Ishiguro, Kazuo. Plūduriuojančio pasaulio menininkas/ K. Ishiguro; iš anglų k. vertė Mėta Žukaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – 217 p.
Saviapgaulė kaip galimybė išgyventi
Tai antroji garsaus rašytojo knyga, išleista 1986 metais ir įsiterpusi tarp romanų „Ten, kur padūmavusios kalvos“ (1982 ) ir „Dienos likučiai“ (1989)
1989 metais duodamas interviu žurnalui „Bomb“ rašytojas sakė: „Mane traukia prieškario ir pokario aplinka, nes mane domina išbandymai vertybėms ir idealams, taip pat kai žmonės susiduria su suvokimu, kad jų idealai nebuvo tokie, kokiais juos laikė prieš prasidedant išbandymui.“ Plačiau
Romano protagonistas ir pasakotojas – žymus japonų dailininkas Masudžis Ono, vaizduojamuoju trejų metų laikotarpiu 1948-1950m. gyvena nuošalėje esančiame name su 27-erių metų dukra, tvarkantis sodą ir per karą apgriautus pastatus. Kasdiena, regis, ramybė ir neskuba, paprasti pokalbiai su dukromis ir laimingos akimirkos su energingu anūku – toks tai senstančio dailininko gyvenimas. Didžiausias rūpestis – ištekinti antrąją dukrą, kaip besikeistų laikas, o tradicija renkant jaunikį ir atliekant priešvestuvines ceremonijas – atrodo, ne ką mainosi. Samdomi detektyvai, aiškinamasi vienos ir kitos pusės pliusai ir minusai ir, jaunikio ir nuotakos simpatijos ar net jausmai ne itin reikšmingi. Taip visai netikėtai atsimeta vienas pretendentas, dėl kurio tikrumo nei dukra, nei tėvas neabejojo – jie buvo pažįstami ir patiko vienas kitam. Įsiveržia nerimas, o su juo ir prisiminimai, praeities perkratymas, abi dukros atsargiai, užuominomis tėvui duoda suprasti, kad nesėkmės ir toliau gali ištikti dėl jo praeities reputacijos. Jis turi imtis žygių, paveikti asmenis, kuriuos gali klausinėti būsimo jaunikio šeimos pasamdyti detektyvai.
Skaitant subtilų ir tarsi sąmoningai nuo bet kokių tiesmukų aistrų ir vertinimų prislopintą kūrinį norom nenorom reflektuoji, kas skaityta apie japonus antrojo pasaulinio karo metu ir, nesvarbu, kad tie kūriniai tiek stilistiškai, tiek tematika ir problematika visiškai kitokie. „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“, kur itin išryškintas japonų karių ištikimybė imperatoriui ir jų fanatiškas, netgi egzaltuotas žiaurumas, o ir pokarinis buvusių karo nusikaltėlių mimikrizmas ar tolesnis užslėptas dar rafinuotesnis nacionalizmas, sukrečiantis kūrinys apie nusikaltimus ir žmogiškumo iškraipymus. Kitas iš karto asociatyviai iškilęs atmintyje – maginio realizmo „Knyga laiko būčiai“, kur negailestingai parodytas kamikadzės likimas.
Masudžis Ono tiesiogiai nieko bendro neturi nei su karu, nei su nusikaltimais. Atrodo. Jo, kaip ir daugelio japonų, sūnus žuvo karo metu vykdydamas pareigą tėvynei, ir praradimas kaip atvira žaizda dilgsi ir skauda. Bet, kita vertus, ar menininkas lieka nuošaliai istorinių kataklizmų metu? Kokia jo vieta ir koks pasirinkimas: likti senosios meno doktrinos – plūduriuojančio pasaulio – menininku ar, kaip pasielgė Masudžis Ono, prisidėti prie aktyvios veiklos kovojant už tėvynės suklestėjimą ir išsiskleidimą? Jeigu tiki ir savo šalies išskirtinumu, ir jos galiomis. Šiek tiek Japonijos to meto istorijos.
Atėjus į vadžią imperatoriui Hirohitui, ėmė kilti kariškių ir nemažos politinio elito dalies nepasitenkinimas. Po pasaulinės 1929–30 m. depresijos, jis dar labiau padidėjo. Sustiprėjo kairiosios socialistinės ir ypač dešiniosios radikalios nacionalistinės srovės, vyriausybės pareigūnų vietas užėmė kariškiai. Nuo 1932 m. iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos Japoniją valdė militariniai nepartiniai kabinetai. Parlamento įtaka vis mažėjo, o 1940 m. buvo uždraustos politinės partijos, kurias formaliai pakeitė skėtinė organizacija „Pagalbos imperiniam valdymui asociacija“. Visi šie reiškiniai 1937–1945 m. sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, kurio metu Japonija vykdė intensyvius užkariavimus Ramiajame vandenyne.
Priklausęs plūduriuojančio pasaulio grupei, netgi buvęs mokytojo numylėtinis, panūsta kurti kitaip – atmesdamas dirbtinį japoniškumą ir įvesdamas naujas kontūrų ir spalvų technikas, kas nulemia ir jo pašalinimą iš dailininkų bendruomenės.
Mes taip pat puikiai supratome esminį dalyką, kad tai, ką mums užsakydavo nutapyti – geišos, vyšnių medžiai, plaukiojantys karpiai, šventyklos, – turėjo atrodyti „japoniška“ užsieniečiams, kuriems jie būdavo siunčiami, o visi subtilesni stiliaus niuansai tikriausiai liks nepastebėti. p. 74
Vyravo pažiūra, kad menininkas turi įamžinti akimirką, laikinumą, sugauti efemerišką mirksnį. Tuo pačiu ir gyvenime: linksmybės, aistrų.
Visus tuos metus mes gyvenome beveik visiškai sutapę su jo vertybėmis ir gyvenimo būdu, o tai reiškė, kad daug laiko leidome tyrinėdami miesto „plūduriuojantį pasaulį“ – naktinį malonumų, pasilinksminimų ir išgėrinėjimų pasaulį, sudariusį foną visai mūsų tapybai. p. 151
Taigi plūduriuojantis pasaulis liko jaunystės atsiminimu ir startu ryžtingam ir iššaukiančiam tolesniam dailininko kūrybos keliui, susietam su vyravusia militaristine politika ir šovinizmu, prisidedant plakatų kūrimu, paveiksluose atspindint tuometę ideologiją.
Ar kamuoja Masudžį Ono kaltė dėl praeities pasirinkimo? Kai kurie buvę bendražygiai, pralaimėjus Japonijai karą, pasikeitus politikai, net nusižudo. Taip išpažindami savo klaidas ir nusikaltimus.
Tiesmukai autorius neatveria protagonisto išgyvenimų, kaip ir pokalbiuose su dukromis, anūku, esmė plauko neišsakyta, netgi maskuojama, bet negali justi, kad tai tokia kaltė, kad veikėjas turėtų prasmegti skradžiai žemę ar būti suėstas sąžinės. Taip atrodo jaunajai kartai, netgi artimiems žmonėms, žentui, kurio pykčio ir neapykantos akibrokštai dėl uošvio praeities neslepiami ir nuo anūko. Nes jų, vyresniųjų karta, pražudė savo sūnus ir anūkus, jie įsivėlė į žiaurų karą, naikinimą, negalvodami kam to reikia, iš egoizmo ir perdėtų politinių ambicijų.
Tie, kurie išsiuntė tokius kaip Kendži žūti ta narsia mirtimi, – kur jie dabar? Jie toliau gyvena, galima sakyti, lyg niekur nieko. Daugeliui net labiau sekasi negu anksčiau, taip gražiai elgiasi prie amerikiečių – tie patys, kurie mus atvedė į katastrofą. p. 63
Visa istorija pateikiama iš pasakotojo dailininko Masudži Ono perspektyvos, kaip sakoma, nepatikimo pasakotojo, nes jis kartu yra ir savo paties advokatas, jis teisintis turi ne prieš ką nors kitą – prieš šeimą, o svarbiausia – prieš save. Jo praeitis, kaip bebūtų, nepatogi jam pačiam: anūkas prašo parodyti paveikslus, bet jis to negali – praeities ideologijos atspindžiai; jo dukra atstumta ir pažeminta dėl jo nešvarios reputacijos; jo buvę mokiniai vengia jo ir išsižada. O jis, klaidžiodamas plūduriuojančios praeities karo sugriautomis gatvėmis tarsi išgyvena įvairius savo kaip menininko, kaip vyro, apskritai kaip žmogaus, atsidūrusio istorinių kataklizmų laike, prisiminimus ir toks įspūdis, kad nei gailisi, nei kaltina per daug save, tiesiog jis tikėjo tuo, ką daro, ir netgi patyrė ekstazę tuomet sukūręs, kaip atrodė, genialių dalykų.
Kad ir kaip būtų, tikrai nėra didelė gėda klysti tikint, jog veiki iš pačių geriausių paskatų. Tikrai nepalyginamai gėdingiau yra negebėti ar nenorėti tų klaidų pripažinti. p. 132
Tai šydas nuo realybės ir saviapgaulė. Laikas, atmintis, saviapgaulė – temos, būdingos daugeliui K. Ishiguro kūrinių, subtiliai ir nevienprasmiškai vyniojamos „Plūduriuojančio pasaulio menininke“, apžavėdamos skaitytoją kruopščiai prislopinta raiškos maniera, nepriklausomai nuo to, kokie įvykiai aprašomi, gebėjimu per smulkmenas įžvelgti kintančio pasaulio esmes.
Jo romanų herojų kelio galas visada aiškus: jie nuosekliai, žingsnis po žingsnio suvokia tiesą apie save ir ta tiesa būtinai kelia nerimą, yra neparanki, pakertanti kojas. Vienintelis dalykas, kurį galima padaryti, – kuo greičiau vėl užtraukti uždangą. Plačiau
Vertinimas: 4,8/ 5
Kastija 