Chessex, Jacques. Tironas: romanas/ J. Chessex; iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 200 p.
J. Chessex (1934 – 2009) – šveicarų literatūros gigantas, prieštaringa, daugybe talentų atsiskleidusi asmenybė: poetas, prozininkas, dailininkas, visuomenės kritikas, sakoma, būtent jis nutiesė kelią populiariojo M. Houellebecqo pranašystėms. J. Chessex lyginamas su prancūzų egzistencialistais, ypač A. Camiu, negailestingais psichikos tyrinėjimais, išsiskleidžiančiais iki šiurpių siurrelistinių vaizdų. Tai ir pirmasis užsienietis, apdovanotas 1973 m. prestižine Gouncour,ų premija.
„Tironas“ – slegiantis, beviltišką, be empatijos ir iliuzijų, nepilnavertiškumo, vienatvės ir savinaikos dramą atskleidžiantis kūrinys. Puikiai išverstas, perteikiant ir dirglią, įelektrintą atmosferą, poetiškumą, ypač gamtos ir kraštovaizdžio, kondensuotą mintį, drastišką siužetą.
Juoda destrukcija persiėmusio jauno žmogaus drama ryškiai raudonais viršeliais, tarsi tikru krauju aplietame, egzistenciniame psichologiniame – froidiškame – romane. Vaikystėje ir paauglystėje patirtas pažeminimas, baimės, nepilnavertiškumas ne tik formuoja ir lemia tolesnį protagonisto Žano Kalmė likimą, bet ir sukuria priešpriešą ir nepasitikėjimą suaugusiųjų pasauliu ir, svarbiausia, pasąmonėje slypintys demonai išlenda, auga ir nulemia jo gyvenimą: Žanas Kalmė pralaimi prieš tėvą, bet labiausiai prieš save. Atrodo, kad jis net nemėgina priešintis, ką jau kalbėti kovoti su nematomomis, viduje slypinčiomis destruktyvumo jėgomis. Pozityvumo psichologija šiame kūrinyje tikrai nedvelkia.
Tėvas – valdovas, aktyvioji jėga: „Dzeusas! Perkūnsvaidis Jupiteris! Tėviškos analogijos kilo iš amžių glūdumos. Sutvėrėjo vietininkas, Karalius Dievas, Valstybės tėvas…“ p. 124 – įsiveržianti ir lemianti sūnaus gyvenimą netgi tada, kai jo jau nebėra. Ypač mirus. Kūrinys ir prasideda skyriumi „Krematoriumas“, būtent apie tėvo mirtį, deginimą ir, rodos, išnykimą. Kitaip sakant, Žanas, buvęs šeimos pagrandukas, ir, ko gero, gavęs to brutalaus dėmesio daugiau negu kiti vaikai, ne gaili, juolab ne aprauda prarastą artimą žmogų, o pajaučia palengvėjimą, gal net džiaugsmą – pagaliau laisvė, išsivadavimas iš tirono įtakos.
Gyvą, vaikystės tėvą Žanas vertina nevienareikšmiškai: tai didžiulis, stambus, raudonas, primityvus (valgant šliurpiantis), vitališkas, be moralinių kompromisų (neatmetantis nešeimyninių seksualinių santykių), tiesmukas ir baimę keliantis (Žanas įsitikinęs, kad jį kiaurai mato), nuolat iš visų šeimyniškių besityčiojantis vyriškis. Jo bijo motina: vaikšto tyliai, laikosi nuošalėje, stengiasi viskuo įtikti – pilka pelė, nė nebandanti prieštarauti ar kaip nors apginti vaikų, o ir savęs nuo primestos vienvaldystės, išvaduoti nuo žiaurios tirono įtakos. Apie brolių ir seserų santykius su tėvu nekalbama – jiems pavyko pasprukti. Tik tiek.
Bet tas siaubūnas Žanui vaikui turėjo ir patrauklumo: fizinė jėga, pasitikėjimas savimi, netgi jo kad ir žiauri, bet taikli aiškiaregystė, gebėjimas atspėti vaiko mintis – žavėjo, Žanui norėjosi prisiglausti prie jo, pajusti artumą, prisimena retus momentus, kai tėvas su juo žaidė, bendravo ir jis jautėsi laimingas. O kur dar daktaro įvaizdis, jo pasiaukojamas darbas su vargingaisiais, žmonių pagarba nesibaidančiam nei skurdo, nei smarvių, nei suvargusių, sunešiotų, ligų suėstų kūnų.
Žanas Kalmė tėvą mylėjo, žavėjosi jo galinga pasalūniška jėga, pavydėjo jam jo apetito ir sykiu niekino jį dėl to, žavėjosi jo valdingu balsu lygiai kaip jo bijojo. Ta vangi baimė ir neleido jam prie daktaro pribėgti ir užsiglausti jo glėbyje. Jis gėdijosi jos kaip išdavystės. p. 11
Ir nuo to gyvo, brutalaus tirono Žanas stengiasi pabėgti, įveikti baimes ir susikurti gyvenimą, kuris leistų jaustis kiek įmanoma laisvesniam – jis pasirenka mokytojo profesiją, kad būtų tarp jaunų žmonių – gražių, linksmų, besijuokiančių, kuo toliau nuo agresiją skleidžiančių ir nepasitikėjimą keliančių suaugusių. Net kavinėse mėgsta lankytis kur daug jaunimo – tai pasaulis, kuriame Žanas nori gyventi.
<… jo klasės berniukai ir mergaitės, nenustygstantys, šviesūs gydė jo baimes ir liejo jam į širdį jėgas. p. 62
Trisdešimt aštuonerių metų Žanas Kalmė – geras, atsidavęs lotynų kalbos ir literatūros mokytojas, gerbiamas kolegų, mėgstamas mokinių, nors ir vienišas, bet vis dėlto gyvenantis.
Mirus tėvui, kai tikisi visiško, tikro išsilaisvinimo, tėvas tironas, naikintojas, niokotojas ne išnyksta, ne nublanksta įstrigęs kažin kur tolimame pasąmonės kampelyje, bet atvirkščiai – auga auga, plečiasi užgrobdamas Žano sapnus, mintis, pagaliau tapdamas veik viskuo – ir didybe gąsdinančiu pastatu, ir puolančiu jaučiu, ir vaikus ryjančia statula, ir Hitleriu portrete, ir vytiniu vaikus šventinančiu direktoriumi, ir lokiu, kažkada suėdusiu įkritusį vaiką –„mirusiojo dvasiai įsiskverbti į jį lengviau nei jo dideliems griaučiams.“ p. 38 Tampa vis didesniu siaubūnu, užimančiu vis daugiau erdvės ir jau netelpančiu Žano pasąmonėje – išsiveržiančiu į supančią aplinką ir stumiančiu vienišą, jautrų Žaną iš realaus gyvenimo.
<…> Žanas Kalmė užstaugė norėdamas ištraukti tėvą iš šešėlio, kur tas penkias savaites jis buvo uždarytas. Sakytum, staiga jis pasijuto nepakeliamai kaltas šitaip ištrėmęs jį, sakytum, jis užmušė tėvą antrą kartą užmiršęs jį, išginęs iš savo dienų ir sapnų <…> p. 94
Turbūt pati skaudžiausia tėvo „dovana“ – seksualinė Žano bejėgystė: susipažinus su nuostabia, šviesiaplauke, linksma, švelnia, panašia į katytę mergina, tėvas prisiartina grėsmingai arti, stebi, šaiposi iš silpno ir nedrąsaus sūnaus, sukeldamas jam impotenciją. Žanui atgyja ir nuolat stovi akyse kažkada dar namuose gyvenant susirasta mergina, kuri, deja, atiteko ne jam, o jo tėvui, brutali scena nuogos merginos ir šniokščiančio, įraudusio milžino tėvo persekioja lemiamais momentais.
Manija plečiasi ir auga, atrodo, kad jo baimė įgauna net kvapą – smirdi. Ir Žano Kalmė susikurta sąlyginė išlikimo ir paguodos iliuzija – jauni žmonės – smogia jam netikėtai ir skaudžiai. Ar yra kas nors šviesaus ir konstruktyvaus šiame kūrinyje? Apskritai ir siužetas, ir veikėjų charakteriai konstruojami paradokso principu: juodą spalvą gali nustelbti tik raudona, Žanas sveikas ir dar jaunas negeba gyventi, o jo mokinė miršta nuo vėžio, iki paskutinės akimirkos stengusis gerti gyvenimą ir patirti ką nors naujo; Žanas įsimyli auksaplaukę merginą, bet jo klasės mokinys buvęs jo akių paguoda ir laimės iliuzija, patampa priešu, paveržusiu merginą. Tėvas žmogėdra verčia auką sūnų jaustis kaltu; o pagaliau – paties nustebimui – ir Žanas Kalmė pradeda virsti žmogėdra: vaistininką nei iš šio, nei iš to išvadina žydpalaikiu, sukeltą skausmą ir pavydą bando malšinti keldamas neigiamas insinuacijas atsitiktiniams žmonėms. O stulbinamai skaidri, graži gamta, kraštovaizdžiai akimirką nustebinę Žaną, tuoj pat iššaukia dar didesnį skausmą ir savigailą.
Tai knyga ne tik apie vyriškumą, vyrišką prigimtį nuo mitologijos laikų, apie vaikystės išgyvenimų įtaką asmenybės raidai, tai romanas apie tironizmą įvairiomis simbolinėmis prasmėmis: religine – tėvas tironas tapatinamas su Dievu Tėvu, kurio sūnus turi mirti, o motina tampa jo – tėvo – garbintoja; politine – Valdovas tėvas, darantis įtaką tautai, žmonijai, istorijai – fašizmo simbolis. Kartu tai ir septintojo dešimtmečio seksualinės revoliucijos ir jau nepasitenkinimo senosiomis tradicijomis, vyro (šeimos galvos) ir moters vaidmenų kitimo atspindys (jaunimo protestas ir groteskiškas tirono direktoriaus kova prieš naujoves mosuojant vytiniu).
Aštrus, vienam tikslui – asmenybės tragiškai savinaikai – pajungtas siužetas, poetiškas stilius ir tapybiški vaizdiniai skaitant tarsi hipnotizuoja, bet vis dėlto šiais – interneto, telefonų, visuotinės komunikacijos laikais – toji mitologine išvirstanti protagonisto manija, vienišumas ir vis labiau siurrelistine atgrasa virstanti tikrovė atrodo ir perspausta, netgi dirbtinė.
Vertinimas: 4,5/ 5
Kastija 