Lively, Penelope. Mėnulio tigras: romanas/ P. Lively; iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 279 p.
Atminties fosilijos
Britų rašytojos P. Lively (1933) „Mėnulio tigras“ – trečiasis jos romanas, įtrauktas į Man Booker trumpąjį sąrašą ir 1987–aisiais premiją laimėjęs. Po trisdešimties metų knyga vėl sulaukė pasaulinio dėmesio – „Bookerio“ 50–ųjų metinių proga buvo įtrauktas į Auksinio „Bookerio“ premijos sąrašą. Tąkart premija atideko Michael’o Ondaatje „Anglui ligoniui“, tačiau P.Lively kūrinys tarsi naujai atgimė, skaitant ir vertinant jį jau iš laiko perspektyvos.
Kas yra istorija? Regis, tai savaime aišku, kaip sakoma žodyne: mokslo kryptis, nagrinėjanti bei interpretuojanti (kitų autorių teigimu, reprezentuojanti) dokumentuotą žmonijos praeitį.
Bet skaitant „Mėnulio tigrą“, kur protagonistė sakosi kurianti pasaulio istoriją, verčia ne tik iš naujo permąstyti istorijos sąvoką, bet ir konkretaus žmogaus/ istorijos santykį, ne tik protu, bet ir emocijomis traktuoti istorijos eigą.
Kas tikroji istorija?
Sniegas, dvidešimt laipsnių šalčio 1941 metų žiemą; rusų belaisviai, suvaryti į aptvarus lauke ir palikti galuotis nuo šalčio arba bado; Stalingrado pragaras; trisdešimt sugriautų miestų, septyni milijonai išpjautų arklių, septyniolika milijonų galvijų, dvidešimt milijonų išskerstų kiaulių. O už tų žodžių – vaizdai: pastatų griaučiai, ugnies palikta tik daugybė kaminų ir plikų sienų, šalčio apgraužti kūnai, klykiantys sužeistų žmonių veidai. Štai šitai ir yra dokumentas, štai šitaip galiausiai reiškiasi istorija, tai ir yra karo kalba. p. 94
O ne toji kita kalba –toji beprotiška kalba, nuleidžianti fantazijos dūmų uždangą, – ta nesveika generolų ir politikų kalba: Barbarosos planas su vagneriškomis invokacijomis, operacijos “Snieguolė“, “Hiacintas“, “Gelsvasis narcizas“ ir “Tulpė“, pasmerktai vinguriuojančios Tobruko link. p. 95
Mirštanti nuo žarnyno vėžio septyniasdešimt šešerių metų protagonistė buvusi karo korespondentė, istorikė drąsiai rėžia: pasaulio istorija – mano istorija. Ir atmetus įprastą istorijai būdingą chronologiją – pasąmonės srautu, lyg preparuodama kūną ir sielą atveria audringą ir ekstravagantišką savo gyvenimą – nuo vaikystės iki mirties, sutampantį su karų, konfliktų, atradimų ir praradimų šimtmečiu.
Pasaulio istorija, taip. O eigoje – mano pačios. Klaudijos H. gyvenimas ir laikai. Žiupsnis dvidešimto amžiaus, su kuriuo norom nenorom buvau surakinta, nepaklausus, patinka man ar ne. Aš apmąstysiu save pačios kontekste: viską ir nieką. Pasaulio istorija, kaip ją atrinko Klaudija: faktas ir fikcija, mitas ir tikrovė, vaizdai ir dokumentai. p. 6
Ypatingas dėmesys ne tik istorijai, bet ir žodžiui, nes: žodžiai tvaresni už bet ką, kad juos nupučia vėjas, jie peržiemoja, atsibunda, parazitiškai glaudžiai neįmanomiausiose terpėse ir išlieka, išlieka, išlieka. p. 61
Nors pasirinktas pasakojimo atskaitos taškas – mirties patalas – man itin nepatrauklus, na, iš karto padvelkia falšu ir norom nenorom, pagalvoju, gyvenimiška nepatirtimi, o ir banalybe – literatūroje tokia forma itin populiari, vis dėlto stiprus žodis ir minties autentika skepsį greitai išsklaidė. Gal optimistiškai nuteikė išpuoliai prieš chronologiją.
Chronologija mane erzina. Mano galvoje chronologijos nėra. Mane sudaro miriadai Klaudijų: jos sukasi, susilieja ir išsiskiria kaip šviesos žybsniai ant vandens. Kortų malka, kurią nešiojuosi, nuolatos maišoma ir permaišoma: sekos čia nėra, viskas vyksta vienu metu. p. 7
Kaip ir dera pasąmonės srautui, maišosi realūs išgyvenimai, perskaitytų ir parašytų knygų mintys – užuominos nuo paleolito, etruskų užkariavimo ir pan. – iki dabarties akimirkos, sutiktų, asmeninį gyvenimą įtakojusių žmonių ir visuomet nepamirštamo savojo ego. Ne, nėra šioje veikėjoje empatijų lietaus, socialinio ar dar kokio jautrumo, moteriško silpnumo ir palūžimo: nuo istorijos, nuo artimųjų, meilės ar nemeilės. Ji graži, puošni, protinga, narcistinė asmenybė, stebinanti laisve ir drąsa – kas ji, Klaudija Hempton? Tūžminga agnostikė, nepriklausoma nuo nieko, tik savęs, kurianti ir gyvenanti savo gyvenimo istoriją?
Žmogus linkęs manyti, kad jis apsaugotas nuo istorijos. Tai vienas iš atvejų, kai imunitetas pasireiškia per fantaziją. p. 143
Neeilinio intelekto, elegancijos, gebanti pasinaudoti savo kūnu ir protu. Ambicinga. Nuolat kovojanti su broliu dėl profesinių pasiekimų, iškalbos ir įtakos vienas kitam. Ji bando sulaužyti priimtas normas ir bet kokius tabu: kai pasako, kad moteriai tapti karo korespondente nėra jokių šansų, ji įveikia kliūtis, kad patektų į Egipto karo frontą. Pirmoji meilė – brolis Gordonas, incestas, bet nei kaltė, nei priimtos normos, nieko šiai moteriai nereiškia: tiesiog meilės keliai susikerta ir išsiskiria. Ir tai lyg savaime aišku.
Ją nervina motina, per paprasta ir kasdieniška brolio žmona, panašus egoizmu į ją meilužis, negeba nei mylėti, nei motiniškai rūpintis dukra, kuri iškrenta iš motinos intelektualaus ir ekstravagancijos kupino gyvenimo. Regis, paprastas paprastų žmonių (artimųjų taipogi) gyvenimas Klaudijos nedomina, o daryti ką nors iš pareigos nelinkusi. Jos siekiai ambicingi ir susiję su mokslo pasauliu.
Nors Klaudija veržli ir savo likimą kurianti asmenybė, vis dėlto viduje slypi ir skaudūs dalykai. Istorija. Istorija nužudė tėvą, istorija sužeidė ir ją.
Būtent patyrusi asmeninį praradimą, Klaudija ir į karus, ir į politinius konfliktus pradeda žvelgti pro žmogiškąją – emocinę prizmę: faktai, pranešimai, straipsniai, datos negali atspindėti realybės, kuri tenka paskiram karo mechanizmo sraigteliui – konkrečiam žmogui.
Karai yra kariaujami vaikų. Sugalvoja juos demono apsėsti bepročiai suaugę, o kariauja berniukai. Sakau šitai dabar, staiga pagauta nuostabos dėl to, kokie žmonės jauni, pamiršusi, jog tai ne jie jauni, o aš esu sena. Ir vis dėlto veidai žuvusiųjų Rytų fronte, milijonų negyvų vokiečių, negyvų ukrainiečių, gruzinų, totorių, latvių, sibiriečių – putlūs, nesusiraukšlėję jaunuolių veidai. Kaip ir veidai žuvusiųjų prie Somos bei Pašendelio. Likusieji iš mūsų paseno ir pasakoja vieni kitiems, kas iš tikrųjų nutiko; o jie, žinoma, niekada nesužinos, kaip nežinojo ir anais laikais. p. 144
Romano, istorijos, o ir Klaudijos gyvenimo šerdis – įvykiai Egipte. Ir tai neatsitiktinai: autorei pakankamai pažįstamas kraštas, jo specifika (gimė ir užaugo Kaire). Patyrusi kariškiui Tomui meilę, skaudžią, trumpą ir aštrią (karas, viskas akimirka) Klaudija nepalūžta, bet keičiasi jos požiūris į istoriją, karus ir netgi žodį. Puikiai suvokia, kaip svarbu užfiksuoti įvykius ar įrašyti žmonių vardus: tik užrašytas žodis tampa istorija, tik per žodžius išlieka įvykiai ir žmonės.
Pasakoja dažnai tą patį įvykį iš kelių pozicijų. Juk kiekvieno jai svarbaus žmogaus balsas turi teisę išlikti.
Rašytojos žodis lakoniškas, išberiama daugybė originalių filosofijų, gijos nudriekiamos charizmatiškų asmenybių kontūrams, neužstringant detaliuose aiškinimuose ar išbaigtume, viskas, regis, be jokios tvarkos, kaip diktuoja atmintis ir trumpėjantis laikas, bet koncentruotai ir tvarkingai, perskaičius nedidelės apimties romaną, pasijauti lyg patyrei ir kas yra karas, ir meilė, kokie artimi ir kartu tolimi tėvai ir vaikai, dinamiški vyro/ moters santykiai, prasmės ir amžinybės aktualumas, ir visa ką įrašantis ir nutrinantis laikas. Kas gi apskritai gyvenimas – kaip mėnulio tigras nepastebimai išvirstantis į pelenus ir degintas, norint apsiginti nuo uodų Egipto dykumoje – ar vis dėlto jos, Klaudijos, konkretaus žmogaus, gyvenimas irgi istorija. Jos dalis. Kaip ir Gordono. Tomo ir t.t.
Vertinimas: 4,5/ 5
Kastija 