Roth, Philip. Kiekvienas žmogus: romanas/ P. Roth; iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys. – Vilnius: Vaga, 2019. -139 p.
Vyro kūno gyvenimas ir mirtis
Trumpas kūrinys apie viską. Ir nieką. Baugiai tiksli ir drąsi foto juostelė apie senatvę, mirtį, vienatvę, kaltę su spalvotais vaikystės ir jaunystės intarpais. Apie viską – kaip prisiminimą… ir nieką – ateitį. Kada labiau žmogus smulkmeniškai išgyvena savo kūniškumą: jaunystėje, kai erotika įreikšmina kiekvieną ląstelę, ar senatvėje, kai ligos pakeičia savivertę, galimybes ir gyvenimo būdą, o kūnas įcentrina dėmesį skausmais?
Nekomercinė knyga. Ne kiekvienam, nors tikrai apie kiekvieną. Galėtų pavadinime ir nebūti žodžio žmogus, tiesiog Kiekvienas. Pavadinimas, o ir pats kūrinys siejamas su penkiolikto a. pjese „Kiekvienas žmogus“, kur protagonistas tarsi atsiskaito už savo gyvenimą Dievui. P. Roth moderniai ir savitai pažvelgia į tą pačią temą – žmogaus senatvę ir bet kurią akimirką galinčią ištikti mirtį, reflektuoja įvykusią kelionę ir teisinasi, kaltina, apsvarsto aistrų, netikėtumų ir proto konfliktus sau, prieš save. Religijos, kuri guostų ir žadėtų pomirtinį gyvenimą, veikėjas nepripažįsta.
Akių dūmimas apie mirtį ir Dievą ar atgyvenusios fantazijos – tai ne jam. Yra tik mūsų kūnai, gimę mirti ir gyventi pagal sąlygas, nulemtas anksčiau gyvenusių ir mirusių kūnų. p. 45
Knygą, ko gero, atmes ir neskaitys labai jauni žmonės. Tie, kuriems mirtis ir senatvė atrodo iš fantastikos srities. Kurie į fiction literatūrą žiūri kaip į pramogą ar bėga į ją nuo gyvenimo. Kas nematė artimų žmonių negalios ir jų rezignacijos, tuo pačiu nepatyrė mirties neliteratūriškumo: jokios filosofijos, pamokymų ar ištarmių – tik kūno kančia.
Man tai šedevras. Paprastumu, taiklumu ir gelme. Drąsa. Skausmingu kasdieniškumu. Autentiškumu: atrodo, rašytojas pasakoja apie save. Universalumu. Gali sakyti, kad vieniša ir sunki senatvė gresia, na, tik tokiam… na, artimiausius žmones: žmonas, vaikus – lengvabūdiškai praradusiam veikėjui, kaip buvęs reklamininkas, o padoriam (kas yra gyvenimo padorumas?) asmeniui viskas kitaip: apsuptas artimųjų, vaikų, anūkų… aha. Tikrai. Tik visi žvelgia į ateitį, o senoliui jo ateitis per daug aiški ir neaptarinėjama garsiai.
P. Roth (1933–2018) – daugybę įvairiausių premijų pelnęs, itin produktyvus (31 romanas) JAV rašytojas, plačiai žinomas ir įvertintas. Jo kūrinių centre paprastų amerikiečių kasdienybė ir įvairios visuomeninės problemos, žydų išeivių gyvenimas, jų tradicijų ir religijos amerikietiškame kontekste ne tik savitumo, bet ir svetimumo atskleidimas. Kažkada skaityta „Amerikietiška pastoralė“ įsiminė kaip apgaulingai paprastas romanas lyg ir apie nieką: kas vyksta eilinėje šeimoje – susvetimėjimas, vienišumas. P. Roth kūryboje autobiografiniai motyvai susilieja su istoriniais, visuomeniniais, perteikiami įtaigiai ir subtiliai perauga į bendražmogiškus, įdomius ir aktualius įvairaus erdvėlaikio skaitytojui.
„Kiekvienas žmogus“ 2006 m. išleistas P. Roth romanas, trečiasis apdovanotas PEN/Faulknerio grožinės literatūros premija. Vieno, neįvardinto žmogaus gyvenimo istorija. Pradedama neįprastai: protagonisto laidotuvėmis, artimųjų susibūrimu ir kalbomis prie jo kapo duobės. Pabaigoje – vėl kapinių ir mirties vaizdai: aplankęs tėvus senose žydų kapinėse jis pajaučia tos vietos jaukumą ir norą kuo ilgiau pabūti: įsikalba su juodaodžiu duobkasiu, kuris iškasa duobes plokščias lyg patalams patiesti ir kuris galbūt laidos ir jį patį. Žiedinė kompozicija įspraudžia pasakojimą į griežtus išbaigtus rėmus, nepaliekant iliuzijų apie romantiškus ar pramoginiams kūriniams būdingus laimingumus. Nors tai tamsus – ligos, nusivylimai, mirtys – realus gyvenimas: nuo vaikystės iki pabaigos, vis dėlto jame yra visko: vaikystės besąlygiško gerumo su geraširdžiais darbščiais tėvais; jaunystės aistros ir įvairios moterys, karjera. Vaikystės šviesa sublyksinti ir mirties akimirką.
Dienos šviesa prasiskverbia visur, galvojo jis, kiekvieną vasaros dieną ta šviesa žėri atsispindėdama nuo gyvos jūros – tai toks didelis ir vertingas optinis lobis, lyg pro juvelyro lupą su išrėžtais tėvo inicialais jis būtų žiūrėjęs į tobulą, neįkainojamą planetą – į savo namus, milijardo, trilijono, kvartilijono karatų Žemės planetą. Jis nugrimzdo, nė kiek nesijausdamas parblokštas, visai nepasmerktas, trokšdamas naujo išsipildymo, bet vis dėlto jau nepabudo. p. 139
Naujas gyvenimo etapas, kaip ir vis naujas siužeto vingis, atrodo, siejamas, vis su nauja liga, dar viena operacija ir kintančia asmenybe. Vaikystėje patirta išvaržos operacija asocijuojasi ne tik su baime, su pirmu mirties susidūrimu (palatoje miršta berniukas), bet ir su mamos meile ir artumu, tėvo rūpesčiu, jų atida ir meile. Kitos gi siejasi su vis nauja moterimi, kitokio gyvenimo pradžia. Veikėjo refleksijos skaudžios (net apie šviesius dalykus: tėvus, brolį, juvelyrikos parduotuvę, tikrąją meilę Fibę), nes viskas – praeitis, ne tik prisimenama, bet ir vertinama, o kaltės ir vienatvės jausmas prasismelkia į nugyventą laiką ir centruojasi į padarytas klaidas, įskaudintus žmones, praradimus – dėl seksualinių troškimų ir amžino meilės ilgesio. Nors pats mintijo apie save kaip pastovų, gan nuobodų žmogų, nesibaidantį nė šeimyninių apribojimų, nuosaikų, darbštų, draugišką ir geraširdį, bet pelnė atvirkščius vertinimus iš pirmos žmonos ir sūnų, kai juos paliko dėl negalėjimo pakelti šeimyninės disharmonijos ir nuolatinių priekaištų, nesutarimų.
Ligos, operacijos keiča ir asmenybę: ne tik mažina savivertę ir optimizmą, bet priveda prie absurdiško paranojinio pavydo broliui – gero ir rūpestingo, atsidavusio ne tik savo šeimai, besistengiančio padėti ir jam – vis susergančiam, vis keičiančiam moteris.
Jis neapkentė Hovio dėl jo stiprios geros sveikatos. Neapkentė todėl, kad jis nė karto gyvenime negulėjo ligoninėje, nežinojo, ką reiškia sirgti, jo kūno nemargino chirurgo peilio randai. <…> Komiška neapkęsti Hovio vien už tai, kad jis gimė savimi, o ne kuo nors kitu. p. 79
„Kiekvienas žmogus“ lyg ir medicininė vieno žmogaus kortelė: su išplėstomis emocinėmis psichologinėmis įžvalgomis. Nors pasakojama trečiuoju asmeniu, bet mintiji, kad skaitai išpažintinę literatūrą: realaus gyvenimo patirtys atrodo biografinės, pasakojamos lyg norint susivokti praeityje, įvertinti sėkmes ir nesėkmes, arba psichoanalitikui. Protagonistas vienišas, visas laikas laisvas, o ir slegiantis: nors senatvę gerai suplanavo: nuošaliai nuo didmiesčio triukšmo ir teroro išpuolių, tarp tokių kaip ir jis pats. Netgi suburia piešimo kursus – kaip žaidimą – savo bendraamžiams. Bet socialiniai užimtumo veiksmai nepasiteisina:
<…> jų asmeninėms biografijoms jau sutampant su medicininėmis biografijomis ir apsikeitimui medicininiais duomenimis išstumiant visa kita. Jo studijoje jie vienas kitą labiau susiedavo su tam tikrais negalavimais negu su nutapytais paveikslais. p. 65
Negalios, skausmas būdingas ne tik jam, tai bendri senatvės sunkio komponentai: talentingiausia piešėja neiškęsdama nugaros skausmų, nusižudo. Buvę kolegos, draugai irgi kenčia nuo įvairių patalogijų: apsimestinis linksmumas ir noras parodyti stiprybę pokalbyje su nuo prostatos vėžio mirštančiu buvusiu bendradarbiu Ezru Poloku, būtent jis apibrėžia ir paskutinio etapo tikslą:
Jeigu sugebėsiu parašyti atsiminimus, būsiu pasakęs žmonėms, kas aš esu. Jeigu sugebėsiu, mirsiu su šypsena veide. p. 119
Viskas, ką gali dar padaryti tokiame laike – svajoti aprašyti savo gyvenimą. Kad išliktų? Kad apibendrintų savo patirtis? Ar tai tik saviapgaulė, kad dar yra prasmingų dalykų?
Jei būtų žinojęs apie kiekvieno ilgame profesiniame gyvenime pažinto vyro ir moters mirtinas kančias, kiekvieną skausmingą istoriją su apgailestavimais, netektimis ir stoicizmu, baime, panika, vienatve ir siaubu, jei būtų žinojęs apie visus anksčiau jiems esminius dalykus, su kuriais tenka skirtis, ir kaip tie žmonės sistemingai naikinami, būtų turėjęs likti prie telefono visą dieną, o paskui naktį ir apskambint dar bent šimtą žmonių. Senatvė – ne kova, senatvė – skerdynės. p. 120
„Kiekvienas žmogus“ – paprasto, klydusio, besistengusio būti laimingu žmogaus gyvenimas senatvėje: kai optimizmą ir energiją pasigrobia ligos, skausmas, kai akistatos su artėjančia mirtimi ir nerimo neišsklaido nei bandymai užsiimti mėgstama veikla – tapyti, nei bendravimas. Nors ir ruošėsi šiam etapui, bet negalėjo įsivaizduoti, kaip ir kiekvienas, ko gero, kas tai iš tikrųjų.
Tiesa, jis pats nusprendė gyventi vienas, bet ne taip nepakeliamai vienas. Blogiausia, kad nepakenčiamą vienatvę turi pakęsti, nes kitaip tau galas. Turi pašėlusiai stengtis, kad neleistum sąmonei, godžiai žvelgiančiai į visko pertekusią praeitį, tavęs naikinti. p. 81
Taupiai, apgalvotai ir talentingai parodyta senatvės kasdiena, prasiskverbiant į veikėjo minčių ir jausenų gelmę.
Vertinimas: 4,7/ 5
Kastija 