N. Huston. Dolce agonia

Huston, Nancy. Dolce agonia: romanas/ N. Huston; iš prancūzų k. vertė Akvilė Melkūnaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 284 p.

Padėkos vakarienė

Skaitom, ką turim – turbūt tokia frazė, bent jau mano atveju, koronaviruso diktuojamomis sąlygomis labiausiai tiktų. Atidžiai perėjusi akimis lentynas, tiesą sakant, nusivyliau: jau kurį laiką nebeperku knygų, tai aišku, iš kur jos ten ir atsiras. O bibliotekoje, nulėkusi paskutinę jų darbo dieną, griebiau maždaug, ai nors ką.

Kodėl man „Dolce agonia“ niekada neužkliuvo? Vos pradėjus skaityti, netvėriau džiaugsmu, kad tokią knygą nustvėriau – ach, svajonių svajonė. Pasirodo, pražiopsom šedevrus, jie galbūt sąmoningai išsisuka nuo mūsų, kad susirastų vėliau, likimo sudėliotu laiku. Nors skaityti nežinomybės metu – kad ir tikra, bet ir liūdna knyga: išsigelbėti nė vienam nepavyks. Jei gimei, tai ir mirsi, o iš visažinio veikėjo Dievo (na, aš skaitydama suvokiau kaip Mirtį, niekaip nedingtelėjo, kad tai, kaip traktuojama aprašymuose, gana ciniškas ir būtent paskutinę akimirką savo galią parodantis Visagalis). Bet stilius, asociatyvinė pasakojimo maniera, gebėjimas paviršinį viešai vykstantį realybės sluoksnį organiškai susintetinti su veikėjų pasąmonėje triukšmingai kirbančiais prisiminimais, susieti juos ne tik egzistencinėmis plotmėmis, bet ir plačiausiais istoriniais kontekstais – galima tik pasvajoti apie tokį daugiasluoksnį kūrinį.

Romane „Dolce agonia“ piligrimystė vyksta iš išorės į vidų. Kartais girdi, kas kalbama prie stalo, kartais – kaip kalbos atsispindi vieno ar kito svečio galvoje, kartais žodžiai sukelia intymius prisiminimus. Taip, kaip man patinka. Norėjau, kad šioje knygoje atsiskleistų, kokios sudėtingos smegenys ir siela, aprašyti, koks srautas įvairiausios informacijos cirkuliuoja vienos vakarienės metu. N. Huston

N. Huston (1953) kanadiečių kilmės, Paryžiuje gyvenanti rašytoja, laimėjusi daugybę premijų, penkiolikos romanų ir keturiolikos negrožinių kūrinių autorė. „Dolce agonija“ – vienuoliktas jos romanas, išleistas 2001.

„Dolce agonia“ sumanymą Nancy Huston brandino labai ilgai. Autorė didžiulį „gobeleną“, kuriame nagrinėjamos draugystės, meilės, atminties temos, pradėjo kurti dar 1991 metais, tačiau nusprendė esanti dar nepakankamai joms subrendusi, tad pasinaudojo viena ištrauka, kurios pagrindu 1994 m. parašė romaną „La virevolte“; iš ten keletas veikėjų atsidūrė ir „Dolce agonia“).Plačiau

Dvylika draugų (ir vienas kūdikis) – dvylika apaštalų ir Jėzus – susirenka į Padėkos vakarienę literatūros profesoriaus poeto Šono namuose. Jau vien tai, kad visi yra solidaus amžiaus ir tokią dieną ne su savo šeimų nariais, bet svetimuose namuose kuria tam tikrą, iš pradžių, manai, ne visai laimingų žmonių įspūdį. Jie žino vienas apie kitą veik viską, žino, kokių temų vengti, kad neįskaudintų, žino, ir kokiais žodžiais vienas kitą pamaloninti. Vis dėlto, ypač švenčių metu, neišvengiamas bendravimo falšas, tam tikra matrica – asmeninės emocijos ar tiesmukos patirtys lieka anapus – paviršinių temų, juoko, valgymo, gėrimo ir demonstruojamo dėmesio. Kaip važiavimas vis ratu, kad tik judėtų, bet netaikant į jokį tikslą. Atrodo, vienintelės jaunos moters dalyvavimas dar labiau vakaro kalbas subanalins.

O dėl jauno, tyro ir vilties kupino žmogaus buvimo čia šį vakarą pokalbiai būtinai suksis tik pačiu banaliausiu lygmeniu: orų prognozės, politika ir, kaip kultūrinis prieskonis, migloti filmų komentarai. p. 71

Daugelis „Dolce agonia“ veikėjų išgyvena dramą. „Sulaukę penkiasdešimties ar šešiasdešimties metų mes judame ne vien laimės trajektorija. Gyvenime mus ištinka ir itin stiprūs smūgiai. Beveik visi romano „Dolce agonia“ epizodai yra tikri, nutikę žmonėms, kuriuos aš pažįstu. Rašyti lengvas knygas – nėra privaloma!“ – gina savo poziciją romanistė. Plačiau

Romane visi veikėjai, kas retai literatūroje pasitaiko – ne iliuzijų transliuotojai, ta prasme ne jauni, kupini jėgų, amžinybės, geismo ir nenugalimumo, o nuo 35 iki 87 amžiaus įvairių patirčių ir negalių jau turintys asmenys. Slopstantis geismas, grožio praradimas, trapumas, baimė, ligos, tabletės prieš valgį ar po – tikrai ne populiariąją literatūrą ir skaitytoją stimuliuojantys asmenybių komponentai.

Metams bėgant visi matė, kaip kitiems atsiranda raukšlės, riebalų sluoksniai, ratilai, maišeliai po akimis, kuprelės, pagurkliai… bet kiekvieną kartą, kai jie susitinka, didžiadvasiškai ištrina tas žymes, pamiršta, jiems pavyksta prasiskverbti anapus jų arba, veikiau, po jomis, į vidų, iki pat esmės ir iki pat sielos gelmių. p. 69

Autorė su jumoru, ironija, bet ir empatija keliauja ir veda skaitytoją į daug visko išgyvenusių ir kūniškąjį patrauklumą jau praradusių veikėjų užgyventus tikruosius turtus. Atmintį. Rezultatų susumavimo metas: ar pavyko įgyvendinti svajones?

Regis, visi daugiau praradę, negu gavę. Vienų sūnus miręs nuo narkotikų, kitas skyręsis, vedęs, vėl skyręsis, praradęs ryšį su vaikais ir buvusiomis moterimis. Dar kitas taip ir likęs staliumi, o svajonė tapti dailininku – tik skausmingas prisiminimas. Alzcheimeriu sergantys tėvai, vaikus tvirkinantys patėviai, žaginimai… O kur dar Holokaustas, Vietnamo karas, Černobylio katastrofa. Veiksmas vyksta keliomis dimensijomis: realiuoju laiku: vakarieniaujant ir kalbantis tarpusavyje; kiekvieno individualioje atmintyje; sapnuose ir ateityje – kas dvi dalys įterpiamas pasakojimas iš Dievo pozicijos, kas kiekvieno veikėjo gyvenimą įtvirtina absoliučiai kaip likimą – sugriauna bet kokias iliuzijas, nė vienas negali nuspėti ateities – mirties laiko ir aplinkybių. Pagyvenęs žmogus visiškai bejėgis? Jokių iliuzijų? Yra tik čia ir dabar?

Atrodo, kad tikrai taip. Čia Dievas lėmėjas, advokatas ir vykdytojas.

Taigi jie visi yra dalyviai pasakojimo, kurį koks nors romanistas papasakotų tokiu būdu, kokį žmonės mėgsta: su protagonistais ir antagonistais, apogėjumi ir atomazga, arba laiminga pabaiga. Tačiau, mano požiūriu, niekas niekada „neįvyksta“, nėra nei pradžios, nei pabaigos, yra tik savotišknas sūkuriavimas, virpėjimas, begalinė priežasčių ir padarinių samplaika… Dėl savaime suprantamų priežasčių pasakoti – ne mano būdui. Aš neturiu gabumų plėtoti pasakojimo, vieną aplinkybę atskleisti, kitą nutylėti, kurti besitęsiančią įtampą. Kadangi aš išradau laiką, visos akimirkos man sinchroniškos, galiu akimoju peržvelgti visą amžinybę. Paisyti žmonėms įprasto laikiškumo man sunki užduotis: turiu lėtėti, staiga stabdyti ir lašinti žodžius vieną po kito pipete. Koks groteskiškai negrabus įrankis ta kalba. p. 11

Kurgi šviesa? Ką simbolizuoja idealiai baltas sniegas, panašiomis, bet ir skirtingomis snaigėmis įvelkantis visą regimąjį pasaulį? Kas vis dėlto palaiko mus šiame gyvenime, nors įgijus tam tikrą patirtį metų, mirtis vis realesnė?

Kaip nuostabu, kad mes palaikome vienas kitą. Tai vienintelis dalykas, kuris įprasmina gyvenimą! Mes visi mirsime, bet kol mes čia, puiku, kad dedame pastangas, kartais gal ir nelabai vykusias, ištiesti ranką ir ištarti: „Aš tavęs klausau“, – teigė N.Houston. Ne viskas juoda, kai yra meilė ir draugystė. Plačiau

Polifoninis kūrinys, su daugybe individualių balsų, paprastas ir kartu sudėtingas tiek savo struktūra, tiek vaizduojama kasdienybe ir filosofinėmis plotmėmis.

Vertinimas: 4,9/ 5

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s