Ugresic, Dubravka. Skausmo ministerija/ D. Ugresic; iš kroatų k. vertė Jolanta Viburytė. – Vilnius: Kronta, 2007. – 232 p.
Iš patogupirkti.lt prigriebiau visą krūvą nupigintų knygų: nuo euro iki keturių su kažkiek max. Ir, nežinau, keista ar ne, bet toks įspūdis, kad labiausiai nupinga tikrai ne pačios blogiausios. Kol kas iš perskaitytų nė viena nenuvylė, atvirkščiai, kiekviena reiškė savotišką atradimą: Saldžioji Darusia – ypatingą kalbos gyvybę; D. Solstado du egzistencialistiniai romanai – apskritai atrodo neįmanomi praleisti ir dar… keturios perskaitytos, bet niekaip neapsirašančios, o ir krūvelė lentynoje – mažos ir kuklios išoriškai, tikiuosi – stiprios tekstu. Įdomu, kiek vis dėlto trunka aktyvusis knygos gyvenimas? Jeigu išleistos didesnių leidyklų, susilaukia šiek tiek garsinimo, reklaminių anotacijų, papuolę į knygų mugę gal intensyvesnio dėmesio, o paskui… na, atgula į bibliotekų lentynas, ir, vargu, ar tokios paprastutės, išoriškai neįžūlios knygelės kada bus kieno nors pastebėtos. Nors gera knyga, kaip sakoma, nesensta, bet pažįstama bibliotekininkė tikina, kad dabar jau orientuojamasi ne į leidinio kokybę, bet į skaitomumą: jeigu knyga penkerius metus niekieno neimta, ji tiesiog nurašoma kaip neaktuali, motyvuojant, kad biblioteka – ne muziejus ir ne saugykla, atsižvelgiama tiesiogiai į vartojimą. Išgirdus pirmą kartą tokią nesąmonę, galvojau, kad čia jumoras, bet kai prireikė kai kurių anksčiau išleistų knygų ir nepavyko nė vienoj miesto bibliotekoj gauti ir visur darbuotojos giedojo tą pačią giesmelę, šiurpas nukrėtė, kad vis dėlto čia tokia kultūrinė vadyba, kažin ar kuo nors besiskirianti nuo maximų, turgaus ir t.t.
Apie emigraciją, gyvenimą svečiose šalyse knygų šiuo metu apstu: tapatybės problemos, adaptacija prie naujos kalbos ir kultūros, profesinės patirties realizacijos sunkumai, nostalgija praeičiai ir savam kraštui – tokie ir panašūs klausimai keliami ne tik daugelyje knygų, bet ir būdingi realiam, besikeičiančiam žmogui, vis dažniau esančiam judesio pozicijoje.
D. Ugresic „Skausmo ministerija“ – tai karo išvarytos iš namų jaunos moters, literatūros specialistės, Tanios istorija. Ypatinga tuo, kad privestinė emigracija iš jos ir panašių į ją atėmė ne tik įprastą gyvenimą, aplinką, bet ir prisiminimus, galimybę kalbėti apie tai, kur gyvenai, ką veikei, nes… neliko šalies Jugoslavijos, kurioje gyveno, neliko kalbos, kuria kalbėjo, neliko temų, apie kurias galėtum ką nors pasakyti neįskaudinant vieno ar kito iš ten atvykusio asmens.
Protagonistė Tania – kroatė, jos vyras Gordanas – serbas, iš Zagrebo bėgdami nuo „tautinio išprotėjimo viruso“ atvyksta į Amsterdamą kaip į saugią, bet visai nesuprantamą vietą – „Amsterdamas miestas pagal žmogaus ūgį“ – o ir jų keliai greitai išsiskiria, matematikui Gordanui išvykus į Japoniją, Tania lieka viena: netgi be savo tapatybės – kas ji, buvusi jugoslavistikos specialistė, dėstytoja, kas ji, kai nebeliko Jugoslavijos, kai nebeliko jos mokslo ir darbo objekto, kai nebeliko bendros kalbos, kuria egzistavo ta literatūra? Kam gali būti įdomi ir reikalinga jugoslavų literatūra, jeigu visa tai jau praeitis, o praeities irgi nėra, nes nėra nei teritorijos, kurią galėtum kam nors parodyti, nei atsiminimų.
Privalėjau dėstyti dalyką, kuris oficialiai daugiau nebeegzistavo. Jugoslovistika, kurią anksčiau sudarė slovėnų, kroatų, serbų, juodkalniečių ir makedonų literatūra, išnyko kartu su Jugoslavija. p. 32
O ir Tanios studentai – buvę jugos, kuriuos „išduodavo kažkokia ypatinga, nervinga širdgėla veiduose, truputį aptemdytas žvilgsnis, nebūties šešėlis, vos pastebimas sugniužimas“ p.16. Ji stengiasi susidraugauti su jais ir kalbant apie paprastus buities dalykus pastatyti tarsi bendrą atminties muziejų: taip kiekvienas pasakoja savo istoriją, nesusijusią su karu, bet iš praeities, tarsi norint rasti tarpinį variantą – neskausmingą, bet tikrą: per smulkmenas – mielą vaikystės komiksą, bosnišką prikaistuvį, vanilinius rutulius ir pan. – katapultuoti ir pasijusti saugesniais. 
Keičiasi ne tik tapatybės – daugybė aiženų, pabirusių erdvėse ir laike, kai realusis ir individualus laikas nesutampa, kai visi tarsi su antausiu ant veido, ir nėra net mintyse už ko nors tvirto užsikabinti. Keičiasi skonis, požiūris į anksčiau atrastus ir, atrodė, savus ir svarbius dalykus, taip viena iš studenčių Melicha pasakoja apie skaitomas knygas: anksčiau mėgusi vertingus, modernius kūrinius, patyrusi karą ir praradimus, tiesiog ieško romantinių, lengvų, pasakomis atrodančių knygų ir tik tokias geba skaityti. Norisi nusišalinti nuo realybės ir problemų.
Retkarčiais man atrodo, kad išprotėsiu… Vaikštau taip, surenku pati save, savo nuosavus gabalus… Štai mano kojos, o štai mano rankos, kaip nuostabu, o štai ir mano kvaila galva… Iš tikrųjų apsidžiaugiu, kai surandu kokią nors dalelę savęs… Sulipdau dalis, laikausi taip kurį laiką, galvoju, kad viskas gerai, o paskui vėl suskylu… Ir vėl iš pradžių, dėlioju pati save kaip dėlionę, tol, kol manęs kas nors vėl neišardo… p. 164
Ar kelionė į gimtąjį Zagrebą pas motiną yra kelionė į prarastą pasaulį, į savo praeitį ir prarastą laiką kaip daugeliui atsitinka savo noru išvykusių emigrantų iš kitų šalių ir grįžtant namo? Nieko panašaus: viskas pasikeitę, nėra nei įprastos šalies, nei pažįstamo miesto, juolab įprastos kalbos ir ja kalbančių pažįstamų žmonių. Motina nusenusi ir suvargusi, uošvis mirštantis, kitiems įsivaiduoja, kad išvykusieji – laimės kūdikiai palyginus su pasilikusiais, o ir savas miestas jau nebe savas: atrodo, už kiekvieno kampo ir gatvėse slypi pavojai, gali kam nors užkliūti ar neįtikti, be to, viskas pasikeitę: gatvių pavadinimai, buvusių įstaigų ir parduotuvių užrašai. Pagaliau sugebėjo pasiklysti erdvėje, kurią žinojo kaip savo penkis pirštus, ir nuo to pasidarė dar baisiau.
Tanios Lusič studentai – skirtingų karo patirčių ir praradimų žmonės, juos jungia ne tik neaiški būsena svetimoje šalyje, bet ir potrauminio streso sindromas, o ir vienatvė, sunki tautinių žudynių išgyventa patirtis: vienas kroatas, kitas serbas, trečias slovakas ir visi turi būti atsargūs su žodžiais, kad nežybtelėtų skausmo ar neapykantos kibirkštis. Kiekvienas išgyvena savaip: slankioja po miestą, sėdinėja kavinėse, važinėjasi traukiniais ir t.t., nes „iš viso to, kas mums atsitiko, išeinama trimis būdais: tampama geresniu žmogumi, tampama blogesniu žmogumi, arba kaip Urošas, su kulka smilkinyje“. p. 192
Knygoje gausu interteksų tiek skyrių pradžiose, tiek pačioje istorijoje, ypač trečioje dalyje, kur nagrinėjami įvairūs jugoslavų rašytojai, vienur literatūrinėmis iliustracijomis nusakomos protagonistės išgyvenamos būsenos, kitur tarsi bandoma suvokti, kas buvo jugoslavų literatūra ir apskritai Jugoslavija.
Epiloge gan ironiškai ir rezignuotai nupasakojamas naujasis atvykusių Amsterdame gyvenimas: viskas puiku, žmogus, jeigu nenusižudo, tai ir neprapuola: susikuria naują tapatybę – iš literatūros dėstytojos tampa aukle, kvėpuoja tik dabarties laiku, „kuriame nėra nieko, ką privalėtume atsiminti ir nieko, ką turėtume užmiršti.“ p. 226
Gyvenimas man yra geras.
Ir mano mama gyvena gerai.
Gyvenimas yra geras mums.
„Skausmo ministerija“ parašyta pirmuoju asmeniu, tekstas labai įtaigus, gyvas ir stiprus, atrodo, kad skaitai egotekstą, nors D. Ugresic politinė išeivė, nuo 1993 m. gyvena Olandijoje ir kartais Amerikoje, gimusi 1949 m., vis dėlto pasakoja ne savo gyvenimą, bet geba per fiction kūrinį įtaigiai atskleisti ne tik nuo karo pabėgusių išgyvenimus, bet ir daug žinių suteikia apie buvusią savo šalį, jos metamorfozes ištikus krizei ir, be abejo, rytų ir vakarų šalių skirtumus, atvykėlių bandymą įsitvirtinti ne finansiškai (tai nėra sudėtinga: visi randa kokį nors darbą, užsidirba pragyvenimui), bet atgauti pusiausvyrą ir susivokti savyje, atrasti santykį su praeitimi ir dabartimi.
Vertinimas: 4,4/ 5
Kastija 