B. Evaristo. Mergaitė, moteris, kita

Evaristo, Bernardine. Mergaitė, moteris, kita: romanas/ B. Evaristo; iš anglų k. vertė Akvilina Cicėnaitė. – Vilnius: Alma littera, 2020. – 429 p.

Nepasiduok

mes visi tik norime būti savimi ir kad mums pasaulyje būtų gerai p. 304

Kas šiais laikais yra įprasta, o kas kitas? Nuošalėje buvusių šalių, tokių, kaip Lt atmosferoje, be abejo, viena – ir rasės, ir LGBTQ, bet kultūriškai ir tautiškai įvairialypių nuo senų senovės, atrodo, to kito kaip ir neturėtų būti arba bent jau bekampiais pavidalais. Ar tikrai?

Perskaičius C. Ngozi Adichie „Amerikaną“, atsimenu mintijau: na, gerokai perspausta su odos spalvų problemomis, gal tiesiog neįprasta ir Amerikoje mene, literatūroje atsisakyti istoriniu tapusio, lengviausiai eksplotuotino – rasių konflikto.

Bet kaip skausmingai – ar tiesiog nesveikai? – Lietuvoje reaguojama į seksualines laisves ir lyčių klausimo suaktualinimą, oho, neatrodo, kad kelionės, platesnis sociumas pakeitė stereotipus ir tiesiog tapome tolerantiškesni. Kumščiu į stalą – mes norime, kad būtų kaip pasakėme ir ne kitaip. Kas yra tradicijos ir papročiai, kaip jie susiformavo? Dar ne taip seniai netekėjusi mergina pastojusi žudėsi, nes tai negarbė prieš šeimą? visuomenę? O jeigu išdrįsdavo gimdyti, vaikų laukė ne pyragai – mergos vaikas ar dar kaip baisiau, benkartas, lyg tas vaikas kaltas, o motina skolinga kam nors. Bet juk pamažu pamažu, ir štai – pasikeitė: nesuprasi iš pavardžių, o ir laikysenų, mergina su vaiku ištekėjusi ar ne, o ir niekieno reikalas – kaip nori, taip ir gyvena. Taip ir su visom kitom fobijom turbūt bus. Klausimas tik, ko gi prireikia, kad  įvyktų lūžis. Nežinau, kodėl, bet vis pagaunu save mintijančią: po galais, visi tos „tikrosios šeimos“ gynėjai tiesiog egoistiškai bijo prarasti savo pačių įsikalbėtą pranašumą ar… nepilnavertiškumą paslėpti energingai skeryčiodamiesi? Prieš ką? Prieš ką nors. Na, senmergėmis ir senberniais pravardžiuojamus viengungius, ooo, teks pripažinti, kad jie irgi žmonės, ir tos pačios kategorijos kaip ir šeimą turintis, koks skirtumas, kaip kas nori, taip gyvena. O kokiais epitetais apdovanojami vyrai, gyvenantys su vyrais, moterys su moterimis ir t.t. turbūt neverta nė gilintis. Keista, kad vieni prieš Dievą jaučiasi priveligijuoti ir įsivaizduojantys, kad kitas – nediskutuotinas blogis, ir jokių teisių šioje žemėje negali tikėtis.

Taigi romaną „Mergaitė, moteris, kita“ pravartu būtų paskaityti kiekvienam. Pažintine prasme praplečiant akiratį ir gal padėtų apsiprasti, kad pasaulio pabaiga neištinka netgi jei kaimynas ar giminaitis kitaip gyvens negu tu, aš, jis, ji, o ir mūsų kalboje dar net žodžių nėra tapatybių įvairovėms nusakyti. Gal žmonių matuoklė, jei tokios norisi, tiesiog humanizmas lai būna.

feminizmas primena bandą, rėžė jai Jaza, atvirai sakant, net būti moterimi šiais laikais senamadiška universitete nedvinariai aktyvistai, vardu Morgan Malenga, atvėrė man akis, manau, ateityje visi būsime nedvinariai, nei vyrai, nei moterys, tai tik lyčių vaidmenys, vadinasi, ir tavo moterų politikos nebereikės, mamuk, ir tarp kitko, aš humanistė, tai kur kas aukščiau nei feminizmas p. 42

B. Evaristo (1959) – aštuonių knygų autorė, visuomeninkė, aktyvistė, redaktorė ir t.t., literatūroje eksperimentuojanti formos ir pasakojimo perspektyva, dažnai sujungdama praeitį su dabartimi, prozą su poezija, faktą su spekuliatyvumu ir realybę su alternatyvia realybe, pelniusi daugybę premijų ir apdovanojimų. Pirmoji juodaodė rašytoja laimėjusi Man Booker 2019 m. kartu su M. Atwood. Jos kūryboje dominuoja Britanijoje gyvenančių juodaodžių problemos, paraštėse esantys žmonės, kaip pati sako – niekieno nepapasakotos istorijos.

„Mergaitė, moteris, kita“ – itin savita knyga tiek struktūriniu požiūriu, tiek stiliaus, tiek tematika, tikras iššūkis vertėjams, kai reikia perteikti ne tik pasakojimą, bet ir atmosferą, poetišką formą, kur ne tai kad nėra skyrybos ženklų, didžiųjų raidžių, bet prozos tekstas skaidomas poezijai būdingais prasminiais vienetais, kitaip sakant, poezijos ir prozos hibridas. Puiku, kad vertėja A. Cicėnaitė pati rašytoja ir kalba yra meistriškai valdomas įrankis.

Versdama šią knygą daug galvojau apie tai, kad net nepradėtas vertimas kažkuria prasme yra pralaimėtas mūšis: pralaimėti prieš užsispyrusį savo kalbos žemiškumą, prieš žodžius, kuriems nėra atitikmenų, prieš patirtis, kurios neišverčiamos. Evaristo romanas man buvo kelionė prieš srovę, prieš besispyriojančius sakinius, prieš egzotiškas ir neįmanomas anglų kalbos sąvokas, prieš neišverčiamumą. Bet vis dėlto, neseniai, nežinia kelintą kartą vartydama savąjį vertimą supratau, kad toji milžiniška energija, empatija ir humanizmas, kuriuo alsuoja šis romanas, gali būti pajusta bet kuria pasaulio kalba“, – įsitikinusi knygos vertėja Akvilina Cicėnaitė. Plačiau

Knyga suskirstyta į keturis skyrius, kiekviename jų yra epizodai apie tris moteris, kurios yra kažkaip tiesiogiai susijusios viena su kita, dauguma kaip giminės (pvz., motina ir dukra). Nors kiekvienas veikėjas turi savo skyrių, jų gyvenimas susipina įvairiais būdais – nuo draugų ir artimųjų iki atsitiktinių pažįstamų.

Iš dvylikos tarpusavyje susijusių, bet skirtingų pažiūrų, lytinių orientacijų, amžiaus, laikmečių moterų pozicijų pasakojamos gyvenimo patirtys, iššūkiai visuomenei ir įprastai kultūrai, tikrųjų tapatybių paieškos. Kas visa apjungia? Nirtulinga kova už būvį, įsitvirtinimą, siekimą energija ir atkakliu darbu pasiekti materialinę gerovę, o ir asmens laisvę, saviraišką kaip būtiną gyvenimo sąlygą. Aš galiu – tarsi pagrindinis veikėjų šūkis, neleidžiantis likti paribyje ir užsiimti savigaila, kad Dievas ar žmonės nuskriaudė.

Kokios gi tos nepaprastos B. Evaristo moterys? Daugiausia juodaodės, nuo valytojos, ūkininkės iki finansininkės ir pedagogės, įvairaus amžiaus nuo 19 iki 93 ir skirtingos lytinės orientacijos, vienas save vadinanti(s) nebinariu personažas. Ir, kaip nekeista, kad ir kokia daugialypė būtų Britanijos gyventojų sudėtis, vis dėlto archetipai ir tradiciniai požiūriai svarbūs ir vyraujantys ir šiandieniame nuomonių pasaulyje. Taigi knyga apie kitokias, vis dar paraščių, dažnai su praeities traumomis moteris. Juodaodes, Queer, feministes, menininkes. Apie jų siekius, nusivylimus, meiles, bendrystes ir skirtumus, karjeras. Stiprias moteris, atrodo, nuo vaikystės užsigrūdinusias ir žinančias, kad į užgauliojimus dėl išvaizdos neverta kreipti dėmesio, kad už save reikia pastovėti, gyvenimas duotas ne tam, kad verkšlentum ar pasiduotum plaukti pasroviui, kunkuliojančias energija ir išskirtinumu, gal net kaip siekiamybe.

įsipareigojimas vienam žmogui Amai priminė kalėjimą, ji namus paliko ne tam, kad būtų priklausoma nuo kito žmogaus troškimų, užuot gyvenusi laisvės ir nuotykių kupiną gyvenimą p. 24

Romaną galima įvardinti kaip socialinį, kuriame persipina rasizmo, feminizmo, politinės, patriarchato, sėkmės, santykių, lyties ir seksualumo temos. Įvairios kitoniškumo formos: veikėjos skirtingos tiek tarpusavyje lyginant, tiek lyginant su įprasta visuomene. Neįprastų, tiksliau sakant, tarsi vis dar į visuomenę nepriimtų moterų nebuvimas paverčiamas buvimu.

Skaitant apie, regis, visiškai toli esančias ir visai kitokias negu mes, na, bendrąja prasme, moteris, nuolat stebiesi ir autorės, ir veikėjų drąsa – nebijoti būnant iš prigimties kitokiomis tą kitoniškumą plėsti: ypač įstringa ekscentriškoji režisierė Ama, kurios gyvenimo būdas ir kūryba, mintys išimtinai laisvos ir tuo originalios. Ji net senėjimą siūlo švęsti kaip ypatingą būseną, nors sunku sugriauti įprastą dejonių madą prieš vidutinio amžiaus moteris. Laisvoje aplinkoje nuo mažens augusi Amos dukra Jaza tampa ne tik tolerantiška visokiems kitoniškumams, bet ir stengiasi įžvelgti nestandartų privalumus ir galimybes.

Laisvės sąvoka šio romano veikėjoms ypač svarbi, nes net savoje aplinkoje gali labai greitai ją prarasti – jaunos lesbietės, feministės Dominikos pavyzdys: susižavėjusi ir pamilusi, atrodo, stiprią ir įdomią asmenybę, apsigyvenusi specifinėje moterų bendruomenėje, yra visiškai socialiai izoliuojama ir patalogiškai pasisavinama. Ir ištrūkti, pasirodo, ne taip paprasta iš nesveikos meilės nelaisvės.

Įdomi, paauglystėje sunkiai traumuota, bet perlaužusi savigraužą ir, tarsi valdoma galingo užtaiso, sugebėjusi eiti pirmyn paprastos namų valytojos dukra Kerolė, tapusi perspektyvia ir vertinama banko darbuotoja:

niekas garsiai nekalbėjo apie tai, ką reiškia jaustis per bjauria kvailastoraskurdžia ar tiesiog ne vietoje, ne savo stichijoje, ne ten, kur priklausai

niekas garsiai nekalbėjo apie tai, ką reiškia būti gaujos išprievartautai trylikos su puse metų p. 128

taip save mato ji – koja kojon nebyliai žingsniuoja su žmonėmis, siekiančiais aukštumų p. 140

Nors Kerolei puikiai sekasi ir darbe, ir asmeniniame gyvenime, vis dėlto jos motina patiria ne tik džiaugsmą dėl dukters pasiekimų, bet ir nusivylimą, netgi bejėgiškai apėmusį pyktį, ypač kai išteka už tikro baltojo anglo.

ji negalėjo nuspėti, kad dėl studijų Kerolė galiausiai išsižadės savo tikrosios kultūros p. 150

Visos knygoje pavaizduotos moterys kitokios: su individualiu balsu ir individualia laisvės samprata. Būtent tą individualiosios laisvės siekį ir svarbu realizuoti. Parduotuvės vadybininkė Latiša, pedagogė Širlė, jos motina, išdrįsusi mėgautis seksu su dukros vyru, mokytoja Penelopė ir jie Megan su kategoriška motina Hete ir į viską lyg su šypsena žvelgiančia senole Greise. Megan Morgan kraštutines, netgi feministėms ir homoseksuliems asmenims neįprastas pažiūras (tiksliau sakant, būsenas) išgyvenanti, bandanti įtvirtinti ir skleisti – neidentifikuoti tapatybės pagal lytį – („lytis – viena didžiausių mūsų civilizacijos apgavysčių“ p. 311)

ši kategorija reiškia, kad nelaikome savęs nei vyru, nei moterimi, taip pat identifikuojamės kaip panseksualai, tai reiškia, kad mane traukia individai iš vyrų, moterų, transspektro, nors mano ilgalaikė partnerė yra translytė moteris p. 320

Gyvas, energija trykštantis B. Evariste romanas „Mergaitė, moteris, kita“ įtraukiantis ir verčiantis žavėtis pateikiama forma, aštria pasakojamo maniera, savitai pinantis gatvės slengui su poetiniu tekstu ir potekste, net neabejoji, kad autorė vaizduoja jai labai gerai pažįstamas erdves ir sociumus, tai, kas jai rūpi ir apie ką norisi garsiai išpasakoti, o veikėjų tapatybių paieškos ir jų išskirtinumai persunkti empatija ir humanizmu.

Vertinimas: 4,7/ 5

Vienas komentaras “B. Evaristo. Mergaitė, moteris, kita

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s