Barnes, Jullan. 10 ½ pasaulio istorijos skyrių: romanas/ J. Barnes; iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. – Vilnius: Liet. raš. sąj. l – kla, 2006. – 349 p.
Kas neskaitė „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“ – J. Barnes neskaitė, nesvarbu, kuo ir kaip apdovanotos kitos jo knygos, manau, šis kūrinys – postmodernizmo šedevras. Rašytojas (vertėja R. Drazdauskienė irgi) – aukščiauso lygio virtuozas: kaitaliojasi, o kartu ir persipina ne tik idėjos, istoriniai laikotarpiai ir erdvės, faktai ir vaizduotė, bet ir žanrai, stiliai, vis skirtingi pasakotojai, savita ironija ir humoras su negandos apgaubtomis katastrofų nuojautomis, vieni skyriai kaip esė, kiti – pribloškiančios novelės, o viską kartu sudėjus – fantastinis literatūrinis istorinis šou.
Tai distopinis romanas, kuriame keliami svarbiausi filosofiniai egzistenciniai pasaulio ir žmonijos klausimai iš praeities, dabarties ir ateities, pasiremiant istorijos, religijos, dailės faktais pateikiamos savitos interpretacijos, parodoma, kad istorija kuriama žmonių, ir nebūtinai kas pasakojama nuo amžių amžinųjų, neginčijama tiesa: kiekvienas gali kurti interpretacijas, kiekvienas savaip matyti praeitį iš skirtingų taškų individualiai jungdamas dėlionės taškus. Tai konkrečiai išsakoma 4 skyriaus protagonistei Ketei – kaip diagnozę –taikomais žodžiais: „Jūs išgalvojate pasakojimus, norėdama nuslėpti tai, ko nežinote ar su kuo nenorite susitaikyti. Paimate keletą tikrų faktų ir jų pagrindu sukuriate nebūtą istoriją“. p. 124
Tas pats, tik išplėsčiau ir kitame kontekste pakartojama „Įterpinyje“ ir tikrai dar ne vienoje vietoje, kaip esminė gija tįsta per visą romaną ir dažnai, suporuojant veikėjus: kelionėje į Araratą (dviejuose pasakojimuose), termitų teismo procese ir t.t. – akivaizdžiai rodomi skirtingi požiūriai į tą patį reiškinį.
Mes gulime dabartyje tarsi ligoninės lovoje (kokią švarią patalynę kloja šiais laikais), o per venon įbestą adatą į kraują varva kasdienės žinios. Manome, kad žinome, kas esame, nors nevisiškai suvokiame, kodėl čia atsidūrėme ar kiek dar būsime priversti pasilikti. Nerimaujame, vartomės, trukdomi tvarsčių – ar mes hospitalizuoti savo noru? – ir visą laiką užsiimame konfabuliacijomis. Kuriame pasakojimus, apimančius tai, ko nežinome ar su kuo negalime susitaikyti; prisimename keletą tikrų faktų ir apvelkame juos naujomis istorijomis. Mūsų paniką ir skausmą pajėgia numalšinti tik raminamosios konfabuliacijos; jas vadiname istorija. p. 270
Knyga susideda iš dešimties skyrių ir įterpinio (pusės skyriaus), autoriaus koncepcijos apie meilę. Ir būtent apie meilę, vertybių vertybę, kalbama dvigubai trumpiau negu apie visa kita, nes tikram dalykui daugiakalbystė nereikalinga. Prie ko čia pasaulio istorija ir meilė? „Meilė – arka, galinti padėti išsigelbėti nuo tvano.“ Taigi, kiekviename skyriuje vis skirtingi veikėjai išgyvena skirtingus, bet pražūtingus ir pavojingus tvanus, kibdamiesi į vienokį ar kitokį laivą. Ir tik meilė gali sušvelninti istoriją, padaryti ją ne tokią pasipūtusią ir žvėrišką, padėti išgyventi.
Meilė gali sukurti laimę, bet gali jos ir nesukurti; nepriklausomai nuo to, padarys ji tai ar ne, pagrindinis jos poveikis – suteikti energijos. Ar esate kada taip gerai kalbėję, tiek mažai miegoję, taip noriai kartoję seksą kaip tada, kai buvote įsimylėję? Bekraujai ima švytėti, o tie, kurių sveikata buvo normali, pasidaro nepakenčiamai žvalūs. Be to, meilė ištiesina nugarą, suteikia pasitikėjimo. Pajuntame, kad pirmą kartą gyvenime stovite tiesiai; kol tas jausmas nedingo, galite padaryti, ką tik norite, galite įveikti pasaulį. Ir dar meilė suteikia regėjimui aiškumo: ji nušveičia akis tarsi valytuvai. Ar esate dar kada taip aiškiai viską regėję, kaip būdami įsimylėję? p. 260
Knygos struktūra iš pradžių atrodo padrika, fragmentiška, kiekvienas skyrius vis apie kitus dalykus, regis, tiesiogiai nesusijusius, vis su kitais protagonistais, įkūnijančiais skirtingas katastrofas. Bet kai pasieki paskutinį skyrių – pajunti, kaip viskas gerai apgalvota ir surišta tam tikromis gijomis, ne tik vaizduotės, žaismės, bet ir logikos. Pirmas ir paskutinis skyrius – ironiškiausi (bet J. Barneso ironija specifinė, neperauganti į sarkazmą ar tyčiojimąsi, ji tokia pusiau komiška, nors ir taikli, netgi kandi), žaismingiausi ir siejami nenusakomai šmaikščios vaizduotės, nuvainikuojant žmogaus didybę ir paliekant jį visai elementarų, primityvų, netgi blogesnį negu galima įsivaizduoti Dievo kūrinį, o dar išrinktąjį.
Taigi, 1 skyriuje „Keleivis be bilieto“ pasakojama Nojaus ir jo šeimos, kaip vienintelių žmonių, išvengusių Dievo bausmės – tvano, paliktų pratęsti žmonių giminę, kelionė laivu. Vaikystėje, prisimenu, tai buvo vienas iš magiškiausių pasakojimų, pralenkiančių bet kokią pasaką, kurios klausydavausi su nuostaba ir savotiška baime: kiek reikia būti geram, kad Dievas tave išsirinktų? Tekdavo pasukti galvelę ir vis atsakyti, va, tas kaimyniukas ar kad ir brolis tai tikrai nepapultų į laivą – keikiasi kaip šiaučiai, o jau meluoja – į akis ir už akių, arba… aišku, draugė, kuriai pasiutiškai pavydėdavau kokio nors šūdniekio tiek būdavo aplipinta blogybėmis, kur jau ten jai, bet apie save, tiesą sakant, neprisimenu, ar paistaliojau, kad pati tai jau įgalėsiu pasidaryti verta to laivo, bet iš dabarties pozicijų manyčiau, kad, ko gero, tikėjau ištobulėti, gal net bloknote susirašydavau tobulėjimo punktus. Bet ne tai svarbiausia: niekaip nesuvokdavau, koks turėjo būti laivas, kad sutilptų visos gyvūnų rūšys. Jau vien arklys, dramblys, begemotas ir kiti galiūnai kiek užima vietos, o tai negi liūtas bus greta stirnos, lapė su kiškiu. Tie gyvūnų skaičiavimai ir grupavimai nedavė man ramybės iki pat paauglystės, kol ištiko netikėjimo niekuo metas. Taigi savotiška vaikiška konfabuliacija.
Bet apie gyvenimą Nojaus laive pasakoja ne žmogus, o kirvarpa, keleivis be bilieto, slapčia prasibrovęs pro taip atidžiai kontroliuotą pakrovimo užkardą, sugebėjęs išlikti ir išsilaipinti į naują gyvenimą, ir ta kirvarpa, kaip kokia smalsi ir negailestinga žurnalistė be jokių eufemizmų, tai kas kad vis atsiprašinėja, lyg ir konfūzijasi šnekėdama, renčia savo akimis matytą istoriją, iš gyvūnų pozicijos vertina Nojų, jo šeimą ir net Dievą, griauna mitą apie Nojų, pamaldų patriarchą ir rūpestingą gamtosaugininką, parodydama jį ne tik kaip neišmanėlį, nevalyvą, girtuoklį, bet ir įvedusį pražūtingąjį ir toliau per amžius amžinuosius besitęsiantį jokia logika nepagrįstą nelygybės principą. Tai Dievas ar Nojus sugalvojo suskirstyti gyvūnus į švarius ir nešvarius, sukurdamas vienų viršenybę prieš kitus, tai Nojus sunaikino gofero medį, kaip kietą (cha, netinkamą graužti net kirvarpoms) ir patikimą bet kokioje stichijoje, vien iš jo statydamas visą flotilę ir nusiaubdamas išteklius žemėje; tai per Nojaus godumą ir kvailumą neliko daugybės gyvūnų rūšių: bazilisko, Arkties putpelių, begemoto, salamandros, grifono, sfinkso, hipogrifo ir daugybės kitų. Jau Nojaus laive pradėta taikyti rūšies grynumo teorija, liguistai gaudant ir naikinant mišrūnus.
Pagedęs pasaulis užtvindytas, prigirdytas, o naujo gyvenimo pradžia, atnešta per išrinktojo tobuliausio žmogaus giminę, lyg ir turėtų būti tyra, taiki ir pagrįsta meile. Bet kur tau: visi kiti skyriai iliustruoja, kokia velniava įvairiausiais laikais nutiko ir visos tos blogio linijos tam tikromis metaforomis ir užuominomis vedamos į blogybes, prasidėjusias jau atrankoje: Nojaus laivo koncepcijoje.
„Svečiuose“ šių laikų Beiruto teroristai užgrobę laivą su keleiviais elgiasi pagal tą patį principą kaip Nojus su gyvūnais – išrūšiuoja: pirmiausia bus šaudomi amerikiečiai, paskui anglai, ko gero, naudingiausia būti japonu ar dar kokiu azijiečiu. Šių laikų Nojus televizininkas Džeimsas Bartlis elgiasi, kad tik įtiktų naujiesiems laivo dievams – teroristams.
Trečiajame skyriuje – „Religiniai karai“ – penkioliktojo amžiaus atkurta teismų egzaltuota kalba – ne tik tikras oratorystės šou – komiškai konfrontuojanti su demonstruojamu bukumu sukuria ne tik ironišką žaidimą, bet ir beviltišką situaciją – žūt būt rasti kaltą, nubausti už jo didenybės Bezansono vyskupo kritimą nuo kėdės ir pamišimą. Ach, bestioles!
„Išlikusi gyva“ – viena nuostabiausių, selindžerišką dvasią primenanti novelė, kurios protagonistė Ketrina netiki Kalėdų seneliu, bet tiki skraidančiais šiaurės elniais, jos jaudinimasis dėl branduolinio pasaulio sunaikinimo, atrodo, viršija pačią katastrofą, o jos pasakyti žodžiai apie gigantiškus šiandienos laivus, kurie ne tik kad žmogaus, mažo laivelio ar jachtos vandenyne negali net pastebėti – o, kaip tinka valstybių, žmonių apibūdinimui:
Štai kas pasaulyje negerai, pagalvojo ji. Mes nustojame dairytis, ar negresia pavojus. Nebegalvojame apie tai, kaip išgelbėti kitus, tik plaukiame sau, visiškai pasikliaudami varikliais. p. 108
Apie kiekvieną skyrių galima kalbėti be galo, be krašto, visi netikėti, nenuspėjami, stebinantys ir verčiantys gerokai pamąstyti, mėgautis skaitant: labiausiai į „Flobero papūgą“ pasakojimu ir skirtumų ieškojimu tarp įvykio, tiesos ir atspindžio mene, šiuo atveju T. Žeriko paveiksle “Medūzos sudužimas“, panaši esė „Laivo sudužimas“, tarsi pavyzdys, kaip konkretus menininkas kuria savąją konfabuliaciją, ir jeigu tikrovė – 1816 m. nuo katastrofos išsigelbėjusio plausto istorija eina užmarštin, tai paveikslas, nors, ko gero, stipriai estetiniais sumetimais ir norėjimu įsiteikti publikai iškreipęs tikrovę – kabo Luvre, nors, ach, tos bestioles! su tręštančiais rėmais, ko gero, ir irstančiu bitumu. Bitumas vėl pasikartos kaip amuleto, siūlomo keliautojams į Nojaus kalną, medžiaga…
Théodore Géricault „Medūzos plaustas“ (1818-1819). Paremtas tikra laivo sudužimo ir kanibalizmo tragedija, šis paveikslas tapo prancūzų romantizmo ikona. Vaizduojamas kraujas, žaizdos – nepailstamų Géricault tyrinėjimų morge rezultatas.
„Trys istorijos“ ir pribloškianti Jonos banginio pilve mito interpretacija, tai įrodymas, kad mitai, nedingsta, jie tik kita forma persikelia iš vieno šimtmečio į kitą: 1939 m. iš koncentracijos stovyklų išleistų ir susodintų į „Šv. Liudviko“ laivą, ištremtų iš Vokietijos žydų likimas, laivas suka ratus vandenyne, nes niekas nenori jo įsileisti, taigi daugybę dienų nežinomybėj ir savotiškame didžuvės pilve – kalėjime. Vėlgi rūšių grynumas ir naujasis Nojus, diktuojantis atrankos kriterijus.
Įstabūs pasakojimai apie keliones į Araratą, kur manoma sustojo ant viršūnės pasimovusi Nojaus arka, kur išsilaipinę likę žmonės ir gyvūnai pradėjo švarią ir taurią (kabutėse) pasaulio istoriją. Ko ieško ir ką randa dvi skirtingos moterys ant Ararato kalno, o vėliau, pasišovę surasti ir iškasti patį laivą du amerikiečiai, netgi žinomas astronautas, išgirdęs Dievo balsą, ir jo palydovas, žemiškesnių pažiūrų geologas? Kiekvienas randa tai, ko ieško, skirtingus dalykus, kiekvienas pasiduoda savosioms konfabuliacijoms.
Jeigu yra pradžia, turi būti ir pabaiga. Pagaliau… žmogelis rojuje, kur pildomi visi jo norai, svajonės, kur maišosi įvairiausios įžymybės, netgi Hitleris. Tai ką, pragaro nėra? Ne, tik rojus. Pagaliau rūšių sulyginimas, kai kiekvienas gauna ne pagal nuopelnus, bet pagal norus. „Danguje šiais laikais demokratija“ p. 337
– Mes niekam prievarta nebrukame dangaus, – atsakė ji. – Įsiklausome į žmonių poreikius. Jei žmogus nori dangaus, jis jį turės; jei ne – tai ne. Suprantama kiekvienas gauna tokį dangų, kokio norėjo.
– O ko žmonės apskritai nori?
– Na, kiek pastebėjome, jie nori gyvenimo tęsinio. Tik… geresnio. p. 337
Nors gali pasirodyti, kad knyga sudaryta iš atskirų fragmentų, bet kaip pats J. Barnes sako, „Pasaulio istorija“ sumanyta kaip vientisas kūrinys ir parašytas būtent kaip vientisas. Skyrius sieja tie patys leitmotyvai ir idėjos: katastrofos ir jų nuojautos, laivai ir vandenys, laivo įvaizdis, įkūnijantis gelbėjimosi idėją, paradoksalu, tampa ir plaukiojančiu kalėjimu, taigi išnykimo, naikinimo ir išlikimo mitai, padarytų išrinktųjų žmonių klaidos: rūšiavimas, naikinimas, abejingumas aplinkai ir artimiesiems – persiduodančios, vis naujomis formomis atsikartojančios iš kartos į kartą, nuolatinis Nojaus arkos ieškojimas net po daugelio metų, objektyvios tiesos kaipo tokios nebuvimas, ir individualių tiesų atradimas; pagaliau besikartojančios detalės: kirvarpos kaip pagrindinės veikėjos, o kai kur visai lyg netyčia sukrebždančios; bitumo – paveikslo šedevro sukūrimo medžiagos ir amuleto, ieškant Nojaus arkos… vėl paradoksas yrančios medžiagos panaudojimas nemirtingumui ir laimei kurti ir t.t…
Fragmentiška, nenuosekli, bet logikos ir vaizduotės gijomis suausta romano struktūra atspindi postmodernistinį požiūrį į pasaulio chaosą, su atsitiktiniais progreso požymiais tarsi intarpais.
„10 1/2 pasaulo istorijos skyrių“ parašyta gan seniai – 1989 metais, į lietuvių kalbą išversta 2006 (dar kartą pasidžiaugsiu, kad tokios vertėjos kaip R. Drazdauskienė), taigi per tą laiką ne tik pasirodė įvairiausių meno kūrinių, religijos ir istorijos interpretacijų, postmodern ne tik įsibėgėjo, bet ir turbūt nuėjo nuo populiarumo arenos, užleisdamas vietą – kam? – išpažintinei srovei? – per tą laiką teroristiniai išpuoliai tapo veik norma, vargu, ar, rašydamas dabartiniu laiku, rašytojas prisimintų arabų laivo užgrobimą, vargu, juk griuvo dangoraižiai, vos ne kas savaitę kas nors liepsnoja ir žūsta Paryžiuje, Vokietijoje, plaustais masiškai skęsta karo pabėgėliai – Nojaus laivai nepriplaukia prie nuo žemės šluojamos Sirijos. Bet kaip besikeistų pasaulis, meno ir literatūros mados – meistriškumas, ko gero, genialumas, virtuoziškumas ir ribų nepripažįstanti vaizduotė neatsiejamai persipynusi su intelektu, literatūrinė kokybė kūrinį daro ne tik patraukliu – stulbinančiu ir amą atimančiu. Suvoki, kad literatūra ne tik realybė ar fantastika, tiksliau abi kartu, bet ir žaidimas.
Vertinimas: 5/5
Kastija 