Hill, Nathan. Niksas: romanas/ N. Hill; iš anglų k. vertė Ina Rosenaitė. – Vilnius: Alma litera, 2018. – 736 p.
Žmonės kaip priešai, kliūtys ir spąstai arba… tiesiog mįslės
Didžiulis apimtimi ir temų gausa „Niksas“ – debiutinis N. Hill (1978) romanas, išleistas JAV 2016 m. ir iš karto sulaukęs dėmesio ir liaupsių, o bendrovė „Warner Bross“ įgijusi ekranizacijos teises. Atrodo viskas lyg sviestu patepta ir jau paskaičius anotaciją ant antrojo viršelio kyla klausimas, ką reikėjo parašyti, kad ištiktų tokia sėkmė?
Be abejo, amerikietišką dvasią ir šiuolaikiškumo kriterijus atitinkanti knyga. Ironiškai populiaraus veikėjo prodiuserio žodžiais konstatuojama, kokia literatūra reikalinga dabartinei Amerikai, kai meninis kūrinys irgi tėra pirmiausia prekė: niekam nereikia realybės atspindžio, o tik tam tikros simuliacijos:
Šiuolaikinėje rinkoje dauguma skaitytojų nori knygų su suprantamais, linijiniais naratyvais, pagrįstai reikšmingomis koncepcijomis ir paprastomis gyvenimo pamokomis. p. 339
Ar tokia ir yra ši knyga? Jau kuo kuo, linijiniais aiškiais naratyvais tikrai neapkaltinsi populiaraus kūrinio, bet paralelės – iškeltomis pritemptomis (anti)amerikietiškomis problemomis ir tam tikra didaktika, iš tiesų, atrodo, pagal tematinį užmojį primityvoka – ir su ironija primesto apibūdinimo esama gan ryškios.
Pasakojimo centre sūnaus ir motinos komplikuota santykių drama, tuo pačiu – kiek artimiausi (šeimos) žmonės yra pažinūs ir atviri, kas slypi po jų kasdieniu viešai rodomu luobu ir kaip nulaužti jų paslapties kodą ir tapti iš tikrųjų artimais. Protagonistas Samuelis savo gyvenimą dalina į prieš motinos išėjimą ir po. Daugelį metų nematęs ir nieko negirdėjęs apie motiną, sulaukęs keisto skambučio iš jos advokato, įsivelia į visai kitos dimensijos realybę, negu tekę lig tol: motina teroristė? Motina žvyro saujomis apipylusi gubernatorių, praeityje buvusi maištautoja, suimta per hipių judėjimą 1968 metais, netgi dokumentuose traktuojama kaip buvusi prostitutė? Ar iš tikrųjų tai ta pati švelni ir mylinti iš vaikystės pamenama moteris? Ir, aišku, pagrindinis, ramybės Samueliui neduodantis klausimas – kodėl jį paliko? Kodėl motina nieko nepaaiškinusi, išnyko be jokių ženklų: kur ji, kaip jai sekasi, pagaliau, ar gyva. Jame įsišakniję ir nuolat pabundantys jos keisti pasakojimai, paveldėti iš tėvo norvego, kaip vėliau paaiškėja sukrėtę ir netgi savotiškai palaužę jos asmenybę – apie keistus mistiškus nutikimus, lemties paženklintus atsitiktinumus. Įsimintiniausias apie vandens dvasią Niksą, kuri skraido ir ieško vaikų, išvirsdama dideliu baltu žirgu. Šiandienos laike Niksas įsikūnija į žmones ir niekada negali žinoti, kas tikra, o kas tik apsimetimas ir dažnai kartojamas mamos moralas: nepasikliauti dalykais, kurie neįtikėtinai geri.
Tai, ką myli labiausiai, labiausiai ir žaloja. P. 368
Mozaikiškas motinos Fėjos paveikslas kuriamas iš atskirų laikotarpių patyrimų ir jų kaip psichologinių sąvaržų įsitvirtinimo charakteryje ir pažiūrose: nuo vaikystės tėvo papasakotos baugios istorijos išvirtusios į panikos priepuolius; tėvo gimtinės kaip stebuklingos vietos užsifiksavimas; pagaliau virsmas žmogumi, kuris niekada nesijaučia esąs namuose, kad ir kur būtų.
Ji pradės tikėti, kad būtent jos buvimas žmona ir motina ir yra iliuzija, tik pasauliui rodomas fasadas, o tikroji, autentiškoji Fėja yra ta, kuri atgijo ant šventojo Petro bažnyčios grindų. <…> ir tada jau neatrodys, kad ji palieka savo vyrą ir sūnų, atrodys, tarsi ji eina susigrąžinti tikro gyvenimo, kurį prieš daug metų paliko Čikagoje. Ji nesijaus dėl to blogai, ji manys, kad nemeluoja sau, kad tampa tikrąja savimi – bent jau iš pradžių, kol nepradės ilgėtis savo šeimos ir vėl labai sutriks. p. 665
Rašytojas sukuria platų praeities ir dabarties politinių ir socialinių aktualijų foną, jų įtakoje atsidūrusios motinos Fėjos tapatybės formavimąsi, prievartos ir laisvės prieštaras ir apgaulingas mimikrijas, psichologinio smurto vaikystėje įtaką charakterio raidai ir asmens realizacijai ir dar nesuskaičiuojamą galybę temų, išryškinančių pagrindinių veikėjų dinamiką ir nelabai ką bendro turinčių su jais, lyg ir nieko reikšmingo nei siužetui, nei charakteriams nesuteikia, bet išsakomas ironiškas požiūris į daugelį šių dienų reiškinių (studentų mokslo proceso simuliacija, itin smulkmeniškai išplėtota kompiuterinių žaidimų tema) dvelkia antiamerikietišku nepasitenkinimu, aišku, dažnai komiškai ir hiperbolizuotai.
Struktūriniu aspektu romanas gan suveltas ir atrodytų nenuoseklus: kaitaliojasi praeitis dabartis, realybė ir mistiniai Niksai; dviejų pasakojimų – apie Samuelį ir Samuelio rašomos knygos apie motiną Fėją – sluoksniai, bet skaitosi lengvai ir dinamiškai: nė nepajunti, kaip perskrendi 700 puslapių.
Taigi N. Hill „Nikse“ rutuliojamos įvairiausios temos, kapstomasi po įvairiausias aktualijas: tapatybės paieškos; tėvų vaikų santykiai; vaikystės traumų poveikis žmogaus charakteriui; pedofilija; Irako karas; bėgimas į kompiuterinių žaidimų pasaulį kaip į analoginę egzistenciją; studentų dėstytojų santykiai; žurnalistinė etika, netgi taip madinga sveika mityba; 1968 metų hipių protestai prieš vyriausybę ir Vietnamo karą, praeities įvykių vertinimas iš perspektyvos.
Temų ir veikėjų gausa neretai užgožia pagrindinę – motinos ir sūnaus – o antraeiliai veikėjai daug labiau įsimintini ir ryškesni ne tik originalumu, bet ir rašytojo perdėtu dėmesiu jiems. Žaidimų asas Pvnadžis, pagyvenęs vyriškis, realiame gyvenime praradęs bet kokią sėkmę, ne tik realizuoja save internetinėje erdvėje ir įgauna svaraus asmens padėtį, bet netgi fiziškai degraduoja: surogatinis maistas, vaikiški planai nuo rytoj pradėti maitintis sveikiau, rankos ir kūno deformacija nuo pastoviai vienodos padėties prie kompiuterio („Jo kūnas akivaizdžiai buvo pakrypęs į vieną pusę, dešinioji pelę spaudanti ranka kiek atsilikusi nuo viso kito kūno, tarsi būtų amžiams užmigusi“ p. 330).Tiesa, tai nėra itin įtikinamas personažas, jam, kaip ir kitiems suteikiami maniakiškos asmenybės vienpusiai bruožai, o dar iki smulkmenų atpasakoti žaidimų ėjimai ir jų herojų ypatumai sukelia ir tam tikrą nuobodį ir norą prašokti puslapį kitą.
Kontroversiškas protagonisto Samuelio vaikystės draugo Bišopo (nors irgi maniakiškomis savybėmis išreikštas, taipogi jos sesers genialios smuikininkės) charakteris „Bišopas arėsi per gyvenimą“, patyręs mokykloje dualistinį jausmą (ar įtikina komiškas direktoriaus tiek fizinis, tiek psichologinis portretas?) – prievartos ir seksualinio pasitenkinimo, pavydo ir atstūmimo, pats tampa itin paslaptingu, veik atvirkštiniu asmeniu: būdamas homoseksualus tyčiojasi iš kitų tokių, pasirinkęs armijos gyvenimą, patiria ir geidulio kančias nuolat būdamas tarp patrauklių jaunų vyrų, netgi beprasmiška mirtis Irake ir itin, atrodo, nuoširdus, deja banalus ir neįtikimas laiškas Samueliui, kuriame smūginiu metodu išrišamas visas jo keistumas.
Įdomi ir įtraukianti knyga su daugybe veikėjų ir tarpusavyje persipynusių praeities aktualijų, netgi sakyčiau fonas, kuriame vyksta vienas ar kitas įvykis, veikėjo aplinka yra stipriau ir entuziastingiau pavaizduoti negu patys veikėjai, netgi protagonistai – sūnus ir motina. Kita vertus, tai panoraminis (anti)amerikietiškas judėjimų (1968), hipių, internautų, jėgos struktūrų (policijos), politinių militaristinių sprendimų, o ir pačių politikų vertinimas ir sarkastiškas požiūris į viską, kas vyksta viešosiose erdvėse ir informacinėse priemonėse. Taigi – plati visuomenės ir politikos kritika, su neabejotinomis simpatijomis marginalams ir individualia filosofija besivadovaujantiems asmenims.
Ko pritrūksta kūriniui, ne, ko per daug septynių šimtų puslapių romane? Taip, balasto ir dažnai pigumo neišvengta, jau pačioje pradžioje atrodo, kad problemos imituojamos, o ne realiai egzistuoja: ilgas komiškas ir… balastinis studentės ir dėstytojo dialogas, kuris linksmina, bet tikrai ir pabosta vienpusiškais perspaudimais; išpūsta moters teroristės smulkmeniška istorija; policininko ir Fėjos studijų draugės seksualinių ryšių peraktualinimas lyg svetimkūniai jau ir taip įtaiga nepasižyminčių vienpusiškų veikėjų veiksmuose peraugę į visa ką lemiantį kerštą – ne tik skamba nelogiškai, bet tiesiog suprimityvina, nenuneigsi meistrišką gausybės siužetinių linijų suvedimą į vieną, subanalina dramatiškai prasidėjusią ir gan paslaptingai vyniotą motinos sūnaus temą ir reziumė – didaktinis ir saviugdos leidinius primenantis, nors ir literatūrinis finalas.
Ir tiek Samueliui, tiek Fėjai tą 2011-ųjų vasarą žmonės buvo šimtu procentų priešai. Labiausiai gyvenime jie norėjo būti palikti ramybėj. Bet tokiame pasaulyje vienas neištversi, ir kuo ilgiau Samuelis rašė tą savo knygą, tuo geriau suprato, kaip smarkiai klydo. Juk jei matysi žmones tik kaip priešus, kliūtis arba spąstus, gyvensi nuolatiniame kare tiek su jais, tiek su savimi. O jei nuspręsi žmones matyti kaip mįsles, lygiai kaip ir patį save, tuomet tau visuomet bus malonu, nes giliau pasikapstęs bet kuriame žmoguje išties pažvelgęs po to žmogaus gyvenimo paviršiumi, galiausiai rasi ką nors sau artimo. p. 725
Vertinimas: 4/ 5
Didžiulis apimtimi ir temų gausa „Niksas“ – debiutinis N. Hill (1978) romanas, išleistas JAV 2016 m. ir iš karto sulaukęs dėmesio ir liaupsių, o bendrovė „Warner Bross“ įgijusi ekranizacijos teises. Atrodo viskas lyg sviestu patepta ir jau paskaičius anotaciją ant antrojo viršelio kyla klausimas, ką reikėjo parašyti, kad ištiktų tokia sėkmė?
Be abejo, amerikietišką dvasią ir šiuolaikiškumo kriterijus atitinkanti knyga. Ironiškai populiaraus veikėjo prodiuserio žodžiais konstatuojama, kokia literatūra reikalinga dabartinei Amerikai, kai meninis kūrinys irgi tėra pirmiausia prekė: niekam nereikia realybės atspindžio, o tik tam tikros simuliacijos:
Šiuolaikinėje rinkoje dauguma skaitytojų nori knygų su suprantamais, linijiniais naratyvais, pagrįstai reikšmingomis koncepcijomis ir paprastomis gyvenimo pamokomis. p. 339
Ar tokia ir yra ši knyga? Jau kuo kuo, linijiniais aiškiais naratyvais tikrai neapkaltinsi populiaraus kūrinio, bet paralelės – iškeltomis pritemptomis (anti)amerikietiškomis problemomis ir tam tikra didaktika, iš tiesų, atrodo, pagal tematinį užmojį primityvoka – ir su ironija primesto apibūdinimo esama gan ryškios.
Pasakojimo centre sūnaus ir motinos komplikuota santykių drama, tuo pačiu – kiek artimiausi (šeimos) žmonės yra pažinūs ir atviri, kas slypi po jų kasdieniu viešai rodomu luobu ir kaip nulaužti jų paslapties kodą ir tapti iš tikrųjų artimais. Protagonistas Samuelis savo gyvenimą dalina į prieš motinos išėjimą ir po. Daugelį metų nematęs ir nieko negirdėjęs apie motiną, sulaukęs keisto skambučio iš jos advokato, įsivelia į visai kitos dimensijos realybę, negu tekę lig tol: motina teroristė? Motina žvyro saujomis apipylusi gubernatorių, praeityje buvusi maištautoja, suimta per hipių judėjimą 1968 metais, netgi dokumentuose traktuojama kaip buvusi prostitutė? Ar iš tikrųjų tai ta pati švelni ir mylinti iš vaikystės pamenama moteris? Ir, aišku, pagrindinis, ramybės Samueliui neduodantis klausimas – kodėl jį paliko? Kodėl motina nieko nepaaiškinusi, išnyko be jokių ženklų: kur ji, kaip jai sekasi, pagaliau, ar gyva. Jame įsišakniję ir nuolat pabundantys jos keisti pasakojimai, paveldėti iš tėvo norvego, kaip vėliau paaiškėja sukrėtę ir netgi savotiškai palaužę jos asmenybę – apie keistus mistiškus nutikimus, lemties paženklintus atsitiktinumus. Įsimintiniausias apie vandens dvasią Niksą, kuri skraido ir ieško vaikų, išvirsdama dideliu baltu žirgu. Šiandienos laike Niksas įsikūnija į žmones ir niekada negali žinoti, kas tikra, o kas tik apsimetimas ir dažnai kartojamas mamos moralas: nepasikliauti dalykais, kurie neįtikėtinai geri.
Tai, ką myli labiausiai, labiausiai ir žaloja. P. 368
Mozaikiškas motinos Fėjos paveikslas kuriamas iš atskirų laikotarpių patyrimų ir jų kaip psichologinių sąvaržų įsitvirtinimo charakteryje ir pažiūrose: nuo vaikystės tėvo papasakotos baugios istorijos išvirtusios į panikos priepuolius; tėvo gimtinės kaip stebuklingos vietos užsifiksavimas; pagaliau virsmas žmogumi, kuris niekada nesijaučia esąs namuose, kad ir kur būtų.
Ji pradės tikėti, kad būtent jos buvimas žmona ir motina ir yra iliuzija, tik pasauliui rodomas fasadas, o tikroji, autentiškoji Fėja yra ta, kuri atgijo ant šventojo Petro bažnyčios grindų. <…> ir tada jau neatrodys, kad ji palieka savo vyrą ir sūnų, atrodys, tarsi ji eina susigrąžinti tikro gyvenimo, kurį prieš daug metų paliko Čikagoje. Ji nesijaus dėl to blogai, ji manys, kad nemeluoja sau, kad tampa tikrąja savimi – bent jau iš pradžių, kol nepradės ilgėtis savo šeimos ir vėl labai sutriks. p. 665
Rašytojas sukuria platų praeities ir dabarties politinių ir socialinių aktualijų foną, jų įtakoje atsidūrusios motinos Fėjos tapatybės formavimąsi, prievartos ir laisvės prieštaras ir apgaulingas mimikrijas, psichologinio smurto vaikystėje įtaką charakterio raidai ir asmens realizacijai ir dar nesuskaičiuojamą galybę temų, išryškinančių pagrindinių veikėjų dinamiką ir nelabai ką bendro turinčių su jais, lyg ir nieko reikšmingo nei siužetui, nei charakteriams nesuteikia, bet išsakomas ironiškas požiūris į daugelį šių dienų reiškinių (studentų mokslo proceso simuliacija, itin smulkmeniškai išplėtota kompiuterinių žaidimų tema) dvelkia antiamerikietišku nepasitenkinimu, aišku, dažnai komiškai ir hiperbolizuotai.
Struktūriniu aspektu romanas gan suveltas ir atrodytų nenuoseklus: kaitaliojasi praeitis dabartis, realybė ir mistiniai Niksai; dviejų pasakojimų – apie Samuelį ir Samuelio rašomos knygos apie motiną Fėją – sluoksniai, bet skaitosi lengvai ir dinamiškai: nė nepajunti, kaip perskrendi 700 puslapių.
Taigi N. Hill „Nikse“ rutuliojamos įvairiausios temos, kapstomasi po įvairiausias aktualijas: tapatybės paieškos; tėvų vaikų santykiai; vaikystės traumų poveikis žmogaus charakteriui; pedofilija; Irako karas; bėgimas į kompiuterinių žaidimų pasaulį kaip į analoginę egzistenciją; studentų dėstytojų santykiai; žurnalistinė etika, netgi taip madinga sveika mityba; 1968 metų hipių protestai prieš vyriausybę ir Vietnamo karą, praeities įvykių vertinimas iš perspektyvos.
Temų ir veikėjų gausa neretai užgožia pagrindinę – motinos ir sūnaus – o antraeiliai veikėjai daug labiau įsimintini ir ryškesni ne tik originalumu, bet ir rašytojo perdėtu dėmesiu jiems. Žaidimų asas Pvnadžis, pagyvenęs vyriškis, realiame gyvenime praradęs bet kokią sėkmę, ne tik realizuoja save internetinėje erdvėje ir įgauna svaraus asmens padėtį, bet netgi fiziškai degraduoja: surogatinis maistas, vaikiški planai nuo rytoj pradėti maitintis sveikiau, rankos ir kūno deformacija nuo pastoviai vienodos padėties prie kompiuterio („Jo kūnas akivaizdžiai buvo pakrypęs į vieną pusę, dešinioji pelę spaudanti ranka kiek atsilikusi nuo viso kito kūno, tarsi būtų amžiams užmigusi“ p. 330).Tiesa, tai nėra itin įtikinamas personažas, jam, kaip ir kitiems suteikiami maniakiškos asmenybės vienpusiai bruožai, o dar iki smulkmenų atpasakoti žaidimų ėjimai ir jų herojų ypatumai sukelia ir tam tikrą nuobodį ir norą prašokti puslapį kitą.
Kontroversiškas protagonisto Samuelio vaikystės draugo Bišopo (nors irgi maniakiškomis savybėmis išreikštas, taipogi jos sesers genialios smuikininkės) charakteris „Bišopas arėsi per gyvenimą“, patyręs mokykloje dualistinį jausmą (ar įtikina komiškas direktoriaus tiek fizinis, tiek psichologinis portretas?) – prievartos ir seksualinio pasitenkinimo, pavydo ir atstūmimo, pats tampa itin paslaptingu, veik atvirkštiniu asmeniu: būdamas homoseksualus tyčiojasi iš kitų tokių, pasirinkęs armijos gyvenimą, patiria ir geidulio kančias nuolat būdamas tarp patrauklių jaunų vyrų, netgi beprasmiška mirtis Irake ir itin, atrodo, nuoširdus, deja banalus ir neįtikimas laiškas Samueliui, kuriame smūginiu metodu išrišamas visas jo keistumas.
Įdomi ir įtraukianti knyga su daugybe veikėjų ir tarpusavyje persipynusių praeities aktualijų, netgi sakyčiau fonas, kuriame vyksta vienas ar kitas įvykis, veikėjo aplinka yra stipriau ir entuziastingiau pavaizduoti negu patys veikėjai, netgi protagonistai – sūnus ir motina. Kita vertus, tai panoraminis (anti)amerikietiškas judėjimų (1968), hipių, internautų, jėgos struktūrų (policijos), politinių militaristinių sprendimų, o ir pačių politikų vertinimas ir sarkastiškas požiūris į viską, kas vyksta viešosiose erdvėse ir informacinėse priemonėse. Taigi – plati visuomenės ir politikos kritika, su neabejotinomis simpatijomis marginalams ir individualia filosofija besivadovaujantiems asmenims.
Ko pritrūksta kūriniui, ne, ko per daug septynių šimtų puslapių romane? Taip, balasto ir dažnai pigumo neišvengta, jau pačioje pradžioje atrodo, kad problemos imituojamos, o ne realiai egzistuoja: ilgas komiškas ir… balastinis studentės ir dėstytojo dialogas, kuris linksmina, bet tikrai ir pabosta vienpusiškais perspaudimais; išpūsta moters teroristės smulkmeniška istorija; policininko ir Fėjos studijų draugės seksualinių ryšių peraktualinimas lyg svetimkūniai jau ir taip įtaiga nepasižyminčių vienpusiškų veikėjų veiksmuose peraugę į visa ką lemiantį kerštą – ne tik skamba nelogiškai, bet tiesiog suprimityvina, nenuneigsi meistrišką gausybės siužetinių linijų suvedimą į vieną, subanalina dramatiškai prasidėjusią ir gan paslaptingai vyniotą motinos sūnaus temą ir reziumė – didaktinis ir saviugdos leidinius primenantis, nors ir literatūrinis finalas.
Ir tiek Samueliui, tiek Fėjai tą 2011-ųjų vasarą žmonės buvo šimtu procentų priešai. Labiausiai gyvenime jie norėjo būti palikti ramybėj. Bet tokiame pasaulyje vienas neištversi, ir kuo ilgiau Samuelis rašė tą savo knygą, tuo geriau suprato, kaip smarkiai klydo. Juk jei matysi žmones tik kaip priešus, kliūtis arba spąstus, gyvensi nuolatiniame kare tiek su jais, tiek su savimi. O jei nuspręsi žmones matyti kaip mįsles, lygiai kaip ir patį save, tuomet tau visuomet bus malonu, nes giliau pasikapstęs bet kuriame žmoguje išties pažvelgęs po to žmogaus gyvenimo paviršiumi, galiausiai rasi ką nors sau artimo. p. 725
Vertinimas: 4/ 5
Kastija 