S. Plath. Stiklo gaubtas

Plath, Sylvia. Stiklo gaubtas: romanas/ S. Plath; iš anglų k. vertė Rasa Akstinienė. – Vilnius: Sofoklis, 2020. – 255 p.

Gyvenimo ir mirties instinktai

Užverti paskutinį puslapį ir… ką gali pasakyti – liūdna knyga. Akivaizdžiai parašyta iš patirties, paprastai ir įtikinamai. Autorė atidžiai ir negailestingai, tiesa, ir su lengvu humoru fiksuoja liguistus potyrius, aplinką, svetimu tapusį pasaulį ir žmones. Skausmingai beviltiška istorija, kai nei iš šio, nei iš to jauną merginą užklumpa sunki depresija su savižudybės sindromu.

Apie depresiją šiais laikais nors kalbama nemažai, vis dėlto tikrosios šios klastingos ligos priežastys nėra aiškios. Be abejo galima vardinti įvairius nesėkmės momentus, galbūt paaštrinusius procesą, bet, vargu, ar iššaukusius ligą. Vienas žmogus gauna nežinia kiek smūgių iš gyvenimo ir išsikapsto, o kitas, regis, viskuo pertekęs, o susidūręs su paprasčiausiais nemalonumais palūžta. Gal vis dėlto genetika? Biocheminiai organizmo savireguliacijos procesai sutrikę? Kaip bebūtų, lengviausia viską apgaubti emocijomis ir išgyvenimais, o jeigu dar susiję su kitais žmonėmis, tai yra ir ką kaltinti.

„Stiklo gaubto“ protagonistė Estera Grynvud nuo vaikystės auksinis vaikas: mokosi aukščiausiais pažymiais, aktyvi, visur dalyvaujanti moksleivė, o ir graži, nekrintanti iš konteksto ar susilaukianti patyčių, turinti ambicijų tapti rašytoja. Bet gerai, aišku, tariamai, kol mokykloj, kol tikslas lyg ir aiškus – būti geriausia pagal vertinimus. O toliau? Patekusi tarp vienuolikos išrinktųjų merginų, gavusi progą mėnesį padirbėti prestižiniame moterų žurnale Niujorke, kur turėtų patirti neįsivaizduojamus įspūdžius, įgyti patirties, pamatyti Niujorką, o ir susikurti naujas galimybes karjerai – netikėtai pasijunta apgaubta tuštumos, nusivylimo, apatijos. O juk svajonių dalykai tiesiog ant lėkštutės paduoti: nemokamas gyvenimas viešbutyje, prabangūs pietūs, įvairiausios dovanos – bilietai į teatrą, madų šou, kosmetikos rinkiniai.

Kaip ir kodėl neviltis prisliūkina prie Esteros ir ją sugniaužia taip, kad išsivaduoti netgi taikant kardinalius gydymo metodus – insuliną, elektrošoką – neįmanu? Nemiega, nevalgo, neskaito, o labiausiai nerimą kelia negalėjimas rašyti ranka. Šeštasis dešimtmetis, psichikos ligos ir Amerikoje – negarbės ligos, o ir antidepresantų, atrodo, nėra.

Mano ranka ėmė vedžioti dideles, išklypusias raides, – taip rašo vaikai, – o eilutės slinko puslapiu žemyn iš kairės į dešinę beveik vertikaliai, tarsi jos būtų kokio atėjūno užkliudytos virvutės. p. 139

Priežastis lyg ir bandoma fiksuoti, bet jos kaip prielaidos, kaip mergaitės galvoje užstrigę pralaimėjimo ir skausmo veiksniai: ankstyva tėvo mirtis, kai pats mylimiausias žmogus dingsta negrįžtamai ir logiškai neįmanu to paaiškinti, gyvenimas net ir vaikui, gal ypač vaikui, praranda patikimumą, tampa piktu pokštininku, galinčiu bet kurią akimirką atimti geidžiamiausią ir labiausiai reikalingą dalyką – tai kam tada iš viso gyventi? antkstyvas suicidinis klausimas aptemdo nerūpestingumo ir šviesios ateities viltį.

Nusivylimas nepatekus kūrybinio rašymo kursus prasidėjusią tuštumą išplečia iki absoliutaus savęs nevaldymo: bet kokių net elementariausių kasdienių ar higienos poreikių tenkinimo negebėjimą.

Kur bebūčiau – laivo denyje ar gatvės kavinukėje Paryžiuje arba Bankoke, – vis viena sėdėčiau po tuo pačiu stikliniu gaubtu, leipėdama nuo gaižaus oro. p. 195

Neabejotinai rašytoja naudojo asmeninę patirtį, gal rašymą taikydama kaip savigydos būdą, o gal norėdama atskleisti sunkias psichines būsenas išgyvenančių žmonių jausenas, aišku, tai buvo ir rašytojos ambicijos, kurių nuo mažens netrūko: jos eilėraščiai vertinami dėl virtuoziškumo ir individualumo.

Leidėjai atmetė „Stiklo gaubto“ rankraštį kaip nepriimtiną dėl suicidinių tamsių minčių. Likus mėnesiui iki nusižudymo viena leidykla romaną sutiko spausdinti. Koks būtų knygos likimas, jei ne pačios rašytojos sukrečianti savižudybė (visus plyšius virtuvėje rūpestingai užkamšiusi, kad atsuktos dujos nepasiektų gretimame kambaryje miegančių vaikų) sulaukus vos trisdešimt vienerių? Vargu, ar būtų tapusi kultine knyga, skaitoma, verčiama į kitas kalbas, nuolat perleidžiama. Be abejo, „Stiklo gaubtas“ ir yra labiausiai įdomus kaip asmeninės garsios poetės patirties atspindys.

1975 m. publikuoti motinos kruopščiai atrinkti Sylvios laiškai,  – knyga „Letters home“ („Laiškai namo“) turėjo savotiškai grąžinti dukrai gerą vardą, mat daugelis tapatino S. Plath su  pagrindine depresyvaus jos romano „Stiklo gaubtas“ heroje – keista, depresija sergančia, nusižudyti mėginančia mergina.

Sylvia Plath (1932–1963 m.) nuo mažumės rašė dienoraštį, įpratusi stebėti ir analizuoti savo būsenas, ko gero, bandė suprasti save, jai iš tikrųjų rūpimus dalykus. Poetės dienoraščiai atskleidė nematomą jos asmenybės pusę.

S. Plath, panašiai kaip knygos protagonistė Estera, nuo vaikystės vadinama auksine mergaite: gerai besimokančia, entuziastinga, žingeidžia, puikiai ir lengvai rašančia, puoselėjančia rašytojos ambicijas. Negana to, Sylvia buvo apdovanota ir dailininkės talentu, už piešinius pelnė ne vieno konkurso apdovanojimą. Tėvo mirtis – pirmas stiprus smūgis, išmušęs ją iš aiškaus gyvenimo ribų ir atvėręs tarsi beprasmybės bedugnę, ant kurio krašto tenka ne tik stovėti, bet ir išsilaikyti nenugarmant žemyn. Lyg ir artimi santykiai su motina, bet įpareigojantys: pateisinti viltis būti ne prastesne už kitas merginas, neparodyti silpnybių.

Sylvios visą gyvenimą neapleido įsitikinimas, kad mama nepritarė jos kūrybinio kelio ir vyro, nevaržomos prigimties poeto, pasirinkimui. A. Plath būtų patikę, jei dukra būtų pasirinkusi praktiškesnę, daugiau stabilumo teikiančią profesiją. Ir daugeliu atvejų auksinė mergaitė stengėsi būti tokia, kokią ją norėjo matyti aplinka, nors širdis sakė ką kita.

Pirmą kartą psichiatrinėje ligoninėje atsiduria 1953 metais. Ligoninėje mergina gydyta šešis mėnesius, jai taikyta elektrošoko terapija, leistos insulino injekcijos. Ligą išprovokavo S. Plath perfekcionizmas, menkiausia nesėkmė merginai baigdavosi didele vidine krize ir bandymais susidoroti su savimi „nevykėle“.

Pripratusi būti pirmąja, geriausia, patirdavo psichinę traumą vos ištikus nesėkmei. Kaip ir „Stiklo gaubte“ nepatekimas į kūrybinius kursus. Nusivylimas praktika moterų žurnale. Dar daugiau sumaišties įnešė santuoka su poetu Tedu Hughesu, vaikų gimimas, kai suderinti motinos pareigas ir kūrybą pasidarė itin keblu.

Dualistinę pasaulėjautą, mirties ir gyvenimo instinktų kovą atspindėjo ir rašytojos kūryba, ir asmeninis gyvenimas. Jos vyras Tedas yra rašęs:

Niekada nemačiau, kad ji kam nors atskleistų tikrąją savastį – išskyrus galbūt tris paskutinius gyvenimo mėnesius.

Atrodo, kad poetė stengėsi visiems įtikti ir patikti, tikruosius jausmus, norus, poreikius dangstydama įvairiomis kaukėmis, mandagybėmis, ir tik priešmirtinėje poezijoje prasiveržė jos tikroji, gaivališka savastis. Sylvios dienoraštyje yra toks retorinis klausimas: „Kaip gali būti tokia daugybe skirtingų moterų tokiai daugybei žmonių, oi tu, keista mergaite? Plačiau

Vertinimas: 4/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s