Shalev, Zeruya. Meilės gyvenimas: romanas/ Z. Shalev; iš hebrajų k. vertė Olga Lempert. – Vilnius: Sofoklis, 217. – 320 p.
Ištuštinau tuščią gyvenimą, pažeminau pažemintą vyrą, sudeginau sudegusius rūmus p. 284
Knyga tiek puiki, kad perskaičius – vienintelė mintis: neįmanoma tokios knygos aprašyti, ją reikia tiesiog skaityti ir mėgautis. Nes nusakius vienokiais ar kitokiais žodžiais tematiką, veikėjus, mintis – gali suskambėti banaliai ir esmė neesmingai. Kaip vėjo neuždarysi į žodžius ir nesukursi subtilesnio pojūčio negu pats vėjo pūstelėjimas.
Bet Maištingai sielai ir V. Bikulčiui tikrai pavyko įdomiai ir subtiliai apibūdinti, kas veik neapibūdinama.
Z. Shalev (1959) žymi šiuolaikinė Izraelio rašytoja, kurianti hebrajų kalba, sulaukusi vertimų į daugiau negu dvidešimt kalbų, būtent vertimai ir lėmė jos populiarumą ir žinomumą daugelyje šalių.
Atspirties tašku kalbant apie „Meilės gyvenimą“ (Izraelyje išleista 1997) galima rinktis daugybę aspektų: jaunos ištekėjusios moters nelogišką, bet atkaklų įsimylėjimą į pagyvenusį vyriškį; nepakankamai patyrusi meilės šeimoje, ieško analogijos tėvo amžiaus žmoguje; monotonija, kasdieniai ritualai, kad ir atrodantys sėkmingi santykiai daro jaunos moters gyvenimą netikrą: vedybos su ją garbinančiu jaunuoliu, akademinė karjera, paskui kaip ji įsivaizduoja: kūdikis, savas gyvenamasis plotas – gyvenimas išsemtas ir netgi nenugyvenus išbaigtas; šuolis iš logiškos dienų tėkmės į absurdišką iliuzijų ir beprotybės, aistros ir įsikalbėjimo sūkurį, paremtą daugiau fizinėmis juslėmis, negu jausmais ir protu, lyg taip stengiantis užpildyti pilnatvės nepakankamumą; griovimas ir išsilaisvinimas tuo pačiu; aiškios dabarties ir netgi nuspėjamos ateities atmetimas, „norint išnarplioti jį ir tuo pačiu save, mus visus, nors ir neaišku, kas tie visi. p. 211
Z. Shalev – biblijos specialistė, puikiai ne tik išmananti biblijinius pasakojimus, bet jais natūraliai ir gyvai perpinanti vaizduojamąjį realų veikėjos gyvenimą. Protagonistė Jaara turi pasirinkti disertacijos temą apie sugriautą Šventyklą, ji nuolat netgi seksualinius išgyvenimus, kaltės ir klaidos, meilės ir išdavystės dilemą apmąsto būtent biblijinių herojų likimais ir patirtimis, nuo mažumės užaugusi su jais ir įsiliejusiais į būtį ir netgi buitį. Keletą kartų pasikartojantis pasakojimas apie staliaus žmoną, pačiai Jaarai su naujomis patirtimis nušvinta visiškai naujai, taip tarsi gyvenimas papildo istorijos ir meno suvokimą, o pastarosios sritys įsiveržia ir netgi virsta jos gyvenimo dalimi.
Jaara sako dėstytojui: <…> ar žinote, ką dar kaltina legenda, be staliaus ir jo pameistrio?… Jus, mane, visus girdinčius ir skaitančius visose kartose, kas jautė pagundą pasiduoti paprasčiausiam, ašarą spaudžiančiam siužetui, ir ignoravo tikrąjį veiksmą. Juk lengva gailėti pažeminto, verkiančio, išduoto vyro, bet nevalia ignoruoti žiauraus viso to lemtingumo. Legenda tyčia klaidina skaitytojus, išbando juos. p. 306
Norisi ir kabintis būtent už šios rašytojos ištaros kalbant apie „Meilės gyvenimą“: beprotiškas ir sunkiai logiškai paaiškinamas jaunos merginos įsižiūrėjimas į gan cinišką, jos tėvo bedraamžį vyriškį, kuris tik naudojasi ir tyčiojasi iš jos („tu tokia alkana, o aš toks sotus“), netgi savęs žeminimas, savo asmeninių pasiekimų sunaikinimas – dviprasmiškas populiarus erotinis ir be apribojimų paviršinis labiausiai į akis krentantis siužetas, ko gero, tam, kad suklaidintų arba išbandytų skaitytojus kaip toji legenda. O toliau sluoksnis sluoksnis sluoksnis – neišpildytų ir neišsipildžiusių aistrų, kur tarsi patys veikėjai renkasi, klysta, kankinasi ir nekenčia kitų, kur, regis, patys renkasi ir atsisako, bet už viso to slypi žiaurus viso to lemtingumas.
Ar ne motinos neišgyventa meilės istorija stumia Jaarą lėkti paskui arogantišką ir pasitikėjimu perpildytą (iš paviršiaus) Arję, absoliučią priešingybę liūdnam ir pasimetusiam tėvui, kuris tarsi spąstuose užspaustas netikroje šeimoje, netikrame darbe, netikroje meilėje netikrai kažkada mylėtai moteriai, iš kurios žavesio ir gyvumo teliko nukirpta kasa spintoje, ir ta gyvesnė negu pati apsileidusi, viskuo nusivylusi, tulžinga moteris. Du vyriškiai : vienas tikras tik savo vienatve ir savo menkumo suvokimu, kitas – gyvenimo ir moterų vartojimu.
Arjė ir suvargęs baukštus tėvas. Keista, jog abu jie vadinasi vyrais, jie tarsi visai skirtingų lyčių, keista, kad visiems mums taikomos tik dvi opcijos, vyrai arba moterys, kava arba arbata. p. 62
Ar gyvenimas bus pilnas, jeigu viską darys pagal planą, pagal taisykles, ir padorus – neskaudinantis ir neišmušantis iš vėžių?
Jaara sako sau:
<…>tavo problema ta, kad tu neskiri savo gyvenimo apskritai nuo meilės gyvenimo, o juk tarp jų stovi siena. Tau jie atrodo tapatūs, bet meilės gyvenimas tėra gyvenimo dalis, ir net ne svarbiausia dalis – tai tik maža kišenėlė gyvenimo kostiume. p. 197
Atsisakiusi įprastumo, patikimo vyro, aiškios kasdienybės, gerbiamos ir daugelio trokštamos akademinės karjeros, netgi po penkerių metų vedybinio gyvenimo tėvų ir vyro staigmenos – kelionės į Stambulą – spalvingą ir neprognozuojamą – kaip nukelto medaus mėnesio išpildymą, iš tikrųjų patiria neįtikėtinas aistros ir tikrumo spalvas čia pat, uždaryta, įkalinta nieko jai negalinčio ir neketinančio duoti vyriškio kambaryje.
<…> iš po visiško valios atsisakymo staiga ištryško saldumas, lyg būčiau skandinama medaus pilnoje lovoje, ir jo judesiai manyje irgi tapo švelnūs bei liūliuojantys: lyg tarp mano kojų būtų mažytis kūdikis, guldomas miegoti. Pagaliau aš tiesiog užmigau, kaip tos moterys, kurioms visada pavydėjau, galinčios puikiai miegoti šalia visokio plauko vyrų, net jei šie nežadėjo jų mylėti amžinai – turėjau neaiškią nuojautą, jog šią naktį atradau kažką, ką privalau užrašyti, kad nepamirščiau, bet neturėjau jėgų pramerkti akių, o pabudusi nieko nebeatsiminiau. p. 183
Tuo pačiu ir nauji patirties suvokimai įsiveržia į jaunos moters pasaulėjautą:
Ir pagaliau: kaip galėjau šitaip suklysti, kaip nesupratau, kas jis toks, kaip nesuvokiau, kad jis visiškai priklausomas nuo mano priklausomybės, jog tai vienintelis dalykas, kurio jis iš manęs nori? p. 301
Ar Jaara ne nuo vaikystės elgiasi taip, lyg tai, kas svarbiausia, būtų slepiama nuo jos, ir ji žūtbūt turi susivokti ir atkapstyti esmę? Taip smalsiai stebi sargo namelyje gyvenantį vyriškį, šviežios duonos kvapas reiškia jai ne tik duoną, bet ir nepasiektą ir neiššifruotą esmę, o ir Arję, „gal aš norėjau ne užkariauti jį, o išnarplioti, jį ir tuo pačiu save, mus visus, nors ir neaišku, kas tie visi. p. 211
Tai moters brendimo istorija per blaškymąsi ir nestandartinius išbandymus, lošiant va bank, suvokiant, koks svarbus ne tik išsilaisvinimas, bet ir kito išlaisvinimas:
<…> ir staiga aš pamatau jį patį vieną, Jonį, atskirtą nuo manęs, Jonį, vertą nuosavo gyvenimo, ir sakau sau: leisk jam, leisk eiti, neužstok jo kelio – mat šalia jo išvystu permatomą, nestipriai prie jo pririštą figūrą laimingo Jonio, kurio akys žiba ir eisena greita, ir skirtumas tarp jų ryškus ir geliantis. Laimingasis Jonis žvelgia į mane abejingai, nepriklausomai, o varganas Jonis dairosi su neviltimi, ir aš žinau, kad net jei noriai pulsiu prie jo, tai labiau primins žvėries, puolančio grobį, norą. p.314
Kiek įžvelgia ir kiek geba žodžiais perteikti žmogiškosios prigimties ir lemties opcijų Z. Shalev – turbūt neįmanu nusakyti. Bet stipri, originali (vertėja O. Lempert) poetiška ne tik kalba, įdomus ir daugiaprasmis pats autorės matymo, mintijimo ir įvardijimo laukas: ji nepasitenkina jausmų ar minčių pagrindinių spalvų nusakymu, audžia rinktinį, subtiliausių atspalvių ir raštų meilės gyvenimą ir literatūrinį audinį. Kurį verta skaityti ir skaityti. Nes šioje knygoje yra visko: nuo aukštybėse šviečiančios meilės iki pažemėse besivartančių dalykų, apie kuriuos paprastai nekalbame, net stengiamės negalvoti, taip nežlugdant savivertės, o Z. Shalev būtent apie tai ir kalba – originaliai, taikliai, drąsiai, dramatiškai, ironiškai ir tuo pačiu komiškai: eisiu paskui savo lagaminą, kur tik jis ves. Ne veltui „Meilės gyvenimas“ Der Spiegel įtauktas į prestižinį “20 geriausių kūrinių pasaulyje“ (per pastaruosius keturiasdešimt metų) sąrašą.
Vertinimas: 5/ 5
Kastija 