G. Grass. Svogūno lupimas

grass_svogunolupilllmas_vr-355x530 Grass, Gunter. Svogūno lupimas/ G. Grass; Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 400 p.

Pagaliau… Po dešimties metų lietuviškas vertimas, kad ir smarkiai vėluojantis – Vokietijoje autobiografinis Nobelio premijos laureato G. Grasso romanas “Svogūno lupimas” pasirodė 2006 metais – nudžiugins ne vieną skaitytoją. 79 – erių rašytojo išpažintis (kiek procentų tikra, niekas turbūt nepatikrins, juolab, kad pats autorius dažnai tarsi bando save sučiupti: ar tik negražina, nesiteisina, o gal atkartoja anksčiau savo knygų veikėjams suteiktus žodžius?) nė iš tolo nedvelkia nuobodžiu ar kapstymusi po smulkmenas, tiesiog prikausto: forma, luobas po luobo iriantis iki svarbiausių dalykų – šerdies – pamažu, reflektuojant, ironizuojant save vaiką, jaunuolį, luobas po luobo – svogūno lupimas – bandant išvengti ne tik ašarų, sentimetalumo, anekdotiško jumoro, perdėto dramatizmo, bet, svarbiausia, apgaulės, į kurią jau savaime linkusi mūsų atmintis.

Svogūnas turi daug sluoksnių. Vos tiktai pašalini vieną, randi kitą. Pjaustomas jis verčia ašaroti. Tiktai lupamas sako tiesą. Tai, ką patyriau vaikystėje ir vėliau, kiša panosėn faktus ir buvo blogiau negu norėtum, toji patirtis reikalauja, kad būtų papasakota tai vienaip, tai kitaip, ir gundo meluoti. p. 9

Galima sakyti, tai knyga ne tik apie jaunuolio brendimą ypatingomis istorinėmis aplinkybėmis, bet ir atminties, kaipo reiškinio, analizė ir, be abejo, savo, kaip menininko – dailininko, skulptoriaus, rašytojo – paieškų ir atradimo kelias.

Pasakojimas įrėmintas laike: karo pradžia, dvylikos metų berniukas, vaikystės pabaiga – tapsmas rašytoju, 1959 metais „Skardinis būgnelis“, o erdvė nuo Dancigo per griuvėsiais išvirtusią Vokietiją driekiasi į Šveicariją, Italiją, Paryžių, nuo ankšto smalsią jo būtį dusinančio tėvų buto Dancige per karo lauko stabtelėjimus, belaisvių stovyklą, per daugybę laikinų Carito, vienuolyno, akmenskaldžių bedrabučio, nuomojamų pigių rūsių ir palėpių iki buto su mylima moterimi.

Kam išvis reikalingi atsiminimai, kai šitiek metų viskas lipdyta, lydyta, klijuota į daugybę kūrinių– sutikti žmonės, o ir jis pats prakalbęs įvairiausių veikėjų lūpomis ir, regis, pasakęs daugiau negu įmanu?

Mat kai kuriuos prisiminimus reikia papildyti. Kadangi juose kartais akivaizdžiai kažko trūksta. Kad ką nors būni pamiršęs ir susizgrimbi tik vėliau, tai užpildai spragą, paaiškini savo nesustabdomo augimo priežastį ir kalbi su tuo, kas prarasta. Ir paminėsiu dar vieną argumentą: aš noriu, kad mano žodis būtų paskutinis. p. 8

Kaip pats G. Grassas sako, jo prisiminimai dažnai daiktiški, atsiremiantys į kokį nors konkretų iš praeities iškilusį dalyką, nuo kurio ima tiesiog mausti kūną: koklinė krosnis, tualetas, lagaminas palėpėje, motinos plaukų segtukas, granatos ar bombos skeveldra, gintaro gabalas su vabzdžio inkliuzu… – nuo kurių tarsi atsispiria ir pradeda vyniotis netgi „realesnės negu gyvenime istorijos.“

Pati didžiausia sensacija „Svogūno lupime“, sukėlusi skandalą 2006 metais, knygai pasirodžius – prisipažinimas tarnavus SS būryje 1945, karui baigiantis, pirmiausia lengvabūdiškai savanoriu dešimties įstojus į jungfolką, paruošiamają hitlerjugendo grandį, karas ir vokiškos pergalės jam atrodė ne tik patrauklu – didvyriška ir turbūt smalsu sudalyvauti pačiam. Ir kaip besinorėtų teisintis nežinojimu, vaikas, juk visai vaikas tada dar, vis dėlto G. Grassas pripažįsta, ironiškai ir tiesiai, savo neteisingą biografiją, netgi tai, kad jo tėvas, „jau trisdešimt šeštaisiais, kai Laisvajame Dancigo mieste dar niekas labai nevertė, įstojo į nacionalsocialistų partiją.“ p. 23. Nors ne kartą pareiškia: nepaleidau nė vieno šūvio į nieką.

Tačiau iš tiesų rašytojas buvo kritikuojamas ne dėl šio biografinio fakto, o dėl pavėluoto prisipažinimo. Susidarė gana paradoksali situacija: Grassas, nepajudinama Vokietijos „moralinė instancija“, smerkęs tuos tėvynainius, kurie praeityje buvo susiję su nacionalsocialistine ideologija ir praktika, pasirodė esąs pats ne be nuodėmės. Rašytojo konkurentai ir priešininkai, kurių jis dėl savo dažnų itin radikalių viešų pareiškimų taip pat nestokoja, žinoma, piktai džiūgavo ir tikėjosi, kad štai Grasso era galbūt baigsis. Interviu

Knyga tiesiog įtraukia: ir ne tik unikaliais siužeto skyriais – stulbinanti kaip kareivio istorija, visai nesusigaudant faktiškai, kas tas karas, aklai iriantis su kitais, ko gero, irgi tokiais pat žaliais kareiviais, krūpčiojant nuo tabaluojančių pakartų ant pakelės medžių nuo būrių pasimetusių vokiečių kareivių, likimui ir vilčiai skaičiuojant taškus: mirtis gyvenimas mirtis gyvenimas… Vieniša nelemtis ir nežinomybė naktį miške, kai vokiškos dainos niūniavimas tekšteli tašką į gyvenimo vartus, atpažįsta savą, vėliau tapusį patikimu išlikimo mokytoju – patyrusį grandinį; stalino vargonai, kraujas, mirtis gyvenimas, lemtis… ? Kad papuola į amerikiečių kontroliuojamą zoną ir stovyklą, o ne rusų? Kas būtų G. Grassas, jeigu būtų tapęs rusų belaisviu? Būtų, būtų… norom nenorom mintiji apie tai: šmėkščioja juk sovieticus patirtis ir istorijų lyginimas pokario metų Lietuvoje, išnykę ar sužaloti likimai netgi tų, kurie nebuvo jokie kareiviai belaisviai – taikūs ir neutralūs gyventojai. Fantasmagoriški, neįtikėtini tiesiog literatūriniu ir psichologiniu stiprumu sukrečiantys epizodai: badaujant klausosi buvusio profesionalaus virėjo valgio gaminimo kurso; lošimas kauliukais ir pokalbiai apie Dievą su kitu belaisviu Jozefu, manoma būsimu popiežiumi…

Kaip bebūtų, G. Grassas sako: „jaučiaus ne išvaduotas, o nugalėtas“.

Taip, karą mes prakišome. Nugalėtojai pranoko mus žmonių, tankų, lėktuvų skaičiumi, aišku, ir kalorijų. p. 183.

Bet Hitleriu vis dar tikėjo. Net tada, kai amerikietis karininkas perauklėjimo tikslais pasakojo apie koncentracijos stovyklas, rodė nespalvotas su lavonų kalnais, krosnimis nuotraukas.

Mačiau badaujančius, mirusius iš bado, skeletais virtusius išgyvenusius kalinius iš kito pasaulio, ir tai buvo neįtikėtina.

Mes visi kartojome:

– Ir čia sakot, vokiečių darbas?

– Vokiečiai niekada nebūtų taip padaręs.

– Vokiečiai taip nesielgia.

O tarpusavyje kalbėjome:

Propaganda. Viskas tik propaganda. p. 182

Patikėjo tik išgirdęs savo buvusio reichsjungendfiurerio Balduro fon Širacho kalbą Niurnberge.

Įtaigus, nemažiau įdomus ir tolesnis pasakojimas: apie tėvus, išgyvenusius rusų išlaisvinimą ir skurdų gyvenimą pokario laikotarpiu; visur stūksančius griuvėsius, amžiną alkį, visa ko trūkumą ir stengimąsi tą alkį malšinti: ne tik valgymo – meilės, kūrybos. 

Vertinimas: 5/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s