J. Darznik. Įkalintos paukštės giesmė

Darznik, Jasmin. Įkalintos paukštės giesmė: romanas/ J. Darznik; iš anglų k. vertė Nomeda Berkuvienė. – Vilnius: Balto, 2019. – 431 p.

Išlieka tik balsas

Išpažintinė poezija dvidešimto a. viduryje. Ir dar moters. Ne bet kur – Irane. Veik neįtikėtina.

Realistinis iš pirmo asmens perspektyvos pasakojamas garsios poetės gyvenimas irgi skamba kaip išpažintinė istorija. Madinga dabar, kur tikrovė ir fikcija persipina taip, kad neatskirsi, ar rašytojas atviras iki nuogumo, ar tiesiog žaidžia su skaitytoju nelyg katė su pele. Galbūt J. Darznik pasirinko tokį žanrą norėdama kuo labiau persikūnyti į žinomos persų poetės asmenį, o gal siekdama kuo daugiau įtikinamumo, nors, manyčiau, tiesiog taikydama į ritmą cituojamoms eilėms ir stengdamasi atliepti Forugh individualistiniam kalbėjimui. Keista pasidaro pačioje pabaigoje: realistinis kūrinys išvirsta į mistinį. Mirusioji pasakoja, ką veikia gyvieji, kaip atrodo, kas vyksta aplinkui, kas jiems yra jos mirtis. Skaičiau per lapkričio pirmas dienas, kai viskas sukasi apie kapus ir mirusius, tai kažkaip ir tokia pasakojimo maniera atrodė visai priimtina – lyg Vėlinių sielų nemirtingumas.

Parašyta paprastai, bet įtraukiančiai – nieko nežinant apie Forugh Farrokhzad, galima sakyti, intriguojančiai, pajauti nerimą dėl kraštutinių padėčių, į kurias papuola protagonistė, ir, atrodo, kad viskas – jaunos moters gyvenimas baigiasi.

Forugh Farrokhzad (1935–1967) garsi ir ypač populiari Irano poetė. Tuo metu, kai literatūroje ir mene, kaip ir visame kitame viešame gyvenime Irane, vyravo vyrai, kai labai mažai moterų buvo gerbiamos kaip poetės, ji pradėjo rašyti ir leisti jausmingus eilėraščius, naikindama bet kokius moterims skirtus tabu. Jos poezija – protesto poezija: prieš moters kaip žmogaus teisių apribojimą, prieš draudimus kalbėti apie vidinį moterų pasaulį, jų intymias paslaptis ir troškimus, liūdesį, ilgesį, siekius ir teisę tylėti. Jos eilėraščiai tebėra svarbūs palaikant moterų išsilaisvinimą ir nepriklausomybę. Ji rašė paprastai ir intymiai, žmogus be kaukių, todėl, kaip daug kur sakoma, ji dar skaitoma ir dabar, o ir ateityje bus skaitoma. Pirmąjį eilėraštį „Nuodėmė“ apie kūniškus ir emocinius potyrius išspausdino neturėdama nė dvidešimties, svarbiausia – pasirašydama tikruoju vardu ir pavarde, kas reiškė užsitraukti artimųjų, o ir daugelio iraniečių pasmerkimą ir panieką.

Tarsi prisidengdamos pseudonimu, jos įstengs ir apsisaugoti, ir išsilaisvinti kartu. p. 185

Aš nusidėjau malonumo nuodėme

Šalia virpančio, nuilsusio kūno.

Nežinau, ką padariau, o Dieve,

toje tylioje tuščioje tamsoje p. 184 („Nuodėmė“)

Forugh Farrokhzad poezija – visos kartos, išgyvenančios radikalius pokyčius, skausmo ir malonumo vaizdavimas.

Skaitydama mintijau, kad autorė įpina daug fikcijos, nes uždaros ir labai tradicijų apribotos visuomenės fone Forugh gyvenimas atrodo kaip iššūkis prieš ją supantį pasaulį, ėjimas tiesiai į pražūtį. Bet pradėjus domėtis, ieškoti internete – paminėti faktai atsikartojo tiksliai ir, akivaizdu, esmė tikrai ne iš piršto laužta, fikcinė – emocinė dimensija, kas suteikia kūriniui gyvumo ir atkuria to meto poetės apsupties realumą.

J. Darznik (1973) – Teherane gimusi, su šeima 1978 m., vos penkerių metų, nuo neramumų Irane į Ameriką pasitraukusi rašytoja. Jos kūriniai išleisti trylikoje šalių, o knyga The Good Daughter: A Memoir of My Mother’s Hidden Jasmin Life tapusi New York Times bestseleriu.

„Įkalintos paukštės giesmės“ pabaigoje įdėtame Autorės žodyje gana išsamiai atskleidžiama, kas paskatino imtis biografinio romano, kaip rašė ir kuo pačią J. Darznik užbūrė legendinė Irano poetė.

„Ko negalėjau sužinoti, sukūriau“, – sako J. Darznik, plyšiai archyvinėje medžiagoje, atsiminimuose leido savaip interpretuoti tiesios ir atviros, bet kartu ir įvairiais paslapties sluoksniais pridengtą poetės gyvenimą, įsijausti į tuometį laiką ir tarsi patirti sudėtingą iranietės moters likimą dvidešimto a. paradoksų ir neramumų persmelktoje Rytų šalyje.

Rašydama apie Forugh norėjau pranokti išlikusius paviršutinius duomenis apie ją, norėjau atskleisti, kas galbūt galėjo būti sužinota – turiu omenyje ne tik artimųjų nekalbumą, bet ir prigimtinį žmogaus asmenybės paslaptingumą. Norėjau įsivaizduoti, ką reiškė būti moterimi, rašančiai tuos neįtikėtinus eilėraščius. Būti moterimi, kuri kurdama tas eiles sukūrė save. p. 422

Forugh žuvo autoavarijoje – manoma, buvo nužudyta – vos trisdešimt dvejų, jos kūryba uždrausta, išspausdintos knygos naikinamos, kaip ir rankraščiai, dienoraščiai, taigi archyvinė medžiaga, o ir jos pačios užrašai, dienoraščiai išnyko.

J. Darznik motinos kukliame lagamine iš Irano tarp būtiniausių daiktų buvo ir Forugh eilėraščių knygelė, išsaugota keičiantis gyvenimo aplinkybėms, bėgant laikui, o vėliau sužavėjusi autorę tiek, kad ne tik pradėjo domėtis poetės likimu, bet jautė norą ir pareigą papasakoti apie nepaprastą asmenybę.

„Įkalinta paukštės giesmė“ pirmiausia turi pažintinę reikšmę: prieš skaitytojo akis gan detaliai atsiveria vienos šeimos gyvenimo buitis, tarpusavio santykiai, papročiai, ypač moterų padėtis dvidešimto a. vidurio Irane, o tuo pačiu žmonių likimus įtakoję politiniai istoriniai įvykiai: paradoksų ir nestabilumo būvis: čia siekiama kuo didesnio vakarietiškumo, uždraudžiant vietinius ritualus ir netgi aplinkos savitumą (sunaikinamas nuostabus persiškas šeimos sodas, pakeičiant jį dirbtiniais augalais iš Europos), išnaikinant atsilikimo likučius – kupranugarius, asilus ir dervišus, o čia vėl verčiama grįžti prie griežtų tradicijų ir elgsenos. Didžiulius Irano naftos išteklius eksploatuoja užsieniečiai, o vietiniams belieka sunkus, mažai apmokamas darbas, tarša ir atvykusiųjų panieka. Vykstantys neramumai, politiniai perversmai neišvengiamai susiję su aktyvia ir visuomeniška Forugh asmenybe, taigi skaitant plečiasi ir pažintis su Irano istorija, kultūra – ypač literatūra ir kinu.

Kita vertus, skaitant pastoviai mintiji, kas lemia žmogaus poziciją lemtingais, o ir pavojingais atvejais: Forugh, regis, nepažįsta baimės nuo pat vaikystės, viską daro tiesmukai ir kovingai, kai toje pačioje aplinkoje augusi sesuo – tyli, atsargi, linkusi prisitaikyti prie egzistuojančių taisyklių, nors abi sieja artumas ir savitarpio supratimas. Tiesiog, galima sakyti, vienai moteriai esamas būvis priimtinas, o kitai atvirkščiai – dusinantis ir naikinantis. Skirtingi temperamentai? Slypinti kūrybiškumo galia Forugh prigimtyje, neleidžianti tik stebėti, verčianti kad ir pavojingą gyvenimą, bet griebti, gyventi, patirti pilnatvę… ir daug skausmo.

Patyriau, kad gyvenimas žiauresnis, bet kartu įvairesnis bei malonesnis, nei įsivaizdavau. p. 218

Pasakojama chronologiškai: vaikystė tėvų namuose, gyvenimas ištekėjus provincijoje, kur kiekvienas žingsnis stebimas per padidinamąjį stiklą, grįžimas kaip poetės, palikus vyrą ir vaiką, į Teheraną. Beprotnamis. Lemtinga draugystė su turtinga ir moderniška vertėja Leila. Pažintis su režisieriumi Darijumi Golsiriu, filmų kūrimas. Kalėjimas. Mirtis.

Kai jau lemtis atrodo nepakeliama, o ir pati Forugh asmenybė ant sunaikinimo ribos, lyg mostelėjus burtų lazdele, ateina netikėtas išsigelbėjimas. Plačiai ir detaliai sukurti psichiatrinės ligoninės vaizdai, taikomas gydymas–naikinimas, ko gero, panašus kaip ir kitose represyviose šalyse (tame tarpe ir buvusioje Sovietų Sąjungoje), kai žmogus tarsi perkeičiamas – iš protingo, kūrybingo į daržovę, o jeigu ilgiau palaikomas, niekas neprisimins apskritai kaip jokio. Irane beprotnamis dar platesnės paskirties: itin taikomas moterims, kaip bausmė nepaklusnioms moterims.

Rezajano klinikoje patyriau, kad beprotybė būna visokia. Spartus, lėtas žingsniavimas, bėgiojimas, slankiojimas – mane supo moterys, neįstengiančios nustygti vietoje. Net naktimis jos žirgliodavo po kambarius ir trankydavosi į sienas. Iš už durų girdėdavau, kaip jos velka kojas, vienos pačios sau šūkalioja, klykia, dainuoja ar verkia. Kitos sėdėdavo sustingusios, stiklinėmis apsiblausiomis akimis. Sužinojau, kad jų įkalinimas klinikoje – lygiai kaip ir mano pačios – vadinamas „atostogomis“ p. 238

Rašymas tampa išlikimo galimybe: jausmai, neviltis, šviesa ir tamsa virsta žodžiais, kurie ne tik padeda išgyventi, bet ir pažinti, padrąsinti save ir kitas moteris, suteikia jėgų būti. Ji kuria poeziją, o poezija kuria ją.

Aš kalbu iš nakties gelmių

Iš pačios tamsumos,

iš gilumos laukan kalbu aš.

Jei ateisi į mano namus, mielas drauge,

Atnešk man lempą ir langą,

kad pasižiūrėčiau į laiminguosius,

į tuos, kurie lauko pusėje. (“Dovana“)

Situacijos, kai jauna, viešai kalbanti apie neparankius dalykus vieniša moteris atsiduria ant kritinės ribos, ne viena ir ne dvi, rašymas, o susipažinus su režisieriumi Darijumi Golsiriu, ir filmų kūrimas tampa jos jėga, stiprybe, kūryba ir pažintys su įtakingais ir turtingais Darijumi ir Leila įveda į kitokį – Teherano bohemos ir meno pasaulį, atsiranda galimybės materialiai tapti nepriklausoma, nors… ji vis tiek ne vyras, patiria ir žeminimus, ir netgi kalbas, kad gavusį apdovanojimą filmą „Tamsus namas“ ir net eilėraščius už ją rašo meilužis režisierius. Kokį sudėtingą kelią vienišai kūrėjai šalyje, kur net dirbti moteriai yra gėdinga, o išleista už vyro, į tėvų namus tegali grįžti susukta į drobulę, tenka įveikti, byloja kad ir toks pasakymas:

Ir vis dėlto man nebuvo tekę girdėti apie moterį, kuri išgyventų atsiskyrusi nuo šeimos, be ją ginančio tėvo arba vyro. Tai buvo ne tik beviltiška, tai buvo neįsivaizduojama. p. 218

Tai knyga ne tik apie nepaprasto likimo moterį kūrėją, bet ir žmogaus dvasios stiprybę, prigimtinį poreikį veržtis į gyvenimo pilnatvę, kai negali sustabdyti nei beprotnamiai, kalėjimai, patyčios, vieša panieka ir persekiojimai. Iš kur ta stiprybė, norom nenorom, galvoji skaitant, ar kūrėjo, menininko jėga tokia galinga, kad niekas, net mirtis, negali sustabdyti jo balso?

Vertinimas: 4/ 5

Vienas komentaras “J. Darznik. Įkalintos paukštės giesmė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s