Mysliwski, Wieslaw. Akmuo ant akmens: romanas/ W. Mysliwski; iš lenkų kalbos vertė Judita Grigienė. – Vilnius: Vaga, 1992. – 466 p.
Manau, neįmanu pradėti kalbėti apie W. Mysliwskio kūrybą, neįvardijus jo požiūrio į literatūrą ir kalbą.
Man literatūros kalba yra šnekos kalba. Savo kūryboje stengiuosi ne tiek atgaminti šneką, tai netgi neįmanoma, kiek išsaugoti šnekamosios kalbos dvasią. Kas yra šnekamosios kalbos dvasia? Sunku apibrėžti, nes dvasią galima tik jausti. Plačiau
W. Mysliwskis– vienas žymiausių šiuolaikinių lenkų rašytojų, pelnęs daugybę apdovanojimų, jo knygų tiražai kartojami, laikomas gyvu klasiku, verčiamas į užsienio kalbas ir, kaip mūsų kritikai nusivylę pasakytų, jei būtų lietuvių rašytojas – ypač nacionalinis: temomis, vaizduojamu erdvėlaikiu, charakteriais ir šnekamosios kalbos pasakojimo maniera. Intelektualumo ar rafinuotumo, regis, nė su žibintu nerasi. Bet jėga ir slypi tame apgaulingame iš pirmo žvilgsnio temų ir žodžių paprastume. Paprasti miesto ar kaimo įvairaus istorinio laiko veikėjai veriasi prieš skaitytoją lyg ypatingos būtybės, su filosofine paslaptimi ir nepaprastu nuoširdumu. Daugiasluoksnis tekstas konkretaus erdvėlaikio veikėjų išgyvenimus ir apmąstymus paverčia bendražmogiškais, o vieno žmogaus patirtį – pasauline išmintimi.
Literatūra mes suteikiame žmonėms kančią, nes verčiame juos gilintis į save – ne į knygą, bet į save. Mes netgi draskome senas, užsitraukusias žmogaus žaizdas. Mūsų tikslas nėra nuraminti žmones. Tik priversti juos mąstyti, kartais taip, kad negalėtų užmigti. Plačiau
Lietuviškai išleisti trys W. Mysliwskio romanai ir turbūt tai buvo ne lengviausias darbas vertėjams, juolab, kad paties rašytojo požiūris į kalbą ypač atsakingas. „Akmuo ant akmens“ (1984), – J. Grigienė (1992); „Akiratis“ (1996), – V. Jarutis (2017); „Traktatas apie pupeles“ (2006), – K. Uzcila (2009). Oo… ir belieka pasidžiaugti, kad jau pasirodė ir „Paskutinis išdalijimas“ (2013), vertė K. Uzcila (2018).
1970 metais autorius buvo sumanęs parašyti autobiografiniais išgyvenimais paremtą romaną „Akiratis“, bet vos po kelių puslapių suprato, kad viskas per arti, reikia laiko perspektyvos:
Ištikimybė savo gyvenimui pančiojo man rankas. Nėra nieko blogiau literatūrai už ištikimybę savo gyvenimui. Nes literatūra yra kūrybos rezultatas; kalba, steigianti knygos pasaulį, yra kūrybinė, o ne informacinė kalba. Ir kol kalba nepasiekia kūrybinės potencijos telikdama toje informacinėje sferoje, nieko neišeis. Toks yra kalbos vaidmuo. Plačiau
Vietoje „Akiračio“ parašė romaną apie kaimą „Akmuo ant akmens“. Nors skirtingi vertėjai šių knygų, bet turbūt neabejotinai iš keleto sakinių kiekvienas pasakytų autorių. Abu romanai pasakojami pirmu asmeniu, tai tarsi ilgas, asociatyvinės atminties iššauktas ir vis kurstomas savaime tekantis vidinis monologas: apie istorinius įvykius, buities daiktus, šeimos artimuosius, kaimynus ir netgi prašalaičius, turėtus ar sutiktus šunis ir t.t. Apie laiką, žmogų, žemę, pasaulį, gyvenimą ir mirtį. Apie viską, kas sudaro kasdienybę, apie paprastus dalykus, pasakojant itin gyvai, regis, net nepadoriai atlapaširdiškai, su jumoru ir nostalgija, vienus dalykus hiperbolizuojant ir taip peraugant net, ne kartą pagalvoji, žodžio galimybes: savaime gyvuojantys vartai laukuose, pasiutę šokiai ar kad ir motinos rauda. Šiaip jau išskirti tiek viename, tiek kitame romane ką nors kaip itin reikšmingus ar kaip antraeilius dalykus neįmanu: viskas svarbu, sluoksniuojasi, šakojasi, filosofinis užtaisas net kalbant apie smulkmenų smulkmenas – stiprus ne tik pasakytuose žodžiuose ir tarp jų. Pasakojimai be tuštumos. Netgi pauzės, atrodo, kalba ir kuria savas filosofijas.
„Akmuo ant akmens“ – panoraminis žvilgsnis į Lenkijos kaimo istoriją, papročius, žmonių gyvenimą ir, svarbiausia, jų sielas. Apie viską keičiantį laiką, nepastebimai prabėgantį gyvenimą ir mirtį.
Romanas sudarytas iš devynių to paties protagonisto Šimano Petruškos (vadinamo mažybiniu Šimeku) jungiamų dalių, kurias galima, ko gero, skaityti ir kaip atskiras apysakas, jau pavadinimais atspindinčias ne tik pagrindines gvildenamas temas, bet ir pamatinius kaimietiško gyvenimo segmentus. Kapinės. Kelias. Broliai. Žemė. Motina. Rauda. Aleliuja. Duona. Vartai. Kita vertus, absoliučiai niekas nepasikeistų, jei kūrinys ir nebūtų suskirstytas dalimis – asociatyvine atmintimi paremti pasakojimo srautai tai išsiskiria, tai vėl susilieja į jau ankstesnėse tėkmėse išsakytus dalykus, juos papildant, praplečiant ir natūraliai įjungiant naujai iš praeities iššokančius veikėjus, nutikimus, juos apmąstant, pasveriant ir lyg bandant įvertinti – bet ką tu čia pasakysi: jau kaip buvo, taip, dar labai nežinia, ar geriau, jeigu viskas būtų tekėję kita kryptimi, kaip po daugelio metų ima atrodyti įgavus proto. O ir tie išsišokimai ne kas kita, kaip noras pajusti pasaulį: kaimo kasdienybė nyki, monotoniška, sunkus darbas Šimeko visai netraukė, o jaunystės turėjo už du, taigi „svieto pamatei tik į karą išėjęs. Arba į turgų nuvažiavęs“. p. 83
Baisiai mėgau linksmintis, oi, kaip mėgau. Pasaulis man atrodė ne itin tobulai sutvertas, todėl, kai muštynėse tave nors kiek grybšteli, po vakarėlio kažkaip švelniai ir į tą pasaulį imi žiūrėti, ir darbo mieliau imiesi. p. 68
Kupinas energijos ir gyvasties Šimekas nesutramdomas nei kaimo papročių, nei tėvų, netgi merginų: jos prie linksmo, nerūpestingo, kad ir razbaininko ir savotiško avantiūristo, lipte limpa. Bet susisaistyti, apriboti save Šimekas nelinkęs:
Ko skubėti su vedybomis, kol linksma, linksminkis. Kol linksma, tai ir mirtis dar toli. p. 132
Šimekas nei vyriausias, nei jauniausias lenkų ūkininko šeimoje, kaip pats sako, per vidurį, tai ir neturėtų būti apdėtas kokiomis nors ypatingomis tėvų pavedamomis pareigomis: jauniausias protingas ir rimtas Michalas tiktų į kunigus, jei tik pinigų būtų, kiti du broliai išvyksta į miestą, kur tampa žmonėmis – magistru ir inžinieriumi, o Šimekas gyvena kaip gyvenasi: tėvo verčiamas aria ir pjauna, prasidėjus karui išeina į partizanus, septynis kartus sužeistas, veik visiems žuvus, išlieka gyvas, o grįžęs namo ir vėl išgirsta tėvo bėdavones: bastaisi, o žemės nėra kam dirbti.
Bet štai būtent plevėsa Šimekas – buvęs ir policininku, ir valsčiaus tarnautoju – praradęs sveikatą ir jam skirtą laiką, globodamas sutrikusios psichikos brolį Michalą, vienišas ir nuskurdęs sugalvoja sumūryti visai šeimai kapų rūsį: taigi surinkti visus draugėn ir garbingai sugulti amžinybėj. Atrodo, lyg suvokęs savo lengvą ėjimą per gyvenimą, nori atsilyginti bent paskutinį tašką padedant. Bet ir čia problemų daugybė: reikia parašyti broliams, o gal jie visai nenorės atsigulti tėviškės žemėj, gal jie pasiliks ten, mieste, kur ir gyvena; reikia gauti kunigo sutikimą rūsiui mūryti, rasti patikimą meistrą, o kiek pinigų ir medžiagų – žodžiu, neįgaliam Šimekui rūpesčių per akis. Kaip „Akiratyje“ nuo nuotraukos, taip romane „Akmuo ant akmens“ mintis nuo kapų rūsio išsiplečia ir iškeroja į viso gyvenimo refleksiją, regis, jau į pabaigą einantis laikas apgręžiamas ir perleidžiamas per subrendusio, šiek tiek liūdno, šiek tiek švelniai ironiško, jau į viską žvelgiančio be jaunystės aistros ir karščio – filosofiškai, paprasto, bet išmintingo ir jautraus kaimiečio sąmonę. Neišvengiamas klausimas – kokia gyvenimo prasmė? Kaip sustabdyti vieną ar kitą akimirką? Lyg dar negyventa, o gyvenimas pratekėjęs. Šimekui kas bebūtų, o norėtųs gyventi ir gyventi, mirtis jo netraukia.
Matyt, kartais noras gyventi atsiranda iš beviltiškumo. Ir gali būti, kad žmogus tada ilgiau gyvena, negu amžius leidžia, ir ilgiau, negu pats to norėtų. p. 160
Viskas pasikeitė, ir jis, ir kiti dar gyvi likę jaučiasi svetimi esamame laike: ir atlaidai ne tokie, „darėsi vis kažkokie drovesni“, ir riestainiai, et, kokie ten riestainiai, o jau kelias, o jau mašinų – su šieno vežimu pervažiuoti neįmanu – įspūdingas pasakojimas, kai kaimiečiai stovi prie kelio su pakrautais vežimais, įtemptomis vadelėmis, tramdomais arkliais ir niekaip negali pralįsti pro didžiuliu greičiu skriejančias mašinas į kitą kelio pusę. Ir apskritai „šiandien, kas pėsčias vaikšto, tas automobiliams tik kliudo – ir kelyje, ir apskritai gyvenime. p. 58
W. Mysliwskio kūryba – tai dar vienas įrodymas, kad nesvarbu, kokios temos rašytojas imasi – novatoriškos ar nuo amžių amžinųjų įprastos ir, kaip sakoma, pabodusios ir tapusios banalia – kaimo, svarbu, kaip papasakojama. Jokių intelektinių viražų, rafinuotumo, regis, absoliutus paprastumas. Paprasti kaimo žmonės, jų buitis, monotoniška kasdiena, tarpusavio santykiai, istorinių įvykių įtaka likimams. Bet gebama papasakoti taip, kad viskas, kas vyksta, elementariausi dalykai tampa filosofinio lygio, smulkmenos persipina su paslaptimis ar tampa paslaptimis, natūralumas ir tikrumas atrodo ir yra aukščiausio lygio filosofija: prasmė ir beprasmybė, maži dalykai ir siekiami idealai laiko tėkmės absoliute susilydo į bendrą likimo – komiško ir graudaus – statinį: akmuo ant akmens, o ant to akmens dar vienas akmuo, kaip skamba dainoje, kurią taip mėgo Šimekas.
Vertinimas: 5/ 5
Kastija 