir meilėje), su žmogumi mėgau tik kalbėtis — ir vaikščioti, dideliais žingsniais po didžiulę gamtą.“ p.193), nuolatinį rašymą, nors po dvi valandas rytais ir spaudos priešiškumą. Sukrečia ir pasisakymai apie kūrybą ir apie meilę, vaikus, vyrą, juolab, kai žinomas tragiškas šios šeimos likimas: vyras, įsipainiojęs į Kgb tinklus, bijodamas susidorojimo bėga iš užsienio į Rusiją, čia sušaudomas kaip išdavikas, dukra į Sibirą ištremiama, pati rašytoja su sūnumi irgi atsiduria tremtyje, kur negauna jokio darbo, net indų plovėjos ir nepakeldama pažeminimo, skurdo, bado 1941 pasikaria, ant virvės iš Maskvos atsivežtos, o sūnus po trejų metų žūsta kare.
Gal dėl tos šiurpios šeimos lemties, baigties žinojimo ir laiškai skaitosi kaip nuojautos, su tragizmo šmėsčiojimais:
Serioža (vyras) veržiasi į Rusiją, nori būti nauju žmogumi, ir mane traukia, o aš nenoriu ir negaliu, aš — naujojo pasaulio su visomis jo apraiškomis — nekenčiu, aš esu prieš jį, o ne jis prieš mane, ir tai visai neliečia politikos, tik „naująjį žmogų“ — nežmogišką, pusmašinę — pusbezdžionę — pusavinį, o apskritai — jautį — avijautį (yra toks!) p. 199
Kažkas manyje užlūžo: stumiu dienas ir džiaugiuosi, kai baigiasi. Galbūt — todėl, kad aš visiškai neturiu ateities, kad viskas buvo. Ko man laukti? Anūkų? Bet jiems skirta mano širdis jau seniai išeikvota.“ p. 245
Įdomiai kalba apie rašymą, kaip tapatų gyvybei.
O rašymas — mano funkcija, funkcija manyje, — kaip alsavimas. Ten aš laiminga ir rami. Štai šitame popieriaus lape.
Ir pati nuostabiausia citata:
Nataša, jei baigėte reikalus mokykloje — rašykite! Parašykite tą knygą, kurios niekas už jus neparašys: save. Atsimenat, Tolstojus sakė: „Kiekvienas žmogus gali ir turi per savo gyvenimą parašyti — vieną knygą: savo gyvenimo knygą“ (Jis ne taip sakė, jis — įžūlumas, teisybė? neturėjo mano formulavimo aštrumo, bet prasmė — jo). Jūs toje knygoje gyvensite diena iš dienos, tos dienos tarsi ant plačių patikimų bebaimių sparnų neš — šitas. Jums bus vis tiek kas aplinkui, jūs tapsite — nepažeidžiama.
Yra dar vienas būdas gyventi — skaitant, bet yra ir nepalyginti stipresnis ir jokiu būdu ne „dar vienas“ — rašant.
Slėptuvė mano, skydas ir šarvai,
Kai puola blogis, ordos ir vargai,
su manimi, many, o ne šalia —
Eilėraštis — daugiau negu galia
Juk nesvarbu — eilėraštis ar ne! Tiesiog — sąsiuvinis.
… Aprašykite visas: motiną, seserį, — Ilovaiskių surišimas, — meilė, — ne jas visas gyvenime, o jas — visas, palikusias savo antspaudą Jumyse. p.230Vertinimas: 5/5
Kastija 