Marse, Juan. Driežo uodegėlės: romanas/ J. Marse; iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė. – Vilnius: Versus aureus, 2008. – 336 p.
Knyga puiki. Kūrinys ar vertimas? Šiuo atveju turbūt ir tas, ir tas. Kupli kalba, šakotas, bet aiškus, gyvas, daug kur sąmonės srautu išvirstantis, lyg savaime natūraliai trykšantis pasakojimas, vingrus, bet nepainus sakinys.
Juan Marse (1938) žymus ispanų rašytojas, kurio gausi kūryba sulaukusi bene dešimties apdovanojimų ir tarptautinio pripažinimo, išversta į beveik visas Europos kalbas, daugiausia atskleidžianti pokario Ispanijoje tvyrojusią atmosferą ir paprastų, bet ypatingais dvasiniais gebėjimais pasižyminčių veikėjų gyvenimą, ieškojimus būdų, kaip išlikti.
Viskas kaip sapno šešėliai: lyg ir buvę, bet iš tikrųjų jau ne. Raudonplaukė nėščia motina, atsirėmusi į žibintą ir laukianti tramvajaus, vienoje rankoje atverstą „Karą ir taiką“ laikanti, o kitoje – rūkstančią cigaretę; motina, kurios „giedro, bet nepalenkiamo ir valdingo žvilgsnio paliesti daiktai nušvinta kita šviesa“, „išgyvento skurdo ir vienatvės metai, be kartėlio, susitaikant su viskuo, apmaldė jos jausmus, romantiškas svajas ir nesutramdomą seksualumą, kurie harmoningai prisitaikė prie pasaulio“ p. 316. Spengiančiomis ausimis ir širdimi nuo brolio žūties, nuo tėvo dingimo prislėgusia širdgėla ir vienatvės fantazijose tarsi miraže labiau negu realybėje klajojantis, su savo vienatve besikalbantis penkiolikmetis sūnus Dovydas, visa esybe nekenčiantis motiną įsimylėjusio inspektoriaus Chalvano, vis dar klausinėjančio ir tykojančio tėvo – anarchisto, o gal tik girtuoklio ir mergišiaus, su peršautu užpakaliu ir buteliu rankose. Nekenčiantis taip, kad patiki pats, jog inspektorius begali būti niekšų niekšas, net jo bejėgį šunį Guvutį žiauriai ir negailestingai užbaigęs, Dovydas ir „meluoja ne kad norėtų paslėpti tiesą, o kaip tik dėl to, kad ją atkapstytų, bet tai vis tiek melas“ p. 189, meluoja raudonplaukei motinai linkėdamas ne blogo – stengdamasis apsaugoti nuo apgaulės, negebėdamas įžvelgti, (nors ateitį kitų kiaurai laiko dažnai numato ir atspėja) beviltiškos motinos padėties ir realių – ne vaizduotės – pavojų.
Dar keistuolis netradicinis tragiškos gyvenimo eigos Dovydo draugas Paulinas, išnaudojamas dėdės policininko, bet žaviai linksmas ir bandantis įtikinti save, o ir draugą, kad jo asmeninė nelaimė bus laimės pradžia.
Mergaitė su dviračiu.
Bebaimis nuotraukos lakūnas, gebantis demonstruoti drąsą, šypseną ir odinę striukę net mirties akivaizdoje, įkvepiantis berniuką gyvenimui ir fantazijoms.
Žuvęs nuo bombos vyresnysis brolis Chuanas.
Pagaliau negimęs, motinos įsčiose nerimstantis, viską stebintis, girdintis, stebuklingai regintis, vertinantis ir pasakojantis, taip taip, pasakotojas būtent jis – negimęs brolis Paulis.
Veiksmas vyksta pokario metų Ispanijoje, laike, kuriame karaliauja kerštas, išdavystė ir šmeižtas, kai iš „visų laikraščių puslapių žvelgia sugriauta Europa“, „kai ant Hirosimos nukrito bomba, todėl, išgirdęs beldimą, tu sukuždi Guvučiui, kai atidarysiu duris, tu atsitrauk į šoną, kitaip gali patekti radioaktyvių spindulių, ir akimirksniu apaksi ir virsi svilėsiu“ p. 16. Žmonės išgyvena artimųjų persekiojimus, suėmimus, dingimus, skurdą, badą. Nuo nykios realybės kiekvienas veikėjas gelbstisi savaip: kas alkoholiu, kas žiaurumu ir ištvirkimu, Raudonplaukė – besaikiu rūkymu, kavos gėrimu, „Karu ir taika“; inspektorius – viltimi atgauti ką brangiausio praradęs – moters meilę; Dovydas gi atsiduodamas paraleliniam vaizuotės pasauliui, kur gali bendrauti, susitikti ne tik su gyvaisiais, bet su mirusiais, negimusiais, tik nuotraukose likusiais. Jo vaizduotė keliauja ryškia mergaite persirengusi pas senelę Teklę, apsimesdama jam realiai patikusia kaimynystėje gyvenančia Amanda, jo vaizduotė spendžia spąstus motinos ir inspektoriaus ateičiai, apskritai ateičiai. Tai Dovydo ir Paulino vaizduotė ir rankos vaikosi ir kapoja žaliapilviams driežams uodegas, kiša jas dar strikinėjančias kišenėn, kad galėtų pagaminti užpilą Paulinui nuo hemorojaus, nuo visų nesėkmių ir bėdų. O gal tos nukirstos uodegėlės driežų – tai likučiai netikri netikro gyvenimo? Judančio ir krutančio, nors jau einančio myriop, nes likutis tik nuo viso kūno? Driežo uodegėlės – nuostabus pavadinimas, kurį galima aiškinti keliomis prasmėmis, galbūt ir griebk nors kiek gyvenimo, nors uodegą…
Realybės ir fantazijos pynė tokia vykusi ir tampri, kad patiki viskuo, ką negimęs kūdikis porina, fantazija atrodo stipresnė už tikrovę, „kaip susapnuotas lietus lyja ilgiau“, ypač apie guvaus, nors ir vienišo, keisto brolio Dovydo elgesį, juolab simpatijos jo pusėje, tikrai ne policininko, nes paauglys blaškosi ir priešinasi jį smaugiančioms ir kurtinančioms gyvenimo neteisybėms, pats save užprogramavęs, skirtingai nei motina, negatyvui, nepasitikėjimui žmonėmis ir prapulčiai.
Nors knygoje aprašomi liūdni, tragiški dalykai, bet puikus vaizdingas pasakojimas pulsuoja ne tik gyvybe, bet ir jumoru, stebina netikėtomis komiškomis situacijomis, kaip sako Dovydas „nors sapnuoju tikrus košmarus, bet nubundu leipdamas juokais“, vaizduotės žaisme, brandžia gyvenimo ir istorijos filosofija. Bet pabaiga… vis dėlto netikėtai beviltiška ir tragiška. Ir tas: o tiek nedaug reikėjo, kad viskas laimingai, įsivaizduojamai sėkmingai, jeigu… Jeigu… Melo ir tiesos ribos nutrynimas. Gyvenimo ir vaizduotės ribų suliejimas. Atsakomybės ir kaltės sunkis.
Vertinimas: 5/5
Kastija 