A. Patchett. Vieningieji

Patchett, Ann. Vieningieji: romanas/ A. Patchett; iš anglų k. vertė Anita Kapočiūtė. – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 360 p.

Knyga buvo apie neišmatuojamą, nepakeliamą gyvenimo naštą: darbai, namai, draugystės, santuokos, vaikai – tarytum visa tai, ko jie troško ir siekė, dėl ko triūsė būtų aklinai užmūriję bet kokį plyšelį į laimę. p. 205

 

Tokiais žodžiais apibūdinamas „Vieningieji“ – romanas romane apie tuos pačius žmones, jų likimus, papasakotus vienos iš personažių žinomam rašytojui Leonui Posenui ir taip tarsi sudvigubinta istorija pateikta iš dviejų pozicijų, interpretuojant ir išskiriant vienokias ar kitokias detales ir leidžiant vaizduojamiems asmenims dar matyti ir savo atspindį pašalinio žmogaus, rašytojo Leo žodžiuose. Kartu ir klausimas: ar etiška sunkius svetimų žmonių gyvenimus panaudoti kaip siužetus menui, juolab, kad tai ne iš šalies stebima paties rašytojo ar sužinoma iš kokių nors neutralių šaltinių, tiesiog pasinaudojama jaunos merginos patiklumu ir atvirumu, džiūgaujant, kad jam pavyko vėl tapti kūrybingu ir visiškai negalvojant apie aprašytų žmonių galimus išgyvenimus. Kartu tai tampa ir tiesos išrišimu, paslaptingo tragiško įvykio paaiškinimu: jauniausias iš vaikų Albis pagaliau sužino apie savo vaikystę: neapsikęsdami jo aktyvumo, vyresnieji, kad netrukdytų, primaitindavo jį antialerginių piliulių, kad tajam miegant galėtų mėgautis savo sugalvotomis išdaigomis ir pramogomis. Išaiškėja ir nuo ko mirė vyresnysis brolis: įgėlus bitei tiesiog nebebuvo vaistų, viskas sušerta mažiui prislopinti. Suaugusiais tapę vaikai gali ne tik patys iš atsiminimų įvertinti praeitį, bet ir pažvelgti į save ir savo tėvus tarsi iš šalies, kito žmogaus akimis.

Į devynių skyrių pusketvirto šimto puslapių romaną sutalpinta dviejų šeimų: Kitingų ir Kazinsų – penkių dešimtmečių gyvenimo istorija, kaitaliojant pasakojimo laiką, to paties įvykio traktavimo pozicijas ir taip tarsi išlukštenant iki smulkmenų skirtingų žmonių tuos pačius patyrimus. Viskas prasideda linksmu policininko Kitingo dukters Franės – pagrindinės veikėjos – krikštynų pokyliu, o užsibaigia tos pačios Franės, tik spėjusios pasiekti penkiasdešimtmetį, apmąstymais ir pokalbiais su merdinčiu tėvu.

Paprastų amerikiečių šeimų gyvenimas Virdžinijoje ir Kalifornijoje. Atrodo, kad svarbiausius įvykius lemia ne tiek patys veikėjai, kiek juos užklupę atsitiktinumai: apelsinai, bučinys, kavinė, rašytojas, Albiui įduota atsitiktinė knyga. Ir tie nedideli ištikę, galima sakyti, siurprizai visiškai pakeičia viso pulko žmonių gyvenimus. Bėgdamas nuo vaikų keliamo chaoso savuose namuose, advokatas Bertas Kazinsas atsitiktinai nugirdęs apie šventę pas policininką Fiksą Kitingą, nieko geresnio nesugalvojęs, ateina nekviestas, o pamatęs gražuolę namų šeimininkę atranda kantrybės ne tik prispausti visiems apelsinų sulčių, bet ir pajunta gaivališką trauką prie naujos pažįstamos. Smulkmeniškas žmonių, detalių, vakarėlio įvykių aprašymas, regis, apie visai paprastus dalykus, ir tas dviejų išgėrusių žmonių bučinys neatrodo kažkoks išskirtinis ar juolab turintis kėslų, tiesiog eiliniai amerikiečiai linksminasi, leidžia laiką, plepėdami nereikšmingus dalykus, keisdamiesi mandagumo klišėmis ir panašiai. Bet tą niekuo ypatingą vakarą atsitiktinis bučinys nulemia tolesnius viso būrio žmonių gyvenimus: šešių vaikų ir keturių suaugusių. Dargi daugiau: vaikų patirtys, blaškantis tarp liūdnų ir nusivylusių paliktųjų ir naujai įsimylėjusios Beverli ir Berto šeimos, suformuoja jų nepasitikėjimą suaugusiais, jausmų ir santykių stabilumu, iškreipia požiūrį į pasaulį. Tarsi niekuo negali pasikliauti. Formuojasi dvilypiai santykiai, meilė tėvams atmiešiama neapykanta; formuojasi dvilypės asmenybės: atžarios ir uždaros, besisaugančios juos įskaudinusių artimųjų, ir vienišos, jaučiančios viduje tuštumą.

Dviejų šeimų: Kitingų mergaičių ir Kazinsų dviejų mergaičių ir dviejų berniukų bendrai leidžiamos vasaros atostogos Virdžinijoje pas naujai susiformavusią vienų tėvo, kitų motinos šeimą, tampa ne tik išbandymu Beverlei ir Bertui, bet ir nepakeliama našta: mažai ir vietos namuose, o chaosas, triukšmas, nuolatinis tvarkymas, maisto gaminimas ir atokvėpio trūkumas tiesiog priveda ir vieną, ir kitą prie noro sprukti nuo vaikų kuo toliau. Vaikai, stebėtinai vieningi ir draugiški, nebesiskirstantys į savus ir svetimus, sujungti bendros neapykantos tik suaugusiems, pradeda savo išdaigų ir pramogų šou: tai ir iš tėvo nukniauktas pistoletas; pastovus mažėlio, hiperaktyvaus Albio slopinimas vaistais, visai negalvojant apie pasekmes, taip padarant jį nuo mažens narkomanu, o vyrėlesnį berniuką paliekant be vaistų lemiamu momentu: jie juk pasprukę nuo suaugusių akių vaikai, besimėgaujantys laisve ir savo fantazijomis. Ir vieniši.

Visus šešis vaikus vienijo vienas svarbiausias principas, nustumiantis bet kokią potencialią tarpusavio antipatiją kažkur į mažiausios kategorijos dugną: visi jautė pagiežą savo tėvams. Neapkentė jų. p. 91

Ir sulaukusi brandaus amžiaus dukra Franė, žiūrėdama į motiną, galvoja, koks gi būtų jų gyvenimas, jei tėvai nebūtų išsiskyrę. Bet su amžiumi atsiranda ir tolerancija anksčiau nekęstiems tėvų sprendimams: kiekvienas turi teisę rinktis.

Jeigu jos motina nebūtų buvusi tokia graži, visa tai, kas atsitiko, nebūtų atsitikę, bet negali juk kaltinti jos dėl gražumo. p. 348

Regis, kažin kokių skandalingų, nekasdienių dalykų ir nevyksta: palikta Berto Kazinso moteris skaudžiai išgyvena, bet bando kabintis į gyvenimą per vaikus ir naują darbą, o ir vaikai ją tarsi supranta, netgi gaili. Paliktasis Fiksas Kitingas irgi stengiasi gyventi toliau, kelti savivertę darbu, mokslu, atsiranda ir nauja, geranoriška moteris, o jį aplankančios dukros ne tik supranta ir gerbia tėvą, bet ir savotiškai stovi būtent jo, ne motinos pusėje, kas bebūtų. Nedėkingiausioje padėtyje, ko gero, atsiduria naujieji įsimylėjėliai, ant kurių galvų suvirsta visi šeši vaikai ir jųdviejų artumui, jausmams, pagaliau ramybei ir poilsiui nebelieka laiko ir erdvės. Ir vėl atsitiktinumas, tik nekaltas pabėgimas nuo įkyruolių vaikų trumpam į kiną, baigiasi tragedija, taip neakcentuojant, tarsi pasakojant paprasčiausius dalykus parodoma, kokios skaudžios pasekmės gali ištikti priėmus neatsakingus, kad ir, atrodo, nereikšmingus sprendimus. Per visą romaną ir abi veikėjų kartas nusidriekia meilės, atsakomybės ir kaltės gijos, kurios kartais taip apraizgo, kad gali net smaugti.

Modernių, išsiskyrusių, šiais laikais tipiškų šeimų kasdienybė kaip ant delno, ne vienas gali vaikų ir suaugusių patirtyse atrasti ir save ar savo artimuosius. Paprasti dalykai, buitis, daugeliui būdingi jausmai ir nusivylimai talentingai paverčiama literatūra. Žavi ir gebėjimas kurti charakterius, nerūšiuojant juos į skirtingus polius, bet atskleidžiant kaip įvairialypes, neįspėjamai vis naujai atsiskleidžiančias asmenybes, per jų neįžvelgiamumą ir kismą autorė sukuria ir intrigą: negali žinoti, kaip iš tikrųjų kurio likimas susiklostys. Humaniškasis autorės požiūris, o augant ir patiriant bendrus išgyvenimus vaikus visam gyvenimui surišęs tarpusavio supratimas, užuojauta, pareiga ir noras pagelbėti vienas kitam ne tik padeda jiems ieškoti savojo kelio, bet ir tapti atsakingais. Ypač patrauklus ir netikėtas nuo vaikystės siaubūnu laikyto, vėliau tapusio narkomanu, nevaldomu chuliganėliu – jaunėlio Albio pasikeitimas. Ir vėl tarsi lemia atsitiktinumas – pasiūlytos pašalinio žmogaus knygos priartina jį ne tik prie skaitymo, bet ir prie jų šeimos rašytojo Leo Poseno papasakotos istorijos. Jis, tas beviltiškas vaikas, tampa senstančios ir sergančios motinos guodėju, o ir dvasios draugu megaitėms iš kitos šeimos, gal net labiau artimas negu broliai ir seserys geba būti.

„Vieningieji“ – apie kasdienybės problemose ir buities detalėse, o ir, regis, nereikšminguose, laikui bėgant, pasirodo, itin reikšminguose, santykiuose, pokalbiuose, ieškojimuose įstrigusią meilę ir laimę, prie kurios, nieko nebodami veržiasi kažin kokios nesustabdomos vilties ir aistros vedami žmonės, atsimušę ir paskendę pilkybėje, murkdosi, pamiršdami dėl ko jie kartu, o atsiminę tarsi ir vėl bando, ir taip be galo…

Ann Patchett (1963) garsi amerikiečių rašytoja, apdovanota daugeliu literatūros premijų, tokių kaip PEN/ Faulkner ir „Orange“, jos kūriniai išversti į daugiau nei 30 kalbų. „Vieningieji“ – naujausias rašytojos romanas, lietuviškai taip pat išleistas romanas „Bel Canto“.

Vertinimas: 4,5/ 5