B. Jonuškaitė. Maranta

66334faca7330bf249a672ff64919d48

Birutė Jonuškaitė. Maranta: romanas. — V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. — 356 p.

Gėlė.

Marantai būdingas bruožas — kad dieną jos lapai nulinkę žemyn, o temstant užsilenkia viršun, į vadinamąją miego padėtį. Kelias minutes marantą apšvietus ryškia šviesa, galima priversti lapus vėl išsitiesti visu gražumu p. 148

Tai turbūt labiausiai šią vasarą patikęs romanas. Regis, žodis kaip upė išsiveržia iš autorės lūpų ir teka teka: natūraliai, srauniai, sūkuriais verda, sekliau, nes pakrantės lyg ir ne taip pažįstamos, atsargiau, paprasčiau, kad nesugurtų, ir vėl pilna tėkme, vėl per savo kraštą, savus žmones. Ta tėkmė įtraukia, panardina, verčia skęsti ir vėl nerti, tik neplūduriuoti paviršiumi.


Nuostabi knyga: kalba, stiliumi, vientisumu, struktūra, intrigos palaipsniu lukštenimu, moterų charakterių stiprumu, pirmiausia senosios Dominykos — ašies, kuri suka, aplink kurią sukasi veiksmas ir žmonės, akivaizdybės kasdienės ir paslaptys, iš šių dienų žiūrint — taigi ne paslaptys, normalybės jau: ir vaikai nesantuokiniai, ir meilė be surašymų, bet ne tada. Tada, kai kaimas gyvas, savitas buvo, su savais papročiais, darbais, kalba, šventėmis ir norais, kad tik geriau savam vaikui, kad tik ne tokia dalia, kaip manoji…


Istorija supinta tarsi trijų kartų moterų šiaudų spalvos kasos, pamažu autorės atmazgomos, atpinamos, išdraikomos po gimtuosius laukus, per kuriuos skrieja ant žirgo Sidabro užgulęs amžinasis nerimas. Visas pasakojimas — kasa užveržtas sapnas, iš kurio autorė budina pamažu, apgalvotai, o kartu natūraliai ir įtikinamai, kol paaiškėja kas yra kas, kodėl yra taip, o ne kitaip, kol likę gyvi veikėjai ieško savo tikros vietos ir tikrų santykių. Nors ir vėl — nežinia, ar tiesa yra ta tikroji tiesa, ar melas — labiau tiesa, nes išgyventa, mylėta ir galbūt meile sugriauta meilės, likimai, bet, kas žino, kas būtų, jeigu būtų kitaip, ne pagal Dominyką, nusprendusią mirti per lelijų žydėjimą.

Pasaulis, kuriame stovėjo jos senoji vedybinė lova, švietė pro langą jos kiemo lopinys ir palinkdavo vis tie patys tavo, marčios, Tadulio ar kitų vaikų veidai, jau seniai jai buvo nebeįdomus.
Ji telaukė lelijų žydėjimo. p. 232


Vis dažniau ji išeidavo iš savo lovos vaikystės takais su tau visai nepažįstamais žmonėmis, kuriuos ji šaukdavo vardais, jie buvo tokie pat vaikai, o gal paaugliai kaip ir ji, ir jų ilgai nereikėjo įtikinėti, kad tam kvajinuki, už rėlių, būna daug grybų, nes jie visi jau buvo kitame kadre — tai vaikėsi po kiemą salazanių, tai varžėsi tarpusavyje, kurio kraitelėje yra daugiau uogų, tai irstėsi su Rakeliuke luotuku po Galadausį… p.233

 

Senosios Dominykos surežisuotas spektaklis, filmas sukurtas, o kadrai, jos manymu, nevykę iškarpyti, užgniaužti, bet nesunaikinti — popieriui papasakoti ir palikti jauniausiajai — dailininkei Rasai, artimuosius mirčiai pasiimant, mainais tiesas ištiesiant. Tie laiškai, jų skaitymas — visgi serialinis, lyg ir per daug nuvalkiotas, jeigu ne stiprus autorės žodis, tai banalybė neginčijama ištiktų.


Vargu, ar kritikų bus įvertintas kūrinys, ar bus plačiau aptartas, nes jis gan tradiciškas, kaimo tematika, gan graudulingas ir melancholiškas, be ironijos, cinizmo, o ir stilius, kad ir koks puikus, bet nėra kažkuo įmantrus ar ypatingas, kad sudomintų lit. specialistus. Čia atrodo ir Vaižgantas, ir Biliūnas, ir Boruta — viskas kartu: pasyvusis, gerasis, tylusis Tadulis kaip tykų liūdesį nešiojantis Mykoliukas, o jojo Severiutė, Saulė, šiuolaikės tradicijos jau nusviesta už Atlanto: ligos, aistros, meilės — gyvenimo, jau gyvenanti dvigubą gyvenimą: amerikoniškąjį ir lietuviškąjį, matomą ir sielos, ilgesį ir mirtį. O ir biliūniškas kaltės jausmas net mirties šešėliui spaudžiant akis, kaltė, paslaptis ir tyla — kiekvieno šeimos nario nešiojama, pagaliau perduodama jaunėlei, dailininkei Rasai, kuriai tarsi skirta užbrėžti saugos ratą, nors išaiškėjusi tiesa ją tepadaro pusiniu žmogumi. Įdomus, gyvas charakteris, bet nepakankamai įtikinantis: neindividualizuota kalba, Jeruzalė ir pokalbiai su Patriku — pritempti, nors, kita vertus, senosios Dominykos charakteris toks gyvas, stiprus ir individualus, kad visi kiti atrodo statistais, foniniais. Kaip ir vyrų be išimties: jie detalės moterims kunkuliuoti, kaip vanduo — teikiantis joms gyvybės syvus, atspindintis jų grožį ir randus, bet neprasiveržiantys savarankiška srove. Išsiskiria gal tik dailininkas ryškumu, o ir kraštutinumais, nenatūralumu, tai kažkaip vėl lyginant su Dominyka lieka kaip žaislinis, nulipdytas, nedailintas, kampuotas, kontrastas kaimiškajam tradiciškumui ir senovinei išminčiai. Skaitant apie skriejančią Rasą ant Sidabro nugaros laukais, bandančią ištrūkti iš nerimo gniaužtų, norom nenorom išgirsti ir Baltaragio obuolmulšius, romantiškai klaidžiojančisu dangaus, pragaro ir meilės labirintais. Tai laikus ir erdves apjungiantis charakteris, talpinantis visos giminės ir tylėjimus, ir mirtis, paslaptis ir tiesas. Ir vis bandanti susivokti, atrasti save, tikrąją tiesą:

Jeigu žmogus miršta mylėdamas, tai gal ir Anapus myli… Juk teologai sako, kad tik vienintelė meilė ištveria mirtį ir niekada nesikeičia. Bet aš dar vis aiškinuosi, ką reiškia mylėti. Besiaiškindama net čia atsibasčiau. p. 299

Ir dar viena asociacija, taigi A. Žagrakalytės “Eigulio duktė“, kaip panašaus žanro, tematikos, šeimos, giminės istorinės peripetijos, papročiai — tai, kas sieja abu kūrinius, o skiria, be abejo, kokybė: vargu, ar „Eigulio dukterį“ galima traktuoti kaip pilnavertį prozos kūrinį, greičiau — mėginimą atiduoti duoklę giminės istorijai, vienpusį, išgražintą veikėjais statistais, bet ne žmonėmis užpildytą. “Maranta“ — puikiai struktūruotas, vykusiai išplėtoto siužeto ir intrigos, su įvairiapusiais charakteriais, tik ar susilauks tokio dėmesio kaip A. Žagrakalytės knyga, kurios panegerika buvo prasidėjus, dar net nepasirodžius kūriniui.


Gan plačios erdvės — senovinis ir šiuolaikinis kaimas, Amerika, Vilnius, Varšuva, Paryžius, Jeruzalė — ir laikas: nuo karo baisumų, prieškarinių meilių iki šių dienų. Atsispindi ir tipiniai istoriniai, socialiniai reiškiniai, pažiūrų kaita, praeities uždarumas ir dabartinio pasaulio draugiškumas (Jeruzalė).


Skaitytojui tokia knyga, be abejo, dovana: lengvai skaitoma, gerai suregztas siužetas, intriga, gyva kalba, ir tai, ko jau nebėra — gyvas specifinis kaimo žmogus. Tai tarsi paminklas ir tarmei, ir papročiams, praeičiai ir dabarčiai.
Bet mirtys — kaip išeities taškas? Galimybė tiesai išsiveržti? Na, netikrų tėvų, netikrų vaikų, švento melo ir paslėptos tiesos lyg ir daugoka, supopsinta, bet kad taip vykusiai. Ta Dominyka viską išperka ir paperka, gal net nuperka.

Vertinimas: 4,4/5

 

Įrašo “B. Jonuškaitė. Maranta” komentarai: 8

  1. Reta lietuvių autorė (-ius) pasižymi savo kūryboje begaline gausybe epitetų, kaip gerbiama BIRUTĖ. Šaunuolė dzūkė! Sudėtingi žmonių santykiai, paslaptys, verčiančios mąstyti apie galimas pasekmes. Tai knyga apie meilę, didžiulę meilę,
    kaimo grožį, lietuvybės puoselėjimą… Nuostabiai parinkti pagrindinių veikėjų vardai –
    Rasa ir Rūkas.
    Dailininkė gerb. Deimantė puikiai pajuto knygoje aprašytą kruviną skausmą, visą gyvenimą lašantį į tyrą ežero vandenį. Valtis naujai prirakinta prie naujo
    liepto, bet pakrantės akmenys ir vėjo nešami patrūniję lapai veržiasi į Galadusio
    salą…
    “Acimyk, kad buvai pakrikščyta, kad nuo tadu, kap tau davė vardukų, pasdarai Dzievulio vaikas. O Dzievulis yra gailescingas, is net ir labai baisius griekus atlaidza…“(psl.55).
    Apturėsiu dzidzulį širdzies skausmų, jai šitoj knyga negaus pirmos vietos…

  2. Džiaugiuosi perskaičiusi.Siūlysiu visoms draugėms, ypač dzukaitėms, perskaityti ir įsijausti į ojojoj kokį sudėtingą vienos šeimos gyvenimą. Dėkoju autorei: įdėjo daug širdies ir įtaigos. Balsuosiu, kad Maranta taptų 2015 metų knyga

  3. Labai gera knyga, tikroviška, išjausta, išgyventa. Stipri, turtinga. Visada laukiu gerb. rašytojos knygų, nes labai artimas jos pasaulis, nuostabi raiška.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s